
Atėjo laikas apžvelgti procesus, kurie dėl Lietuvos valdžios veiksmų bei neveikimo ir Lenkijos valdžios bei visuomenės pastangų vyksta rytų Lietuvoje. Šie procesai gali turėti tragiškų Lietuvos valstybei pasekmių.
Lenkų Lietuvoje rinkimų akcija (LLRA) yra iš esmės vienintelė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdytoja ir turi didelę įtaką dar keliose savivaldybėse. Tai leidžia jai per kadrų politiką užtikrinti, kad ikimokyklinėse ir bendrojo lavinimo įstaigose vyrautų jaunimo ugdymas ne valstybinio patriotizmo, o lenkiškojo nacionalizmo dvasia. Ne kartą „Vilnijos“ aktyvistai yra fiksavę atvejus, kai į lenkiškas mokyklas atvykdavo „vizituojantys“ paskaitininkai iš Lenkijos ir per pamokas mokydavo tikrai ne to, kas numatyta pagal Lietuvoje patvirtintas programas.
Tikslingas lenkiškumo ugdymas vyksta ne tik pamokose, bet ir užklasinėje veikloje. Štai mano paties pastebėjimai. Prieš kokių 20 metų lankiausi vienos lenkiškos mokyklos šventėje. Pasirodė ir tautinių šokių būrelis. Šokėjai buvo apsirengę tautiniais kostiumais, kurie nelabai daug skyrėsi nuo lietuviškųjų, tiesa, spalvos buvo žymiai ryškesnės. Ir šokiai buvo artimi lietuviškiems ir baltarusiškiems, nors skelbti kaip lenkų liaudies šokiai. Prieš keletą metų vėl buvau lenkiškoje (tiesa, kitoje) mokykloje, vėl mokiniai šoko. Tik šį kartą ir kostiumai, ir šokiai buvo visiškai kitokie. Juose dominavo Karpatų dvasia. Taip nemačiom išnaikinamas prigimtinis ryšys su baltiškojo paveldo likučiais ir suformuojama nauja augančios kartos tapatybė.
Tam panaudojami ne tik vietiniai, bet ir Lenkijos valstybės ir visuomeninių organizacijų ištekliai. Tam tarnauja ir Lietuvos švietimo ir jo finansavimo politika. Dėl to, kad vis daugiau jaunimo iš baltarusių kilmės šeimų bei šeimų, kuriose tėvai save dar apibrėždavo kaip „tuteišus“ („vietinius“), baigia lenkiškas mokyklas, daugėja aiškią lenkišką tapatybę turinčių ekonomiškai ir potencialiai politiškai aktyvių asmenų skaičius bei įtaka. Daliai jaunimo lenkų nacionalizmas – natūraliai šeimose ir artimiausioje aplinkoje suformuota būsena, daliai – tai per ugdymo įstaigas nejučiom indoktrinuotas arba šių įstaigų veiklos sąlygotas sąmoningas apsisprendimas. Bet rezultatas tas pats – daugėja Lietuvos lenkų, identifikuojančių save pirmiausiai būtent lenkais, jaučiančiais tvirtesnį ryšį su Lenkijos valstybe negu su Lietuvos Respublika, kurios piliečiais yra. Lietuvos pilietybė jiems – tik laikina būsena, nes dominuoja vidinis noras susijungti su „tikrąja savo tėvyne“.
Kitas svarbus procesas – didėjanti lenkų bendruomenės Lietuvoje atskirtis nuo lietuviškosios visuomenės dalies. Stiprėjantis lenkų nacionalizmas verčia juos bendrauti daugiau savo bendruomenėje. Didesnis atsiribojimas nuo lietuviškos kultūros pačia plačiausia šio žodžio prasme reiškia gilesnį savęs identifikavimą su Lenkijos visuomene ir valstybe. Bendruomeninės savivokos vyravimas prieš valstybinę verčia polonizuoti mišrių šeimų vaikus bei izoliuotis nuo kaimynystėje gyvenančių lietuvių. O kartu lietuvių padėtis rytų Lietuvoje blogėja. Viešosios informacijos priemonėse pateikiami pavyzdžiai, kai paspartintai uždaromos lietuviškos ugdymo įstaigos, kai socialinė parama tampa priklausoma nuo vaikų išleidimo į vieną ar kitą mokymo įstaigą. Siaurėja lietuvių kalbos vartojimo sfera rytų Lietuvoje, nes dalis vietinių lenkų, net neblogai mokėdami ją, sąmoningai atsisako ja kalbėti, versdami lenkiškai nemokančius lietuvius bendrauti rusiškai (aišku, tuos, kurie dar taip moka). Nežinau, kokiai diskriminacijai priskirti darbuotojų atleidimus savivaldos institucijose bei savivaldybių įstaigose ir įmonėse – tautinei ar politinei. Jei, pasikeitus valdančiai koalicijai, Petraitis keičiamas Petrausku, akivaizdu, kad tai – pastaroji. O jeigu Kazlauską keičia Kozlovski – kas gali paneigti galimybę, kad pirmu smuiku čia groja požiūris į tautybę?
Per Nepriklausomybės metus rytų Lietuvoje susiformavo oficialios struktūros, kurios, susiklosčius aplinkybėms, gali greitai ir efektyviai perimti teritorijos kontrolę, bei šių struktūrų kadrai. Turiu omenyje savivaldą, teisėsaugą (teismus, prokuratūrą, policiją), muitininkus, finansų tarnybas ir pan. Didžioji dalis jose dirbančių pareigūnų ir kitų darbuotojų yra lenkai, todėl jiems taikytinos pastabos dėl galimų savivokos ypatybių. Ši pastaba nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes ji yra prielaida. Bet prisiminkime: iki Sąjūdžio atsiradimo daugelio pareigūnų lietuvių lojalumas to meto valdžiai abejonių nekėlė. Atsižvelgdamas į trejų pastarųjų rinkimų rezultatus, manau, kad dabar lenkų Lietuvoje savijauta ir elgesys primena lietuvių Sąjūdžio metais – apie Nepriklausomybę kalbėjo tik maža saujelė „radikalų“, o 90 proc. suprato, kad jos nori ir yra pasiryžę jos siekti, tik garsiai to neištardavo. Kol neatėjo laikas…
Tarp lietuvių, gyvenančių lenkų dominuojamuose rajonuose, sklinda kalbos apie slaptą lenkų organizaciją, kurios tikslas esą ginti lenkų interesus ne vien politinėmis priemonėmis. Įdomu, ar Lietuvos saugumo institucijos ką nors apie tai žino? O jei žino, tai ar ko nors imasi? Blogiausia būtų, jei iš viso žinoti nenorėtų…
Ar supranta mūsų politikai, kas įvyko ir tebevyksta Ukrainoje? Jei mano, kad Lietuvoje nieko panašaus nebus, nes taip būti tiesiog negali, tai aš jiems sakau dar kartą: dabar, dar keletą, gal keliolika, metų – gal ir taip. Bet jei dabartinės procesų rytų Lietuvoje tendencijos išliks tokios pačios ir bus dar labiau sustiprintos nuolaidžiaujant LLRA (ir Lenkijos) reikalavimams, Lietuvos valstybei teks rinktis – ar tylus sutikimas su teritorijos netektimi, rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių nutautėjimas arba išvykimas iš jos, ar kruvina kova už teritorinio vientisumo išlaikymą, kuri greičiausiai baigsis pralaimėjimu. Pralaimėjimu, kuris geresniu atveju reikš dalies teritorijos, o blogesniu – ir nepriklausomybės praradimą.
Ir atsižvelkime į tai, kad Ukrainoje gyventojų yra maždaug tris kartus mažiau negu Rusijoje. O Lietuvoje, palyginti su Lenkija, – apie vienuolika kartų. Tai yra svarbu.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
Štai Gerbiamas Žmogus, Lietuvis . Visuomenei žinomas Asmuo parašė Tiesą. Tikrą Tiesą. Na ” bartas” ar dar kitas šio tarptautinio žinių tinklo puslapio skaitytojas pasakys , A. Rudys teisus. O toliau kas?. Lenkija su savo šnipų gauja sėkmingai atlupinėja nuo Lietuvos gabalą žemės, butkevičiukai su lansbergiukais skelia smagų krokoviaką ir dzin. Nes jie turi “lietuvos liaudies ” palaikymą.
dalinai melagingas, provokacinis straipsnelis. Jokio konstruktyvo- ką sūlo autorius?
Maskvos džiaugsmui siūlo eskaluoti konfliktą su lenkais. Nieko daugiau iš tos kompanijos ir negalima tikėtis.
svarbiausia meluoja kaip maskvinis gebelsiukas: apie kažkokius pavardžių keitimus, apie lenkų įstgalėjimą krašte. Nors ir aklas pamatytų, kad per kokius tris šimtus metų šitas kraštas niekada nebuvo toks lietuviškas kaip dabar. ir toliau lintegruojasi į LT. Na žinoma gal autorių siutina šoninis reiškinys: kaip žinia daugybė save lenkais vadinančių asmenų praeityje buvo, tebėra labai susovietėję- orientuoti į Kremliaus pasaulį, bei "informcinę erdvę ".Dabar jie dažosi jau vien baltai/raudona spalva. Autorių tad labai siutina artėjimas prie Varšuvos- tuo pačiu TOLIMAS NUO MASKVOS. ( čia pakasta pagrindinė straipsnio VINIS, ir melas. Jie niekada nesiejo savęs su lietuvišku Vilniumi)…Tomaševskio gudri politika susirenkant vietinius vatnikus po "lenkų" vėliava Lietuvai nėra labai skudi. Mes jų integruoti nesugebame- esam kultūriškai per tolimi. Nebent "tautininkai" žino kažkokius receptus?
Reikia nepamiršti ir to, kad pietryčių Lietuvoje lenkai siekia supirkti Žemę, ką jie gali legaliai daryti nuo š.m. gegužės.
Bet kas man keisčiausia – kad žmonės, turintys bent lašą lietuviško kraujo, juo nesididžiuoja, o tapatinasi su atėjūnais slavais. Nesisemia stiprybės iš protėvių ir savo Žemės, o iš “Karpatų dvasios”? Savanoriškai tapatinasi su maitėdomis hienomis?