A. Rudys. Teritorinis vientisumas asmenvardžių rašymo kontekste

Visuomenę Lietuvoje sujaudino vėl atsinaujinęs dirgiklis – ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo klausimas. Blogiausia, kad šis klausimas aptariamas labai siaurai, tik lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso požiūriu. O turėtų būti matomas ir vertinamas žymiai platesniame – Lietuvos kaip valstybės teritorinio vientisumo ir net išlikimo – kontekste. Aš būtent taip matau šį klausimą.

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (LLRA) lyderiai, o jie yra tikrieji lenkų bendruomenės Lietuvoje lyderiai, neabejotinai siekia atskirti lenkus nuo lietuvių visuomenės ir, be kitų priemonių, tai padaryti ir vizualiai, t.y. taip, kad vien pažiūrėjus į žmogaus asmenį identifikuojantį dokumentą būtų aiškiai matyti to žmogaus tautybė. Ir kad tokia asmenvardžių forma apimtų kaip galima didesnę lenkų dalį. Juk ne vien w atsirastų varduose ir pavardėse, bet ir ł, ś, ó, taip pat cz bei sz tipo raidžių junginiai.

Toks Lietuvos piliečių lenkų asmenvardžių rašymas galėtų tapti diskriminacijos faktoriumi. Diskriminacija gali pasireikšti tiek lenkų atžvilgiu, kai lenkams teks susidurti su prieš juos nusiteikusiais valdininkais ir darbdaviais, tiek ir kitų tautybių piliečių, kai jie susidurs su prolenkiškais valdininkais ir darbdaviais. Ypač tose savivaldybėse, kuriose LLRA nacionalistai yra dominuojanti ar bent įtakinga politinė jėga. Ko gero, to sąmoningai siekiama. Juk kuo daugiau lenkų iš tikrųjų patirs, pajus ar tik pamanys pajutę asmeninę diskriminaciją, tuo labiau jie jausis lenkais ir bus ištikimesni savo bendruomenės lyderiams ir gynėjams, suprask, LLRA. Neabejoju, kad didesnė dalis lenkų Lietuvoje asmenvardžius keis, o lenkų nacionalistų aktyvistai pasistengs, kad keistų ir tie, kuriems to visai nereikia, ir tie, kuriems nesvarbu. Dar daugiau, pagal lenkišką rašybą pavardes bus priversti keisti net ne lenkai, o „lenkiškose savivaldybėse“ gyvenantys baltarusių, mišrios, neapibrėžtos ir net baltiškos kilmės slavakalbiai gyventojai, tuo pagausindami lenkų etnosą Lietuvoje.

Kitas svarbus LLRA politikos elementas yra lenkų švietimo sistemos stiprinimas. Savaime suprantama, kad lenkų kilmės jaunimas renkasi lenkiškas mokyklas. Suprantama, kad ir kitų tautybių slavakalbiam jaunimui artimesnės ir suprantamesnės yra lenkų, o ne lietuvių kalba vykstančios pamokos. Juo labiau kad ir vietiniai lenkų nacionalistai, ir Lenkijos visuomeninės organizacijos, pagaliau Lenkijos vyriausybinės struktūros deda dideles pastangas, kad lenkų dominuojamose vietovėse vietos gyventojai rinktųsi lenkiškas mokyklas, kuriose ugdymas organizuojamas taip, kad užtikrintų ne tik lenkiukų tautinio identiteto stiprinimą, bet ir kitų tautybių (pvz., baltarusių) ir mišrios kilmės mokinių sulenkėjimą. Todėl lenkiškos rašybos asmenvardžių įdiegimas kartu su švietimo sistemos poveikiu turės paremti vieną iš strateginių LLRA tikslų – visus slavakalbius Rytų Lietuvos gyventojus per vieną dvi kartas paversti apsisprendusiais lenkais.

Stiprinti ir įamžinti lenkiškumą Rytų Lietuvoje turi ir siekis palaikyti kuo glaudesnius asmeninius ir bendruomeninius ryšius su tautiečiais ir visuomeninėmis bei valstybinėmis organizacijomis Lenkijoje. Siekis bendrauti su tautiečiais užsienyje yra natūralus ir normalus reiškinys. Svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad toks bendravimas objektyviai skatina labiau save identifikuoti su lenkų tauta, jos valstybe (Lenkijos Respublika) negu su valstybe, kurios piliečiai jie yra (Lietuvos Respublika). Toks bendravimas vyksta ne tik (ir ne tiek) spontaniškai, natūraliai, bet yra organizuojamas ir skatinamas, rodo, kad ir lenkų Lietuvoje bendruomenės lyderiams, ir Lenkijos valdžios struktūroms tai yra apgalvota ir gerai koordinuojama (ir finansuojama) politika.

Pagrindinis instrumentas visoms šioms pastangoms įgyvendinti – nacionalistų kadrų išdėstymas svarbiose valstybės, ypač savivaldos, organuose. Todėl suprantamas LLRA siekis per politines institucijas įsitvirtinti įtakinguose postuose, kuriems suteiktos organizacinių sprendimų ir finansavimo galios. Rezultatas tas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių valdininkiją bei pavaldžių įstaigų ir įmonių administracijos vadovų kontingentą sudaro ištikimi LLRA aktyvistai ir nariai. Būtent jie vykdo anksčiau aprašytą politiką stiprinti ir konsoliduoti lenkų bendruomenės Lietuvoje tautinę savimonę ir bendruomeninį organizuotumą. Be to, taip LLRA lyderiai užsitikrina asmeninį šių vykdomąją galią turinčių veikėjų lojalumą bei įsipareigojimą vykdyti jų politiką ir taip organizuoti rinkimų procesą, kad visi „administraciniai resursai“ užtikrintų tolesnį šios politinės jėgos dominavimą Rytų Lietuvoje. Nes kiekvienas toks veikėjas žino, kieno ranka suteikia jam darbą, t.y. įtaką, duoną ir sviestą. O dabartiniu laiku Lietuvoje tai ypač svarbu.

Taigi, asmenvardžių rašymo klausimas nėra savaiminė problema. Tai yra sudėtinė dalis LLRA politikos – kaip galima labiau atriboti lenkų bendruomenę nuo lietuviškosios mūsų valstybės visuomenės dalies, apsunkinti tautinių bendrijų integraciją į šią visuomenę ir išsaugoti bei išplėsti asmeninę politinę įtaką ir išlikimą politikoje neribotiems laikams. O tokios integracijos stoka, kaip rodo dabartiniai įvykiai Ukrainoje, yra neabejotinas pavojus Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui ar net, tam tikroms sąlygoms susiklosčius, pačios valstybės išlikimui.