Skelbiame Nepriklausomybės akto signatar Zigmo Vaišvilos kalbą „Tautos teisė gintis” vasario 9 d. Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Už valstybę – be melo“.
Seimas pripažino, kad klausimas dėl naujos AE statybos Lietuvoje yra svarbus ir jo sprendimui būtinas Tautos pritarimas. 2012 m. spalio 14 d. referendume Tauta atmetė šį Seimo pasiūlymą. Prezidentė, buvęs ir dabartinis Seimai, Vyriausybės, pažeisdami Konstitucijos ir referendumo įstatymo reikalavimus, šio sprendimo, įgyvendintino per 30 dienų, nevykdo, Visagino AE projektą tęsia.
Šį mėnesį VRK turi patvirtinti, kad daugiau kaip 300 000 Respublikos rinkėjų, įgyvendinančių savo konstitucinę teisę inicijuoti Konstitucijos keitimą, parašai yra tinkami. Seimas privalės skelbti privalomąjį referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, referendumo iniciatyvos teisės sumažinimo iki 100 000 rinkėjų balsų ir referendumu priimtų sprendimų keitimo tik referendumu.
Valdžios panieka piliečiams baigėsi. Tvarkingai surinktų parašų faktas įvyko, visi jį pripažino, tačiau sureagavo labai skirtingai. Didžiausia valdžios, dešimtmečiais ignoravusios Tautos teisę į referendumą, baimė yra tai, kad referendumas gali tapti ne formaliu, o veikiančiu tiesioginės Tautos teisės valdyti valstybę įrankiu ir valdžios uzurpavimo pabaiga. Išskirtinai svarbus žemės klausimas tapo pagrindiniu jau viešų diskusijų objektu, nors valdžiai labiau rūpi kiti šio referendumo klausimai. Todėl neskubėkime tik džiaugtis referendumo paskelbimu. Pagrindiniu valdžios argumentu prieš šį referendumą tapo mūsų Konstitucijai ir Stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai tariamai prieštaraujanti jo dalis dėl žemės nuosavybės. Valdžios baimės akys tokios didelės, kad mestas paskutinis argumentas – tariamai referendumo organizatoriai siekia Lietuvos išstojimo iš ES. Todėl išskirtinai svarbu nepasiduoti šiam sąmoningai skleidžiamam melui ir nepagrįstam gąsdinimui, nesuteikti jokio preteksto šiai svarbiausiai referendumo oponentų sugalvotai Tautos klaidinimo provokacijai.
Iki kovo 12 d. valdžia tikisi, kad Seimas pašalins teisines kliūtis ES nurodymu įsivesti eurą, tačiau ir šiuo atveju ji neturi Tautos pritarimo. Valdžia naujam centrui atiduoda ne tik mūsų valstybės finansų tvarkymą, bet ir valstybės rezervus, 107% dengiančių litą (8,5 mlrd. JAV dolerių), su visu Lietuvos banku, euro zonos valstybių gelbėjimui ir euro įvedimui skiria 21 mlrd. Lt, iš kurių turi tik 1,3 mlrd. Lt, įsipareigoja ES pareikalavimu skirti papildomas lėšas, nes dabartinis euro zonos stabilizavimo fondas sudarytas tik dėl 20% jų probleminių paskolų. Pensijų grąžinimas ir kultūros darbuotojų atlyginimai – nė motais. Todėl reikalavimas, kad Seimas nedelsiant skelbtų privalomąjį referendumą dėl euro įvedimo ir stabdytų dėl to priimtų įstatymų įsigaliojimą iki referendumo sprendimo, yra skubus ir privalomas klausimas, kurių svarstymui būtina neatidėliotinai šaukti neeilinę Seimo sesiją.
Referendumo klausimai yra išskirtinės svarbos, svarbesni už Respublikos Prezidento rinkimus, nes matome nebeslepiamas valdžios pastangas bet kokia veidmainystės ir melo kaina sustabdyti referendumo idėją. Referendumas nėra kieno nors asmeninė nuosavybė. Neskubėkime dalintis laurų vainiku. Rezultato dar nėra – jis susideda iš aibės darbų, darbelių. Kviečiu parlamentines partijas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų, Drąsos kelio, Lietuvos žaliųjų – spėti iki vasario 12 d. pasi8lyti atstovus į apygardų rinkimines komisijas. Rezultatas gims skaičiuojant balsus.
Būtina sąžiningai suvokti, kad referendumas yra ir parama mūsų valdžiai, jei ji tikrai nori ginti Tautos interesus, ir pavyzdys bei pretekstas Lietuvai kalbėtis su ES valstybėmis, visų pirma, mažosiomis apie mūsų statusą šioje bendrijoje, bendrijos ateitį. Mažų ir ekonomiškai silpnesnių valstybių jautrumas šiems klausimams negali būti ignoruojamas.
Tačiau kaip elgsimės, jei valdžia, pažeisdama mūsų Konstitucijos 3 straipsnio reikalavimus (Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių), ir toliau trukdys referendumams, neskelbs jų ir nevykdys Tautos sprendimų? Tas pats Konstitucijos 3 straipsnis suteikia Tautai ir kiekvienam piliečiui konstitucinę teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Kaip tai darysime?
Vien Tautos konferencijos idėjos tam nepakanka. Atsiras Tautos konferencijos sprendimų santykio su Konstitucijoje įtvirtintomis valdžios institucijomis klausimai. Negalime oponentams ir užsieniui suteikti pretekstą formaliai Tautos veiksmus vadinti neteisėtais. Situacija iš dalies panaši į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės Lygos, principingai deklaravusios mūsų inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principą, diskusiją dėl dalyvavimo ar nedalyvavimo jėga mums primestų valdžios organų rinkimuose. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priėmėme rezoliuciją dėl dalyvavimo. Tai buvo rizikingas sprendimas, nes bet kada lenktynėse su Maskva laike galėjome būti pralenkti ir būtume likę prakeiti.
Todėl šiandien, konstatavus neteisėtus VRK ar Seimo, Respublikos Prezidento veiksmus, į kuriuos įstatymų ar Konstitucijos nustatyta tvarka nereaguos privalančios tai daryti valdžios šakos, turime konstitucinę teisę ir privalome nustatyta tvarka paskelbti referendumą dėl valstybės valdymo sistemos pakeitimo ir Seimo paleidimo, Respublikos Prezidento apkaltos, Konstitucinio Teismo paleidimo ar sudėties pakeitimo. Tautos konferencijos užduotis būtų skubiai paruošti atitinkamus Konstitucijos pakeitimus. Vakarų pasaulis nutyli 2012 m. Islandijos pavyzdį Tautos rinktiems atstovams kuriant naują Konstituciją ir referendumo būdu ją patvirtinant, atsisakant valstybės lėšomis dengti bankų įsipareigojimus. Tai sektinas pavyzdys. Vengrijos mažų partijų susivienijimas ir valdžios bei didžiosios dalies Tautos vienybė, bendrai ginat valstybės interesus, taip pat sektinas pavyzdys.
Tačiau tuo atveju, jei valdžios institucijos blokuotų Konstitucijos veikimą, turime būti pasiruošę dubliuoti VRK bei jos teritorinių padalinių veiklą. Tai būtų ir Lietuvai, ir užsieniui suprantamas, teisėtas ir civilizuotas Tautos gynimasis nuo valdžios veiksmų, kėsinantis į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ir šiurkščiai pažeidžiant ją. Tokiu atveju Tautos konferencija turėtų patvirtinti laikinąją Konstitucinio Teismo sudėtį bei sukurti Nepriklausomo prokuroro institutą. Neatmetu ir galimo scenarijaus, kad situacijai dėl skelbtinų referendumų klostantis ne taip, kaip norėtųsi valdžiai, gali būti surasta formali priežastis nevykti ir Prezidento rinkimams. Mat mūsų Konstitucijos 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nepaprastosios padėties atveju negalima keisti Konstitucijos. Primityvūs ir paskubomis politinių veikėjų kuriami kaltinimai Tautai veikimu Rusijos naudai apgailėtini. Tačiau jie atspindi ne tik valdžioje esančių politikų mastymo lygį, bet ir jų neviltį. Jie suvokia jų atsakomybės neišvengiamumą, netekus valdžios. Todėl būtinas maksimalus mūsų visų susikaupimas, labai tikslus ir atsakingas veiksmų koordinavimas, nepasidavimas provokacijoms. Suvokiant tai, labai prašau atsisakyti bet kokių net formalių žemės referendumo sąsajų su pagrindine jo oponentų provokacija paskelbti, kad tai yra referendumas dėl Lietuvos išstojimo iš ES, nepadėti šiai demagogijai, kuri yra viena paskutiniųjų valdžios vilčių suklaidinti Tautą neateiti balsuoti ar balsuoti prieš. Jei kam nors nepatinka viena ar kita referendumo nuostata (man taip pat ne viskas patinka), tokiu atveju pamastykime apie svarbesnį klausimą – laikas apsispręsti tapti realiai pilietine visuomene, nusprendusia susigrąžinti savigarbą ir konstitucinę teisę valdyti valstybę ne tik per atstovus, bet ir tiesiogiai. Todėl balsuokime „už“ referendumą, nors kuri nors jo nuostata ir nepatinka.
Prašau šias mintis priimti kaip pirminį siūlymą, kurį būtina ne tik plačiau aptarti ir tikslinti ar keisti, bet ir kritikuoti. Siūlykite savo mintis. Privalome tai pradėti daryti nedelsdami. Būtina ne skaldytis, o visiems drauge ginti teisę į mūsų Konstitucijos 4 straipsnyje nustatytą aukščiausią suverenią galią Tautai valstybės valdymą vykdyti tiesiogiai. Niekas, net atstovaujamoji valdžia, negali to varžyti ar riboti, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Kodėl, ponai valdantieji, nusprendėte, kad tik jūs galite ir turite teisę spręsti visus valstybės valdymo klausimus?
2014-02-09, Vilnius
Kaip visuomet- puiki, aiški, konkreti Signataro kalba, konkretūs reikalavimai valdžiai ir pasiūlymai tolimesniam mūsų visų susitelkimui. Ačiū. Stiprybės, tvirtybės, sveikatos, jėgų ir sėkmės artėjantiems Jūsų, Signatare, žingsniams.
Pritariu Z.Vaišvilai 100%.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje aktyviai imta kalbėti apie vieningo, nesisteminio “Žmonių kandidato” iškėlimą. Ir čia pat minimos 4 ar 5 pavardės: N.Puteikis, R.Paulauskas, B.Ropė, Z.Vaišvila ir net L.Balsys. Kalbą apie tai, kad tarp šių netolygių kandidatų galima rinktis vieną, nes jie neva, ko ne visi vienodai lygūs ir priimtini- priskirčiau tipiškam Tautos skaldymo pavyzdžiui. Pirmiausia, du iš jų jau apsisprendę (bent jau pirminiame etape) ir kandidatuoja patys. Vadinasi, jų tarpusavio konkurencija jų gerbėjų balsus pasidalins ir norimo rezultato nesulauksit. Tie du kandidatai, kaip “Vieningas žmonių” kandidatas, realiai negali būti ir dėl kitų priežasčių. L Balsys- aktyvus eurofilas, aktyvus eurointegracijos šalininkas, daug metų dirbęs Briuseliui pataikaujančio žurnalisto pareigose. Vadinasi, jo eurointergracinė politika niekuo nesikirs nuo Grybauskaitės ir Co. Ar mes to siekiame? Manau- ne. Šis kandidatas atmestinas.
B.Ropė. Ilgametis vieno rajono meras, pažįstamas ribotam skaičiui žmonių. Galbūt neblogai išmanantis žemės ūkio reikalus. Bet Prezidentas- ne Žemės ūkio ministras, o žmogus, vadovaujantis Valstybei, atsakingas už vidaus ir užsienio politiką, reprezentuojantis Valstybę tarptautiniame lygmenyje. Kokia šio žmogaus patirtis minėtose srityse? Per 23-ų metų Valstybės gyvavimo laiką aš jo aktyvios politinės veiklos negirdėjau ir nemačiau. O jūs? Pasitikėti žmogumi, kurio politinė veikla nepatikrinta per daugelį metų ir gali būti tik nuspėjama (nors greičiau- nenuspėjama)- tiesiog nusikaltimas prieš tautą ir valstybę. Juo labiau, šis kandidatas yra “vieno klausimo”- “Žemės referendumo”- kandidatas. Deja, Prezidento pareigos gerokai platesnės.
N.Puteikis. Konservatorių partijos narys. Viskas tuo ir pasakyta. Vien tai, kad žmogus kartais pasisako vienu ar kitu klausimu skirtingai, nei Partija- ne priežastis juo pasitikėti. Jei šis žmogus būtų tvirtas ir sąžiningas prieš save ir visus- išstotų iš partijos. Deja, to nėra. Jei p.Puteikis tikrai atvirai konfrontuotų su partija ir laikytųsi tik savo pozicijos- jį iš partijos pašalintų. O to taip pat nėra. Spręskite patys- kodėl? Aš juo nepasitikiu- jis gali būti silpnas ir esant spaudimui iš oponentų pusės, lengvai valdomas žmogus.
R.Paulauskas. Vienas aktyviausių ir drąsiausių Nepriklausomybės šauklių. Daug kalbantis garsiomis ir uždegančiomis frazėmis, bet mažai darantis. Net ir “Žemės referendumo” klausimu neprisidėjo prie aktyvaus Iniciatyvinės grupės palaikymo kovoje su VRK ir Seimo nariais, nepadėjo – kaip signataras- platinti informacijos referendumo klausimu ir tam rengti spaudos konferencijų Seime. Neturiu stiprių argumentų prieš šį asmenį, tik klausimas, ar šis žmogus moka nuosekliai, konstruktyviai, dalykiškai dirbti? Jo politinę veiklą, skirtingai, nei prieš tai aptartų asmenų, visi matome jau 25 metus ir išvadas galime daryti tikslesnes. Konkrečių, išskirtinių ir labiau matomų, nei eilinio LR AT deputato- signataro darbų valstybės kūrime lyg ir nematau. Gal kas galite priminti? Beje, negalime pamiršti R.Paulausko ir jo “Tautos pažangos” frakcijos “nuopelnų” LR Aukščiausioje Taryboje- jie prisidėjo prie Sąjūdžio deputatų susiskaldymo, o tuo pačiu ir pralaimėjimo 1992m. spalio 25d. LR Seimo rinkimuose, sužlugdė Liustracijos Įstatymo priėmimą, nebalsuodami už jį- tuomet pritrūko 3 balsų.
Nei vieno iš jau paminėtų galimų ir aptartų kandidatų negalėčiau sugretinti su visiškai kito lygio galimu kandidatu. Tai- Zigmas VAIŠVILA. Vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėjų, aktyvus, iniciatyvus jos narys. Vienas pirmųjų savo darbais ir veikla užsitarnavęs žmonių pasitikėjimą – jau 1989 m. sausio 15d, pirmuose laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose kaip Sąjūdžio kandidatas Šiauliuose išrinktas LTSR AT deputatu, nurungęs garsųjį komunistą Volkovą, 1989 m. kovo 26 d., laimėjo rinkimus į TSRS liaudies deputatus ir , žinoma, 1990 m. vasario 24d.- rinkimus į LTSR AT, atkūrusią Nepriklausomą Lietuvą. Z.Vaišvilos konkretūs darbai visiems puikiai žinomi. Jo vadovaujama Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija paruošė Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir įstatymus dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje, Tarybinėje armijoje tarnaujančių Lietuvos kariškių, Lietuvos Respublikos sienų kontrolės, prokuratūros, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus, pasienio apsaugos tarnybos, krašto apsaugos, muitinės, savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, policijos steigimo ir veiklos.
Būdamas Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, koordinavo įvairių LR institucijų ir savanorių gynybinę veiklą 1991 m. sausio įvykių metu, buvo paskirtas Lietuvos Respublikos valstybinės komisijos TSRS ginkluotųjų pajėgų nusikaltimų, padarytų 1991 m. sausio 11 – 13 d., ištyrimo nariu, dalyvavo likviduojant TSRS KGB padalinį Lietuvoje, perimant LKP(TSKP), komjaunimo, tarybinių profsąjungų, TSRS KGB ir TSRS ginkluotųjų pajėgų turtą ir dokumentus.
Tarptautinių derybų gabumus Z.Vaišvila parodė ne tik “skyrybų” su TSRS laikotarpiu jau paminėtose srityse. 1991 m. spalyje suorganizavo Lietuvos įstojimą išimties tvarka į Interpolą Urugvajuje vykusioje asamblėjoje- tai padaryta dar tebeegzistuojant Tarybų Sąjungai. Kaip Ministro Pirmininko pavaduotojas, Z.Vaišvila, 1992 m. Lietuvos Vyriausybės vardu suorganizavo pirmąją tarpvalstybinę sutartį dėl oficialaus ir legalaus lengvosios ginkluotės ir šaudmenų nupirkimo Lietuvos Respublikai iš Rusijos federacijos.
Z.Vaišvila per sąlyginai trumpą laiką- 1988- 1992 metų veiklą Sąjūdyje, LR Aukščiausioje Taryboje ir LR Vyriausybėje- įrodė savo veiklumą, kompetenciją neįprastoje jaunam fizikui politinėje ir Valstybės kūrimo veikloje, ko kiti aptarti galimi kandidatai nepadarė per 23 Valstybės gyvavimo metus. Eidamas atsakingas pareigas, šis žmogus net atvirai stojo ginti valstybinio intereso prieš privatų bankininkų ir Landsbergio susitarimą ginklų pirkimo iš Rusijos istorijoje 1992-ųjų vasarą – tuo paaukodamas savo, kaip politiko, tolimesnę karjerą.
Taigi, renkantis iš siūlomų “Žmonių kandidatų”, Z.Vaišvila turėtų būti visapusiškai tinkamas ir priimtinas. Laiko patikrintas ir patikimas , sąžiningas, reiklus, principingas, nenuperkamas žmogus, neišdavęs Sąjūdžio idėjų ir moralinių vertybių , nepasukęs Lietuvos naikinimo politikos keliu. Jis ir šiandieną laikosi tautinės politikos principų, pasisako už laisvų, lygiateisių, savarankiškų valstybių Europos sąjungą, aktyviai pasisako prieš Europos sąjungos federalizaciją, nutautinimo politiką, valstybių naikinimo pagal Van Rompėjų ketinimus. Pasisako už aktyvų piliečių dalyvavimą Valstybės kūrime, už tautos teisę savo nuomonę išreikšti referendumu, pasisako už valdžios glaudesnį ir atviresnį bendravimą su tauta, įsiklausymą į tautos nuomonę.
Palaikykime ir paraginkime gerbiamą Signatarą kelti savo kandidatūrą į LR Prezidentus.
Geros mintys, Rasa.
Pastaruoju metu informacijos ir dezinformacijos kiekis gerokai viršija įprastas “priimtinos informacijos kiekio” ribas. Tad juo labiau džiugu skaityti pasvertus pamąstymus – ne visi pajėgūs jau dabar įvertinti esamą situaciją, nors reikėtų. Jau dabar, būtent dabar.
Dėkoju Signatarui Z. Vaišvilai, puikus pasisakymas.
puiki kalba. net keista, kad yra zmogus, kuris tikrai kviecia tauta pagaliau kazka pradeti daryti, keisti. ar bent elementariai susigrazinti teise paciai spresti, o ne tik deklaratyviai ateiti i rinkimus.
Rasa>>> vienareiksmiskai – sig.Z.Vaisvila yra vienintelis priimtinas kandidatas.
“Net ir “Žemės referendumo” klausimu neprisidėjo prie aktyvaus Iniciatyvinės grupės palaikymo kovoje su VRK ir Seimo nariais, nepadėjo – kaip signataras- platinti informacijos referendumo klausimu ir tam rengti spaudos konferencijų Seime”
Meluoji, arba nežinai. Per Laisvąją banga laidoje “Naktigonė“ beveik per visas laidas apie tai šnekėjo ir skyrė daug tam dėmesio.
Štai paskutinė jo laida, http://www.laisvojibanga.lt/naktigone-su-rolandu-paulausku-2013-12-16/
ten rasi visas jo laidas.
Abu juos gerbiu vienodai ir Paulauską ir Vaišvilą, bet rinkčiausi pastarąjį.
Rašiau Rasai.
Vaisvila , Songaila , Paulauskas tai tik praeities politines atplaisos , zmones nemokantys dirbti komandoje , kuriems tarpe kitu turime buti dekingi uz pirmojo seimo isardyma sajungoje su buvusiais komunistais , liustracijos istatymo suzlugdyma ir buvusiu komunistu grizima i valdzia po antruju seimo rinkimu . Tai tiesiog seni pliauskalai , kurie dabar stengiasi isiristi i didziosios politikos vezima , nusitvere uz referendumo uodegos !