Šiandien kovo 10-oji – keturiasdešimties paukščių diena, simbolizuojanti paukščių parskridimą. Nors šių metų pavasaris vėluoja, bet pagal mūsų senolių kalendorių yra laikoma, kad šią dieną iš Dausų į Lietuvą jau būna sugrįžę svetur žiemojusių 40 paukščių rūšių.
Žmonės tikėdavo, kad jei kovo 10-tos naktį pašąla, šalnos dar truks 40 parų. O jei šios 40 naktų neiššąla, tai tikėdavosi ankstyvų šalnų rudenį arba net vidurvasarį. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur nors toli nuo namų važiuoti, nes dar su kaimynais ar saviškiais teksią pyktis.Yra daug įvairiausių dainų ir žaidimų, kuriuose minima 40-ties paukščių diena, pagerbiami parskridę paukščiai, raginama pažinti ir neskriausti giesmininkų.
Apie kovo 10 d. papročius pasakoja etnologas Jonas Vaiškūnas: „Švenčioniškiai ta proga kovo 10-tą kepdavo 40 „kukelių“ (bandelių). Po kiekvienos šalnos suvalgydavo vieną bandelę. Nesuvalgytas bandeles susidžiovindavo ir pasidėdavo iki rudens, o pagal jų skaičių spręsdavo apie rudeninių šalnų pradžią. Jei likdavo daug nesuvalgytų „kukelių“, tai ir vasarojų anksčiau sėdavo. J.F.Kračkovskis 1874 m. rašė, kad Vilniaus ir Naugarduko apylinkės gyventojai sakydavo, jog jeigu 40-ties kankinių dieną dar sniegas yra ant stogų, tai per Blovieščių (03 25) jo dar bus ant žemės, o per Jurgį (04 23) – ant kalnų. J.F. Kračkovskio tvirtinimu, kovo 10-tą vaikai, dar neapsirengę, stengdavosi 3 kartus apibėgti apie trobą ir įmesti pro langą 40 skalų, paimtų iš tos vietos, kur kapoja malkas, arba tas skalas stengdavosi basi permesti per namo kraigą. To paties autoriaus tvirtinimu, žmonių buvo sakoma, jog tą, kas šiądien pamatys iš Dausų parlekiančių paukščių pulką, lydės laimė ir pasisekimas visame kame. Kitame lietuviškų žemių gale – Mažojoje Lietuvoje buvo sakoma, jog tas žmogus, kurs paukščiams pavasarį parlekiant ar rudenį šalin traukiant, gimęs esąs, tas pavasarį ir rudenį tame laike negalįs ant vietos pastigti.
Parskrendančiais paukščiais kasmet rūpinasi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ji kartu su Lietuvos ornitologų draugija šia proga kasmet inicijuoja inkilų paukščiams kėlimo akciją. Saugomų teritorijų direkcijos pavasario pradžioje, dažnai ir rudenį kelia inkilus įvairiems paukščiams ir šikšnosparniams. Šią savaitę inkilai bus keliami Vilniuje esančiame Pavilnių regioniniame parke.
Kadangi dėl žmogaus ūkinės veiklos mažėja natūralių uoksų, dalis juose perinčių paukščių vis sunkiau suranda tinkamas vietas perėti. Keldami inkilus, padedame sparnuočiams ne tik sėkmingai išperėti, bet ir užauganti jauniklius. Inkiluose saugiau nei uoksuose. Be to, jie apsaugo mažylius nuo lietaus, vėjo ir šalčio.
Ornitologas Remigijus Karpuška pasakojo, kad žodis „inkilas“ visuomenėje dažniausiai asocijuojasi su standartine keturkampe lentine dėžute, turinčia dugną, stogelį ir landą paukščiams įlįsti. Tačiau šis žodis apima kur kas platesnę sąvoką. Prie inkilų priskiriamos ir minėtos standartinės dėžutės, ir sudėtingesnių konstrukcijų bei formų gaminiai, ir urveliai kūltupiams, tulžiams ar urvinėms kregždėms, ir keletas lentelių langinių ar šelmeninių kregždžių lizdams sutvirtinti. Inkilai daromi ne vien tik paukščiams, bet ir miegapelėms, šikšnosparniams, drugiams, bitėms, kamanėms, boružėms.
Inkilai gali būti gaminami iš įvairių medžiagų: medinės lentos, medžio trinkos, molinių vamzdelių, plastiko, cemento ir pjuvenų mišinių. Seniau ūkininkai prie pastato sienos prikaldavo nukirptas palto kišenės, ir jose neretai apsigyvendavo liepsnelės.
Inkilų specialiai dažyti ar impregnuoti nereikėtų. Geriau inkilo dugne išgręžti skylutės, tai bus ventiliacija. Inkilai turėtų būti keliami ne žemiau kaip 2 m aukštyje (geriau aukščiau) ir ne arčiau, kaip 30 m vienas nuo kito. Į kokį medį kelti inkilą – ne taip svarbu, svarbiau – patogus priskridimas, kad šakos netrukdytų. Inkilus atgręžti galima į visas puses, išskyrus šiaurę.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, iš prigimties žmogui įprasta kuo nors rūpintis. Paukščiai nuo seno – neatsiejama lietuvių gyvenimo dalis. Nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos prisideda prie sparnuočių globos saugomose teritorijose, kur daug itin retų ir saugomų paukščių, pavasarį organizuoja inkilavimo akcijas.
O Jūs ar jau iškėlėte inkilą pavasario dangaus pasiuntiniams?
