J. Dapšauskas. Referendumų baubai. „Elito“ ar visuomenės demokratija?

Įvyko akibrokštas ar nesusipratimas? Masinis žmonių apmulkinimas, psichozė? O gal dar kas? O gal patys žmonės nori spręsti tiesiogiai svarbius valstybei reikalus, kai surinko per 320 tūkst. parašų? Žmonės apatiški, nesidomi politika, tik keikia politikus – pastebi ne vienas. O gal to abejingumo „didžioji partijų ir interesų politika“ ir siekia?

Dar nesibaigus parašų rinkimo laikui dėl dabar inicijuojamo referendumo, kuriuo keičiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai iš kai kurių apžvalgininkų ir politikų pasipylė epitetai apie parašų rinkėjus, iniciatyvinę grupę: „marginalai“, psichiškai nesveiki, kuriems „reikia dėmesio, susireikšminimo“, „nesusigaudantys realioje politikoje“, „neišmanantys teisės“. Suprantama į tų marginalų tarpą patenka ir Nepriklausomybės Akto signatarai ir kiti politikos apžvalgininkai bei intelektualai, kurie turi kiek kitokią nuomonę. O gal kitokios nuomonės visai negali būti? Reikėtų vengti tiek vieniems, tiek kitiems nieko nepasakančių, bet niekinančių etikečių klijavimo.

Aš net nekalbu apie referendumui spręsti pateikiamus klausimus, bet apie pačią teisę piliečiams juos inicijuoti ir rengti. Apie referendumų rengimo svarbą ne kartą viešai yra pasisakęs ir žinomas politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius: „Principingai pritariu referendumams. Sunku kalbėti apie skaidrią demokratiją, jei politikai nepasitiki žmonėmis ir jų gera valia bei sveiku protu. Nepritariu paternalizmui ir elito pretenzijoms, kad jis geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams, kas tarnauja jų interesams negu patys piliečiai. Kompartija irgi manė, kad ji geriau žino, tad ir viena sprendė svarbiausius klausimus. Apskritai paternalizmas sunkiai suderinimas su vienu pagrindinių demokratijos prielaidų, būtent, kad su kai kuriomis išlygomis piliečių balsas turi būti lemiamas.“

Visuomenę prilyginantiems runkelių laukui, retoriškai reikia pasiūlyti: gal visai nebeverta bet kokių rinkimų organizuoti, taip būtų sutaupomi pinigai, kuriuos būtų galima skirti socialinėms pašalpoms ir panašiai? Gal tuos, kurie, pavyzdžiui, dabar yra postuose ir palikime amžiams? Per rinkimų agitacijas yra tiek demagogijos, saldžialiežuvavimo, „snapelių fotošopinimo“, kad referendumo galimos populistinės manipuliacijos vargiai galėtų joms prilygti. Prieš rinkimus varo rinkiminę demagogiją, kai tik užsidaro urnos, baigia purslotis vieni ant kitų ir ieško sąjungininkų užimti postams. Ir tai vadiname demokratijos funkcionavimu?

„Nesidomėjimą politika gali skatinti įvairūs veiksniai; abejingumas, žinojimas, kad vienas balsas nieko nereiškia (tai labai racionalus požiūris), tad neverta balsuoti, santykinis pasitenkinimas esama padėtimi. Baiminamasi, kad tiesioginė demokratija sukels daugiau konfliktų. Bet didesnį pavojų sukelia ne tai, kad bus per daug demokratijos, bet kad dabar yra jos per mažai“,– teigia K. Girnius.

Norint inicijuoti referendumą visuomenės iniciatyva Lietuvoje reikia per 3 mėnesius surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių parašų, Ukrainoje – 6,56 proc., Italijoje – 0,83 proc., Olandijoje – 3,50 proc., Šveicarijoje – 0, 60 proc. (paprastam referendumui) ir 1,20 proc. (konstitucinei pataisai). Tai parodo, kad Lietuvoje žmonių valia inicijuoti referendumą yra iki pasityčiojimo ribojama. Specialiai taip padaryta, kad referendumus galėtų inicijuoti tik Seimas.

Didžiųjų partijų atstovai išreiškia baimes, kad sumažinus parašų skaičių nuo 300 iki 100 – žmonėmis („runkeliais“) bus manipuliuojama. O gal reikia ugdyti politinį raštingumą, o ne įtraukti žmones vien į demokratijos parodiją kaip yra dabar su rinkimais? „Nedviprasmiškai pritariu siūlymui mažinti kartelę referendumui rengti – nuo 300 tūkst. būtinų parašų iki 100 tūkstančių. Vargu ar demokratija gali suklestėti, jei ji grindžiama nepasitikėjimu rinkėjais. Ilgainiui gal tai supras ir Briuselis“, –  viliasi apžvalgininkas K. Girnius.

Didelio lobizmo valdoma ES ar viešojo intereso ir demokratijos?

Nesu ES entuziastas, kaip ir demonizuojantis ją, greičiau esu ES realistas. Tikra Sąjunga įmanoma tik demokratiškose visuomenėse, o ne ES biurokratijose, kurias įtakoja tam tikrų didelių korporacijų lobizmas.

Neabejoju Europos Sąjungos nauda, kai kuriuos dalykus jos pagalba galima spręsti žymiai sparčiau ir efektyviau. Lobistinės organizacijos, siauriems interesams atstovaujančios organizacijos daro milžinišką įtaką priimant įstatymus Lietuvos Respublikos Seime, dar didesnis lobizmas vystomas ir ES mastu. Kaip pavyzdį galime paimti ir Tabako produktų direktyvą, kuri dabar yra naujai svarstoma ir griežtinama. Ją priėmus, jos nuostatas turės priimti kiekviena ES narė. Kita vertus, akivaizdu su kokiu lobizmu susiduria ši direktyva. Oficialai darbuojasi 160 tabako pramonės lobistų armija, kuri siekia ją sužlugdyti, vien „Philip Morris International”  išleido 1,5 mln. Eurų, kad ją sužlugdytų arba padarytų palankesne savo interesams.  Reikia suprasti, kad priiminėjant ir kitus įstatymus lobistai tikrai darbuojasi išsijuosę ir kai kurie priimami ES teisės aktai taip pat yra pakreipiami taip, kad būtų naudingi didelėms, bet siauroms interesų grupėm. Taigi, nėra arba juoda, arba balta.

Pačioje ES vyksta idėjų kova, priešprieša tarp federacinės ir laisvų valstybių sąjungos. Tarp centralizmo ir autonomijos išlaikymo, tautiškumo ir visiško suvienodinimo tampant ES „tauta“, pagrindine ES tapatybe iškeliant – „ekonominis konkurencingumas“.

Per Lietuvos buvimą ES laiką daugybė milijardų eurų atėjo iš ES fondų, o kur žmonių laimingumas, pagerėjusi savijauta, sveikata? Priešingai – emigracijos mastai, nusivylimas, senėjanti visuomenė, savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių mirties priežasčių baisi statistika byloja ką kitą. Pasirodo tie ES milijardai laimingesnės Lietuvos savaime nepadaro. Reikia vertybinės, prasmingumo pusės.

Svarbiausia susitarti verslo, žiniasklaidos savininkų ir politikos atstovams?

Alkoholio ir tabako pramonės lobistinės organizacijos (Lietuvos laisvosios rinkos institutas – LLRI) ekspertai ėmėsi ir šio klausimo. Kad alkoholio ir tabako pramonę lobina ne už ačiū, tai rodo ir instituto internetiniame puslapyje skelbiamas deimantinių, auksinių, sidabrinių ir gintarinių  rėmėjų sąrašas bei pasiūlymai. Suprantama,  ne už ačiū LLRI lobina ir referendumo iniciatyvą menkina.

Tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės ar nekalbama pasaulio pabaigos kalba: tuo labiausiai kaltinami referendumo iniciatoriai, bet ar ne taip pat atrodo ir tie, kurie gąsdina, kad pritarus referendumo nuostatom, Lietuva turėtų mokėti milijardines sumas ES. Suprask, šis kelias yra tik vienos krypties: ES diktato. Į ES linkęs žiūrėti, gal klystu, teigiamiau, juk tai laisvų valstybių sąjungą, o ne Sovietų Sąjunga. „Ateikite balsuoti, nesvarbu už ką, bet išreikšite savo valią, parodykite aktyvumą“, esame ne kartą girdėję pasisakant rinkimų išvakarėse aukštus valstybės pareigūnus. O kai žmonės išreiškia valią (gal ir klaidingą, neklaidinga buvo tik komunistų partija) juos ignoruojame ir įvardijame, kad tai „runkelių“ valia?

Dabar vyksta parašų skaičiavimas (ar braukymas?), kad gal yra kokių netikslumų (įrašytas ne pilnas adresas, gal dar kokia neesminė klaidelė), bet demokratijos ir teisės viršenybė šiuo klausimu yra esminė: parašo autentiškumas. Pilietis išreiškė valią padėdamas parašą. Tai jo valia. Ir jį šališkai išbrokuoti vien dėl neesminių klaidelių būtų spjūvis į pilietinę visuomenę provokuojantis panašius į Ukrainoje vykstančius neramumus.

Šiandien visa „demokratinė“ kova vyksta valdžios olimpe, o visuomenė gali tik stebėti tų sunkiasvorių kautynes, o pati dalyvauti valstybės valdymo procesuose negali. Galima nutekinti informaciją „bendram labui“, kitus procedūrinius pažeidimus daryti, juk žinome  – „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“.  Svarbiausia susitarti verslo, žiniasklaidos savininkų ir politikos atstovams – ir tai vadinama demokratija. Tikrai?

Realiai vertindamas, kai kurių referendumų iniciatorių populistinius tikslus, norą pasireklamuoti ir kitas manipuliacines galimybes, K. Girnius vis dėlto teigia: „Bet rinkėjų valios nepaisymas, atvirai jiems reiškiama panieka yra dar rizikingesni. Jie atveria terpę vis didėjančiam politinių avantiūristų skaičiui, didina tą susvetimėjimą ir abejingumą politikai, kurį referendumo oponentai dažnai mini. Piliečiai nei taps atsakingesni, nei didės jų susidomėjimas politika, jei bus ribojamos jų galimybės reikšti savo nuomonę ir dalyvauti politikoje. Jei būtų galima lengviau rengti referendumus, politikai būtų verčiami svarstyti klausimus, kuriuos dabar apeina, ir vien tai sustiprintų demokratiją. O demokratinei respublikai turėtų rūpėti demokratijos kokybė.“