V. Radžvilas. Memel – Wilno: Svarbiausias LLRA programos punktas (III)

Trečiasis ir galbūt svarbiausias naujųjų autonomininkų programos punktas yra pasiekti, kad valstybinė lietuvių kalba šiame regione būtų suvokiama ir oficialiai traktuojama kaip ,,svetimos“ Lietuvos valstybės primesta kalba, be kurios geriausia būtų apsieiti arba pramokti jos tik tiek, kiek ja šnekėti yra būtina ir neišvengiama, kol tenka – be abejo, laikinai – dalyvauti tos valstybės viešajame gyvenime ir tvarkyti įvairius kasdieniškus reikalus.

Būtent tokią prasmę turi ir V. Tomaševskio ne kartą viešai ir atvirai deklaruota nuostata, jog LLRA niekada nesutiks, kad būtų suvienodinti lietuvių kalbos valstybinio egzamino reikalavimai visiems šalies abiturientams. Dėl šių reikalavimų ir toliau deramasi taip, tarsi ši programinė ir nuosekliai praktiškai įgyvendinama LLRA pozicija kalbos politikos klausimu būtų niekada neišsakyta ir niekam nežinoma.

Faktas, kad didelė dalis lenkiškas mokyklas baigiančių mokinių tinkamai neišmoksta valstybinės kalbos, jau du dešimtmečiai yra kruopščiai slepiama vieša, tad visiems puikiai žinoma paslaptis. Šių eilučių autorius tai žino ne iš nuogirdų, o iš praktinės patirties dėstant Vilniaus universitete.

Net ir neatlikus detalesnių tyrimų yra akivaizdu, kad nelietuviškas mokyklas baigusius studentus pagal lietuvių kalbos mokėjimą galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes. Pirmoji yra puikiai lietuviškai kalbantys ir rašantys jauni žmonės – tokių tikrai esama.

Antriesiems priskirtini gana gerai buitinėmis temomis šnekantys, bet daug šiurkščių gramatinių rašybos klaidų darantys studentai. Tačiau yra ir gausi trečioji grupė – tie, kurių lietuvių kalba yra apgailėtina žargonas, tikra kalbos parodija, ir kurių parašytuose tekstuose neįmanoma įžvelgti net menkiausių mokykloje privalomų įgyti gramatikos žinių pėdsakų.

Kokios yra šioms grupėms priklausančio jaunimo skaičiaus proporcijos, be abejo, galėtų atskleisti tik išsamus tyrimas, kurį seniai privalėjo atlikti už švietimo reikalus atsakingos valstybės institucijos. Tačiau tokių duomenų nėra, ir tai savaime yra iškalbingas Lietuvos valstybės negalios įrodymas.

Tokia valstybinė nepatogių ir nemalonių faktų nutylėjimo politika baigėsi tuo, kad net aukščiausiems šalies vadovams tautinių bendrijų reikalų klausimais patarinėję asmenys galėjo sau leisti drąsiai klaidinti jų darbdavius ir visuomenę ir daugelį metų skleisti melą, kad visi lenkiškas mokyklas baigę moksleiviai ,,puikiai“ moka valstybinę kalbą. Ir tik pajudinus baigiamojo egzamino klausimą iš mirties taško yla išlindo iš maišo.

Paaiškėjo, kokiu mastu ir kaip įnirtingai sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas LLRA kontroliuojamose mokymo įstaigose. Isteriška ir agresyvi reakcija į turintį pagaliau įvykti vienodą egzaminą visiems šalies moksleiviams savaip net naudinga.

Bent jau tuo, kad net ir karščiausiems stručio politikos adeptams tapo nebeįmanoma toliau vaidinti nežinant minėtos viešos paslapties, jog per ketvirtį amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje taip ir nepavyko pasiekti, kad visose šalies mokyklose geranoriškai, atsakingai ir deramu lygiu būtų pradėta mokyti valstybinės kalbos. Dalis abiturientų ją gerai išmoksta tik todėl, kad atsiranda pilietiškesnių, o kartais gal tik toliaregiškesnių ar praktiškesnių tėvų ir mokytojų.

Jie supranta, jog nemokant valstybinės kalbos neįmanoma visavertiškai dalyvauti viešajame šalies gyvenime ir deramai įsitraukti į profesinę veiklą, todėl savo iniciatyva pasirūpina, neretai įveikdami jiems sąmoningai daromas kliūtis, kad jų vaikai tinkamai išmoktų lietuvių kalbą. Tikėtina, kad tarp ją puikiai mokančių abiturientų, kurių skaičius nežinomas arba laikomas paslaptyje, yra ir kovos prieš šią kalbą aršiausių vedlių atžalos.

Skatindami paprastus Pietryčių Lietuvos žmones nesimokyti lietuvių kalbos ir kurdami kliūtis jos mokyti, bet patys būdami užkietėję ir apsukrūs sovietinio raugo nomenklatūrininkai, jie puikiai supranta šios kalbos mokėjimo svarbą ir apdairiai – dėl viso pikto – pasirūpina savųjų vaikų vieta ir ateitimi nekenčiamoje Lietuvos valstybėje.

Kalbos nemokančių laukianti dalia – likti antrarūšiais ir marginalizuotais visuomenės nariais ir šalies piliečiais – skirta ne jų, o šio krašto ,,prastuomenės“ vaikams. Nomenklatūrinio LLRA elito interesas kuo ilgiau užkonservuoti tokią ,,prastuomenę“ ir padaryti kiek įmanoma gausesnę akivaizdus. Jam gyvybiškai svarbi valstybinės kalbos nemokanti, neišprususi, nekvalifikuota, nuo likusios šalies visuomenės ir darbo rinkos atskirta pigi ir, svarbiausia, politiškai lengvai manipuliuojama darbo jėga.

Tačiau LLRA pastangas ,,apsaugoti“ jų valdomos teritorijos gyventojų nuo lietuvių kalbos turi dar gilesnę potekstę. Tikrasis politinis jų vykdomos kovos prieš lietuvių kalbą tikslas yra praktiškai parodyti, kad ir atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje niekas nepasikeitė – tarybų valdžia ir jos įvesta tvarka čia tebėra gyva nepaisant visų permainų. Niekinamas požiūris į lietuvių kalbą ir jos atsainus mokymas buvo neatsiejama tos tvarkos dalis.

Tereikia prisiminti, kad ir sovietmečiu nelietuviškose mokyklose formaliai buvo ,,mokoma“ ir lietuvių kalbos. Tikrovėje šis ,,mokymas“ buvo paverstas farsu ir veikiau tapo priemone ugdyti tarybinio ,,proletarinio internacionalizmo“ dvasią. Lietuvių kalbos pamokos faktiškai buvo pasityčiojimo iš jos spektakliai, turėję tik stiprinti kitakalbio jaunimo įsitikinimą, kaip beprasmiška ir juokinga mokytis apgailėtinos ir mirštančios – tarybinėje ,,broliškų tautų“ imperijos pasmerktos išnykti, tad neturinčios ateities – okupuotos šalies ,,čiabuvių“ kalbos.

Nepriklausomybės tarpsniu požiūris į lietuvių kalbą ir sovietinė jos mokymo tvarka iš esmės nepasikeitė. Kaip ir sovietmečiu, jos mokomasi ir išmokstama tik savanoriškai, nes Lietuvos valstybė ne tik neturi politinės valios įgyvendinti visavertį privalomą lietuvių kalbos mokymą, bet ir savo elgesiu demonstruoja, kad joje be šios kalbos galima puikiausiai išsiversti. Jos nemokantiems moksleiviams paslaugiai atvertos net universitetų durys. Gerai ją mokantieji diskriminuojami ir, vaizdžiai kalbant, paliekami kvailių vietoje.

Tokia ,,natūrali“ diskriminacija yra tai, ko reikia LLRA veikėjams. Juk šitaip savaime, be jokių propagandinių kalbų, palaikomos ir ugdomos jaunimo antipilietinės ir antivalstybinės nuostatos. Sunku įsivaizduoti geresnį būdą skiepyti jaunimui nepagarbą ir priešiškumą lietuvių kalbai ir pačiai valstybei negu praktiškai jam „įrodyti“, kad Lietuvos Respublika yra tik greitai ištirpsiantis miražas. O paprasčiausias būdas tai „įrodyti“ – apginti ir išsaugoti privilegiją nesimokyti šios valstybės oficialios kalbos.

Reikia pripažinti, kad KPSS-LLRA autonomininkai keliomis galvomis pranoksta jų spaudimo ir šantažo įbaugintą Lietuvos valdžią ir trumparegiškai mąstančią visuomenės dalį. Mat jie puikiai suvokia ne tik politinį savosios kovos prieš valstybinę kalbą tikslą, bet ir didžiulę moralinę ir simbolinę tos kovos prasmę. Jiems yra labai svarbu toliau, kaip ir sovietmečiu, moraliai ir psichologiškai žeminti lietuvių tautą ir menkinti jos atkurtą valstybę kiekviename žingsnyje trypiant tos apgailėtinos valstybėlės garbę ir orumą.

Privilegijos nesimokyti lietuvių kalbos išsaugojimas todėl ir būtų ne tik politinė, bet ir moralinė bei simbolinė antivalstybinio gaivalo pergalė, kad ji ,,pastatytų į vietą“ savo valstybę įžūliai išdrįsusią atkurti „čiabuvių“ tautelę. Tokia pergalė prikišamai ir vaizdžiai liudytų: siekėte kažkokios nepriklausomybės, dėjote dėl jos aukas, bet varganos jūsų pastangos buvo ir liks tuščios ir beprasmiškos. Efemeriškoje ir įsivaizduojamoje jūsų valstybėlėje padėties šeimininkai ir toliau esame mes, nes gyvenate ir gyvensite pagal mūsų diktuojamas sąlygas ir tvarką.

Ir kol kas jie savaip yra teisūs – nes laimi. Kai pačiame Vilniaus centre vyko iš Pietryčių Lietuvos mokyklų suvežtų moksleivių „protesto akcija“, Lietuvos valdžios institucijose taip ir neatsirado nė vieno politiko ar pareigūno, kuris būtų išdrįsęs drąsiai pažvelgti į tikrovę ir atvirai pasakyti: ši ir panašios „protesto akcijos“ yra ne kas kita, o kovos dėl nepriklausomybės laikotarpiu KPSS jedinstveninkų ir autonomininkų rengtų antivalstybinių mitingų tęsinys save nepriklausoma drįstančioje laikyti ir vadinti Lietuvos valstybėje. Tiesa, kol kas jos dar organizuojamos dangstantis vaikais ir jų interesų gynimu.

Žvelgiant per šios nuosekliai ir tvirtai vykdomos politinės programos prizmę jau nepakanka santūriai ir mandagiai pasakyti, jog daugybės „plačiai mąstančių politikų“ ir ,,europiniais standartais besivadovaujančių ekspertų“ viešai skleidžiami teiginiai, kad Lietuvos valstybė pati „sugadino“ santykius su Lenkija ir Lietuvos lenkų tautine bendrija yra ne tik klaidingi, bet ir absurdiški.

Šie „politikai“ ir „ekspertai“ neįstengia arba nenori matyti ir pripažinti akivaizdaus ir nepaneigiamo fakto, kad Lietuvos valstybė ne tik nenukrypstamai laikosi elgesio su etninėmis mažumomis ir tautinėmis bendrijomis europinių standartų, bet gerokai juos pranoksta.

Juk tiksliai vertinant ir apibūdinant esamą padėtį, galima tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos ir bendrijos ne tik turi visas tarptautinių konvencijų ir sutarčių laiduojamas teises, bet griežtai kalbant, švietimo ir kultūros srityse joms suteiktos privilegijos, apie kurias kitose šalyse esantys jų tautiečiai gali tik pasvajoti.

Šiame kontekste svaidymasis priekaištais ir kaltinimais Lietuvai dėl „sugadintų“ ar „bloginamų“ santykių su kaimynais savaime pradeda reikšti jau ne vien paprastą trumparegiškumą ir kvailumą, bet kažką dar blogesnio – jis vis labiau primena mazochistinę vakarykščio baudžiauninko ar vergo saviplaką.

Kad ir kaip aštriai tai nuskambėtų, tenka pasakyti be užuolankų, jog tokia iracionali saviplaka yra tebesitęsiančio moralinio ir politinio Lietuvos visuomenės ir valstybės pakrikimo ir bestuburiškumo požymis. Turbūt neįmanoma rasti ir nurodyti kitos Europos valstybės šalies, kuri taip klusniai leistųsi vedžiojama už pavadžio ją sunaikinti trokštančių vidaus jėgų ir taip nuolankiai skubėtų tenkinti kitų valstybių primetamus jos suverenitetą ribojančius ir orumą žeminančius reikalavimus.