Rusijos imperijos laikais gyvavo toks kaunietiškas anekdotas, kad Aleksoto tiltas, kuriuo iš Kauno buvo galima nueit į Užnemunę, buvo pats ilgiausias pasaulyje ir kelionė juo trunka dvi savaites.
Taip buvo todėl, kad šiapus Nemuno galiojo stačiatikių Julijaus kalendorius, o kitame krante – katalikiškas Grigaliaus kalendorius. Skirtumas tarp dviejų kalendorių sudarė trylika dienų.
Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijos kariai buvo pasistatę medinį tiltą, kurį traukdamiesi sudegino. Miestą užėmę vokiečiai pastatė naują pontoninį, o vietoj rusų sudeginto – naują medinį sąraminį trijų dalių tiltą, kurio dalis atsidarydavo. Būtent šis tiltas jungė Nemuno krantus iki 1930 m.
Rimtai sprendžiant susisiekimo problemą, 1926 m. buvo paskelbtos tarptautinės varžytuvės naujam tiltui. Iš dešimties projektų buvo išsirinktas, kaip atrodytų, tinkamiausias. Tačiau 448 m ilgio tilto su viadukais, estakada ir šaligatviais statyba pasirodė esanti per brangi.
Vėliau šalia Vytauto bažnyčios nuspręsta tiesti naują tiltą, beveik perpus trumpesnį. Naujasis tiltas turėjo būti 252 metrų ilgio ir su elektros varikliais pakeliama vidurine dalimi, pro kurią galėtų praplaukti laivai.
Jį projektavo ir statė danų inžinieriaus Knud Højgaard (1878–1968) kompanija „Højgaard & Schultz A/S“. Statyba Lietuvos valstybei kainavo 3 610 600 litų. Palyginimui, puikusis Lietuvos banko pastatas Kaune kainavo apie 6 400 000 litų, o Prisikėlimo bažnyčios statybai iki 1940 m. sausio 4 d. išleista 878 470 litų
1930 m. Kauno burmistras Jonas Vileišis (1872–1942) pasiūlė naująjį tiltą pavadinti Vytauto Didžiojo vardu. Po dviejų dienų, sausio 11-osios popietę, 15 valandą, įvyko didysis tilto atidarymas ir garsusis Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) tiltą pašventino. Sausio 13-osios „Lietuvos Aide“ apie atidarymą buvo rašoma:
„Pereitas šeštadienis pasitaikė visai smagi ir lengva viduržiemio diena. Tai nėra reta žiema, kad šiuo metu Nemunas ties Kaunu nėra užšalęs. Tik visai skystas ižas sau ritasi į vakarus.
Paprastai šiuo metu visas Nemunas jau būdavo veikusiu tik tam tikrą metų laiką, nors ir nelabai patikimu, bet užtat ne žmonių rankomis statytu tiltu nutiestas. Todėl užvakar atidarant naują tiltą – nuolatinį – nevienam atėjo į galvą mintis: tikrai, jis be galo reikalingas! <…>
Dar prieš 15-tą valandą pradėjo prie naujojo tilto kviestieji susivažiuoti.
Privažiavo tų prašmatnių kviestųjų tikrai daug
Vargu ir prie geriausių norų daugiau būtų buvę galima pakviesti. O vis dėlto buvo matyt geroki būriai, kurie bent iš tolo norėjo šio naujausio ir prašmatniausio Kauno tilto krikštynas pamatyti.
Kam gi tektų garbė Vytauto Didžiojo tiltą krikštyti, jei ne senam Vytauto dvasios gerbėjui, jo vardo bažnyčios, čia pat esančios, rektoriui ir mūsų tautos atgimimo karštam veteranui Kan. J. Tumui? Baltaplaukis kanauninkas ateina iš savo Vytauto bažnyčios iškilmei pasirengęs.
Susirinkus gausingiems svečiams ir ministerių kabineto nariams, pasigirdo Respublikos Prezidento sutikimo maršas. Generolo Kubiliūnas lydimas, mūsų Valstybės aukščiausias viršininkas ponas Smetona asmeniškai atvyko į iškilmę, kuri tuojau ir prasidėjo.“
Po garbių svečių sveikinimo kalbų ir atidarę tiltą, „svečiai užvažiavo miesto rotušę, kur susisiekimo ministeris ponas Vytautas Vileišis gausingai atsilankiusius prie tilto, kiek sušalusius, pavaišino arbata.
Šią arbatą savo atsilankymu pagerbė Respublikos Prezidentas ponas Antanas Smetona, ministeris pirmininkas Juozas Tūbelis, ministerių kabineto nariai. Priėmime, be aukštų valdininkų, gausingai dalyvavo ir šiaip visuomenės veikėjų bei spaudos atstovų.“
Miestiečiams svarbus ir vienu iš senojo Kauno simbolių tapęs tiltas didžiojo kunigaikščio vardu vadintas iki 1940 m. rugsėjo 3 d. Sovietizuojamoje Lietuvoje naikinant ir iš viešojo gyvenimo trinant laisvos valstybės atmintį, jis buvo pervadintas Aleksoto tiltu.
Tolesnė tilto istorija kauniečiams yra gerai žinoma
1941 m. birželio 24 d. tiltas buvo sovietų karių užminuotas, o 26-ąją, traukiantis jų pačių ir buvo susprogintas. Sprogo kartu su besitraukiančiais kariais, technika, žirgais, Nemunu plaukė lavonai.
Kauną užimantys vokiečiai po poros dienų atplukdė savo pontoninį tiltą, jį sujungė ir iš Aleksoto persikėlė į miestą. Per mažiau nei metus atstatė susprogdintą tiltą, kurį patys traukdamiesi sunaikino 1944 m. rugpjūtį.
Vėl Lietuvą užėmę sovietai atstatė laikiną medinį tiltą, kurį 1946 m. nunešė potvynis. Porą metų kauniečiai per Nemuną kėlėsi valtimis ir tik 1948 m. Kaune kalinti vokiečių karo belaisviai pastatė dabartinį tiltą.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukose – Vytauto Didžiojo tilto vaizdai 1930–1941 metais.
Parengta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimą
