2011 m. birželio 6 d., pirmadienį, 17 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų salėje vyks kultūros vakaras-susitikimas su Topkapio rūmų muziejaus (Turkija) direktoriumi prof. dr. Ilberu Ortayliu (İlber Ortaylı). Svečias skaitys iliustruotą pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“ apie Senovės Romos, Bizantijos, Lotynų ir Osmanų imperijų valdovų rezidencinių rūmų „Pasaulio sostinėje“ istorinę raidą ir Topkapio rūmų muziejaus kolekcijas.
Prof. dr. Ilberas Ortaylis – vienas žymiausių Turkijos istorikų ir muziejininkų, Galatasarajaus universiteto Stambule bei Bilkento universiteto Ankaroje istorijos profesorius, nuo 2005 m. vieno didžiausių ir garsiausių Turkijoje Topkapio rūmų muziejaus Stambule direktorius.
Krymo totorių kilmės prof. dr. I. Ortaylis gimė 1947 m. Baigė studijas Ankaros universitete. Magistrantūros studijas tęsė Čikagos (pas profesorių Halil İnalcık) bei Vienos universitetuose. 1978 m. Ankaros universiteto Politikos mokslų fakultete apgynė mokslų daktaro disertaciją tema „Vietos valdžia Tanzimato laikotarpiu“. Apgynęs disertaciją, dėstė Ankaros universiteto Politikos mokslų fakultete, 1979 m. paskirtas profesoriumi adjunktu. 1981 m. išleido didelio atgarsio mokslo pasaulyje sulaukusią knygą „Vokiečių įtaka vėlyvajai Osmanų imperijai“. 1982 m. atsistatydino iš profesoriaus pareigų, protestuodamas prieš Turkijos vyriausybės, sukurtos po 1980 m. rugsėjo 12 d. perversmo, vykdomą mokslo politiką. Dėstė keliuose universitetuose Turkijoje, Rusijoje ir kitose Europos valstybėse. 1989 m. grįžo į Ankaros universitetą, tapo istorijos profesoriumi ir Viešojo administravimo istorijos skyriaus vadovu. Prof. dr. I. Ortaylis parašė per dvi dešimtis knygų ir daug mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių apie Osmanų imperijos, Vokietijos ir Rusijos istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas miestų ir viešojo administravimo, diplomatinių ryšių, kultūros ir intelektinei istorijai. 2001 m. apdovanotas Aydın Doğan fondo premija. Prof. I. Ortaylis yra Tarptautinių studijų fondo, Europos ir Irano tyrimo fondo, Austrijos ir Turkijos mokslų akademijos narys. 2006 m. Stambule pasirodė Nilgün Uysal ir Zaman Kaybolmaz parengta profesoriaus biografinė knyga.
Valdovų rezidencijos Konstantinopolyje (dab. Stambulas)
Nuo IV a. Konstantinopolis buvo kelių didvalstybių sostinė: Senovės Romos imperijos, Bizantijos imperijos, Lotynų imperijos, vėliau – Osmanų imperijos. Šiame mieste ištaigingas ir didingas rezidencijas, sudarančias sudėtingus pastatų kompleksus ir užimančias ištisus miesto kvartalus, turėjo tų valstybių valdovai – imperatoriai bei sultonai.
Krikščionių valdovų laikais pagrindinė rezidencija buvo vadinamieji Didieji arba Šventieji rūmai, pastatyti ant kalvos tarp Šventosios išminties (Hagia Sophia) katedros bei antikinio Hipodromo ir apjuosti gynybine siena. Šis 100 tūkst. kvadratinių metrų užimantis rūmų ansamblis (keleri rūmai, šventovės, vienuolynai, mokyklos, kiemai, sodai, pagalbiniai pastatai) terasomis driekėsi iki Marmuro jūros pakrantės, kur stovėjo prabangūs Bukoleono rūmai su uostu. Nuo X–XII a. valdovai vis dažniau rezidavo kituose – šiauriniame miesto pakraštyje prie gynybinių mūrų, Aukso rago pakrantėje, pastatytuose – Blacherni rūmuose, o Didieji rūmai buvo apleisti. Iškart po Konstantinopolio užkariavimo XV a. viduryje Osmanų imperijos sultonai pasistatydino naują ištaigingą rezidenciją – Topkapio rūmus – ant rago, skiriančio Marmuro jūrą nuo Bosforo sąsiaurio, netoli griuvėsiais virtusių Didžiųjų rūmų. Topkapio rūmai vėliau buvo plečiami ir puošiami kelių valdovų kartų bei virto erdviu rezidenciniu miesto kvartalu su sultono haremu ir sodais. XIX a. viduryje pagrindiniais sultono rūmais Stambule tapo tuo metu pastatyti Dolmabahce rūmai Bosforo pakrantėje.
Iš Senovės Romos ir Bizantijos imperijos laikų valdovų rezidencijų išliko tik nedideli fragmentai. Osmanų imperijos valdovų rūmuose šiandien veikia muziejai, pristatantys rezidencijos istorinę paskirtį bei per šimtmečius sukauptas valdovų kolekcijas, archeologinių tyrimų medžiagą.
Konstantinopolio (dab. Stambulas) ryšiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste
Artimesnių ryšių su imperatoriškajame mieste įsikūrusiu Konstantinopolio patriarchu jau nuo Gedimino laikų ieškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, siekdami įsteigti atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją. Glaudesnius kontaktus šiuo požiūriu liudija Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo korespondencija bei faktas, kad Konstantinopolio patriarcho valdžiai kurį laiką tiesiogiai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolitas. Su Konstantinopolio patriarchu Vytauto Didžiojo laikais buvo dar plačiau plėtojami asmeniniai ryšiai, aktyviai susirašinėjama, keičiamasi pasiuntinybėmis, siekiant įgyvendinti sėkme anuomet nevainikuotą Vakarų ir Rytų krikščioniškųjų bažnyčių unijos idėją. 
Apie galimus Vytauto Didžiojo ryšius su Bizantija byloja ir legendinė tradicija, pagal kurią Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai Senųjų ir Naujųjų Trakų bažnyčiose laikomi Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui. Vytauto susidomėjimą „antrąja Roma“ netiesiogiai liudija ir jo vaikaitės Onos, už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ištekintos Vytauto dukters Sofijos palikuonės, vedybos su Jonu Paleologu, būsimuoju Bizantijos imperatoriumi Jonu VIII.
Tam tikra dinastinė jungtis Bizantiją sieja ir su Vilniumi. Ilgiausiai pasaulio istorijoje gyvavusios imperijos paskutinio valdovo Konstantino XI Paleologo dukterėčia Sofija Paleologė, ištekinta uţ Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III, susilaukė dukters Elenos, kuri 1495 m. tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona ir iki sutuoktinio mirties 1506 m. daugiausia rezidavo Vilniuje.
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su 1453 m. Konstantinopolį užvaldžiusia Osmanų imperija siejo įvairiopi ryšiai. Tuometės Lietuvos užsienio politikos epicentru tapusioje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Vilniuje XVI−XVII a. lankydavosi turkų sultonų ir Osmanų imperijos vasalų, Krymo totorių chanų pasiuntiniai. Istoriniai duomenys informuoja, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose turkų sultonų pasiuntinius yra priėmę Žygimantas Senasis, Steponas Batoras, Vladislovas Vaza ir kiti Lietuvos bei Lenkijos valdovai. Čia buvo keičiamasi dovanomis, aptarinėjamos tarptautinių santykių aktualijos, modeliuojami diplomatiniai ryšiai. Savo ruožtu iš Vilniaus į Osmanų imperijos sostinę taip pat vykdavo ir Lietuvos pasiuntinybės. XVII a. prasidėję karai tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Osmanų imperijos nenutraukė istoriškai susiklosčiusių prekybinių bei kultūrinių saitų. Rašytiniai, archeologiniai ir ikonografiniai šaltiniai liudija, kad per imperatoriškąjį miestą ir Krymą, taip pat ir prekybiniais keliais Lietuvą pasiekdavo ginkluotė, žirgai, audiniai, juvelyriniai dirbiniai, prieskoniai, prabangos prekės.
Idomi tema, gerai būtų ją labiau išvystyti. 🙂