Kiekvienos tautos gyvenime esama kertinių pokalbių, kurie kelia bendruomenei esminius klausimus, kviečia aptarti bendro gyvenimo gaires. Tokius pokalbius, kadaise pradėtus, tautos tęsia dešimtmečius ir šimtmečius, kai kurios – ir tūkstantmečius.
Kai tarškynių tarškesy vienas kito nebegirdime, kai pragaru verčiame pasaulį, kuris, pasak Donelaičio, mums „duotas būti rojumi“, regis, laikas mums, lietuviams, prie kertinių pokalbių grįžti.
Vienas tokių pokalbių – poeto Vaidoto Daunio ir politologo Aleksandro Štromo pašnekesys, vykęs 1989-ųjų lapkritį Čikagoje. Vaidotas, pavadinęs iššifruotą tekstą „Poezija ir politėja“, paskelbė jį „Krantuose“ 1990-ųjų vasarą.
Nesyk šį tekstą citavau paskaitose ir seminaruose, mėgindamas į Aleksandro ir Vaidoto pašnekesį apie kultūrą ir politiką, apie poeziją ir respubliką, apie demokratiją kaip „nelaisvės sistemą“, apie Šekspyrą ir Marcinkevičių, apie Dievą ir „ateistų religiją“ įtraukti Vilniaus universiteto studentus.
Pernai sužinojau, kad uolus Amerikos lietuvių vaizdo metraštininkas Arvydas Reneckis tą pokalbį filmavo, kad įrašą išsaugojo ir perdavė VDU Lietuvių išeivijos institutui, kad Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka kartu su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengia šio įrašo peržiūrą, kad kolegos Arūno Antanaičio esu kviečiamas Vaidoto ir Aleksandro pokalbį pristatyti ir komentuoti.
Apie politiką, meną ir literatūrą: Vaidotas Daunys kalbina Aleksandrą Štromą. 1989 m. interviu peržiūra ir aptarimas
Sausio 19 d. 17.30 val. Martyno Mažvydo bibliotekoje (Konferencijų salė, V a., Gedimino pr. 51, Vilnius) vyks išskirtinis archyvinio interviu...
Skaityti toliauDetailsSutikau tai daryti ne tik iš pagarbos Aleksandrui ir Vaidotui, su kuriais nekart teko šnekučiuotis ir ginčytis, bet ir manydamas, kad jų pašnekesys šiandien itin svarbus, kad jį tęsti tiesiog būtina.
Tad ir kviečiu šį pirmadienį, sausio 19-ąją, 17.30 val., Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje įsijungti į Vaidoto Daunio ir Aleksandro Štromo pokalbį apie lietuvių poeziją ir lietuvių politėją.
O čia ištraukėlė iš Vaidoto „Krantuose“ paskelbto teksto:
„Daunys: Ar Jūs sutiktumėte su mintimi, kad Lietuvos noras grįžti į Europą yra kartu noras sugrįžti į krikščionišką Europą?
Štromas: Man atrodo, kad Lietuva visų pirma nori ištrūkti iš Rusijos imperijos glėbio, o kur ji iš to ištrūks – jau ne taip svarbu. Man atrodo, kad pas mus Europa yra idealizuojama. Europos sąvoką mes dažniausiai vartojame kaip gėrio sąvokos pakaitalą. Europa mums yra ten, kur yra gera, ramu, civilizuota, kur.. žmonės nedaužo vienas kitam snukių ir negeria degtinės iki parkris į purvą ir jame užmigs…
<…> Lietuva dar nėra normali valstybė ir tauta. Lietuva tiktai stojasi ant kojų, ir tai labai sunkiai vyksta. O kai sunku atsistoti ant kojų, visi ramsčiai atrodo geri – ir bažnyčia, ir Europa, ir kita, kas po ranka pasitaikys. Tačiau tai dar nėra siekimas gyventi krikščioniškoje Europoje; aš manau, kad iki šito mes dar nepriaugome.
Daunys: Visuomet, bet ypač dabar labai aktualu, kokios kultūros link ji [lietuvių kultūra] bręs ir plėtosis, kiek jinai sugebės duoti kitoms kultūroms ir kiek pasiims sau.
Štromas: Lietuviai turi nustoti laikyti save maža provincine tauta, kurios vienintelė paskirtis – sekti kitų didesnių bei labiau patyrusių, labiau išprususių tautų pavyzdžiu. Manau, kad Lietuva, jei ji ryžtingai atsikratytų mažos tautos komplekso, galėtų tapti tikrai didžia tauta…
Mes daugeliu atvejų galime tapti pasaulio pionieriais, o ne pasilikti paprastais jo imitatoriais…“
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Lai dėdlietovē pasėmuoka ėšdėdoma ė savėgarbas ėš žemaitiu. Anėj ož sava dvasės laisvė, ož gimtuos ruodas ėškeravuojėma tebgromas so dėdlietovēs nu senū čiesu ligi pat šiuos dėinuos, anėj nemiegdžiuo nei šliektu, nei anglu, nei ruskiu… anėj daugiau draugau so kraujė bruolēs koršēs, žėimgalēs ė latgalēs ė rond truopni sotarėma so anās, kuo tonkē nebsogeb padėrbtė dėdlietovē.
>Tėkros žemaitis
Iš trijų bazinių baltų Lietuvos genčių, be jūsų, yra dar suvalkiečių ir pietryčių dzūkų (įkūrė Vilnių) lietuvių gentys. Augant gyventojų skaičiui (Žalgirio mūšio metu 1.410 m. planetoj gyveno vos 425 mln. gyventojų), iš pietų nuo germanų ir lenkų “mušdamiesi” jus saugojo baltiški prūsai (dabar sunaikinti, įskaitant ir Kaliningrado sritį), saugoja “mušdamiesi” suvalkiečiai irgi kuršiai. Iš šiaurės jus saugo latvių baltiška gentis, o iš rytų nuo rusų “mušdamiesi” jus saugoja rytų aukštaičiai (Zarasai, Utena, Ignalina). O jums, tokioj “besimušančių” dėl jūsų laisvės aplinkoj, bepigu buvo likt savagarbiais ir išdidžiais, kokiais šiandien esate. Išvada: laikas (o jau ir pradedat) atiduot skolą didlietuviams, gyvenantiems aplink jus, už saugų buvimą jūsų į šiaurę nuo Nemuno bendroj mūsų tėviškėj Lietuvoje. Dėkoju.
Ne suvalkiečių, o sūduvių.
Teisingai.
Kai buvo įkurtas Vilnius, jokių dzūkų dar nebuvo, jie radosi vėliau, galimai maišantis lietuviams ir jotvingiams. Vilnius yra įkurtas lietuvių aukštaičių žemėje.vle.lt/straipsnis/baltai/ ,vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-tarmes/
Aukštaičiai, kaip ir žemaičiai, iš pradžių buvo geografinė sąvoka, o dzūkai – filologinė, susijusi su kilme.
Visuotinė lietuvių enciklopedija yra rengta praeito amžiaus pirmoje pusėje ir išleista Bostone. Taigi jos straipsniai parengti motyvuojant šimto metų senumo mokslo duomenimis. Dėl to VLE kaip šaltinis nėra patikima, juolab, kalbant senų Vilniaus įkūrimo laikų klausimu.
Kad VLE yra nepatikima, pasenusi kaip šaltinis neseniai pasimatė iš Kapčiamiesčio pavadinimo kirčiavimo informacijose per LRT radiją. Dzūkų, apskritai Lietuvoje šis pavadinimas yra kirčiuojamas antrajame skiemenyje, t.y. kaip sudurtiniai žodžiai – senamiestis, Antakalnis, Žaliakalnis, turgavietė ir t.t. Tačiau LRT radijas kirčiavo jo pirmąjį skiemenį, t.y. taip, kaip yra sukirčiuotas VLE, kuris akivaizdžiai prieštarauja faktiniam pavadinimo kirčiavimui Lietuvoje.
VLE straipsnių duomenys nieko tikro negali pasakyti ir kalbant apie senų Vilniaus įkūrimo laikų jo žemių etninius klausimus, t.y. kokios lietuvių tarmės žmonių buvo gyventa, įkuriant Vilnių, jo ir aplink jį esančiose žemėse.
Žemaičiai ištisais kaimais išvažiavo į Norvegiją, ir šių išdidžių žmonių vaikai jau vaikų daržely laiko save norvegais.
Jeigu pakankamai garbūs žmonės nesakytų, kad Lietuva yra maža, tai dauguma protingų žmonių nesakytų, kad esame maža tauta.
Ir vistik manau, kad visų pirma lietuviams reikia atsikratyti buko pasipūtimo, beprotiško susireikšminimo…
Manau, tai ne tavo reikalas, ko reikia lietuviams.
Visiškai Jums pritariu . Butų gerai, kad kitataučiai bent jau čia nekomentuotų. Ir taip okupantų per daug naikinti. Kaip ir jų žemės..
Pastarieji du komentarai nenuginčijamai patvirtina, jog esu visiškai teisus….
O iš kur tu žinai kokia jo tautybė ?
Na, jie įsitikinę , jog lietuvis yra bukas, pasipūtęs, kraujo ištroškęs besmegenis , o kadangi akivaizdu, jog aš toks nesu – jiems visiškai aišku, kad aš ne lietuvis….
>Budweiser
Ir lenkams reikia atsikratyti buko pasipūtimo, beprotiško susireikšminimo, manau.
Jo, net nežinau kam to atsikratyti nereikia… lietuviai čia mažiausia bėda, bet kai pasipūtę besmegeniai vadovauja galingoms valstybėms…tai jau nebe juokinga…
Reikia daugiau tokių straipsnių.
straipsnio autorius – Darijuszas Kodlis – įėjo į lietuvių publicistikos istoriją tokiais pareiškimais kaip pvz. “lietuvių ir lenkų šovinizmas (sąmoningai padėtas lygybės ženklas) matote kiša koją lietuviams savo pačių namuose priimti lenkiškus ultimatumus ir pritarti lenkiškoms provokacijoms”. Tiesa, tai mano parafrazė, bet mintis šito “santarininko” buvo daugmaž tokia. Be kita ko šitas ponulis sukūrė tokią kreso-parcieją, jog tos partijos narių tarpe yra lenkų nacių ultros, kurie ne šiaip sau partiniai, bet dargi ir partijos SĄRAŠINIAI!! Kaip tik jie pagal p. Darijuszo įsvaizdavimą turėtų padėti “kurti europinę Lietuvą” :-O
Šiaip jau autoriaus vardo ir pavardės iškraipymas yra netoleruotinas!
Dabar verslui, prekybai Lietuva yra ne maža, ji – ES dydžio. O dvasiai, lietuvybei apskritai žodis maža netinka, ji gali būti menka, didi, taigi ne plotais matuojama. Manau, kad pokalbį būtų tikslinga kreipti šia linkme, dar geriau būtų – politinį gyvenimą kreipti. Bet, ar turime kas tai darytų, kas politiškai taip gyventų…
Manau, turime. Bet didźiąja prasme, vertybės ne tos. Deja.
Jeigu jie be lietuviškos dvasios, o lietuviai tik geografiškai, žmonės tik kalba, kaip priemone gyventi, tai, vadinasi, – neturime…
O kas ta lietuviška dvasia? Ji būtina. Bet neapibrėžta nuekue.
Sakau, gal pagyvenus užsienyje, pajustumėte kas ji yra…
Žinios
youtube.com/watch?v=zoIrj82kIK4
The Palestinian Genocide: The Ultimate Evidence:
youtube.com/watch?v=YBvHmGtm6lU
>Teisingiau
Citata: “O kas ta lietuviška dvasia? Ji būtina. Bet neapibrėžta niekuo”. Lietuviška dvasia yra apibrėžta jos archaiškumu, išreikštu per objektyvią mūsų tautos istoriją knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023). Istorijos šios reikia mokyt nuo gimnazijos metų ir liks tada dvasioje mūsų ji amžių amžiams: štai, kuo didi mūsų tauta.
Israeli Soldiers SICKENING War Crimes EXPOSED:
youtube.com/watch?v=gEo813rYm8g