Šių metų lapkričio 22 – 23 dienomis Vilniuje įvyko Baltų Krivulė „Vėlių Takas kaip praktinis veiksmas – judėjimas“.
Krivulę surengė prūsų tautos ir kultūros puoselėtojai Glabis Niktorius, Adamas Varmis (Ādams Wārmis, Adam Ormes), Prūsnamio (Prūsų namų) įkūrėjas Lietuvos prūsas Mantas Maziliauskas, Šventaragio romuvos vaidilė Gailė Vanagienė, atvyko Žemaitijos romuvos žynys Darius Ramančionis, Vilniaus romuvos vaidilutė Ieva Didžiapetrytė, Latvijos Dievturių trijulė Andrejs Broks, Ansis Austrums ir Linda Elfonsi, romuvis Benas Barzdžius, dar keletas bendraminčių, tarp kurių Justina Blaževičiūtė ir jos draugas kanadietis Ienas Kempbelas (Ian Campbell).
Ienas prieš kelis metus atvyko į Lietuvą, pajuto ryšį su protėvių išmintimi, tad aktyviai pasinėrė į jos pažinimą, nutarė čia pasilikti, prisidėjo prie apeiginio folkloro grupės Romowe Rikoito veiklos.
Šios Krivulės tikslas – judėti vėlių taku ir intuityviai patirti, pajausti, sužinoti bei iš patyrimo išreikšti savo pojūčius dėl vėlės pomirtinės kelionės tarp jos reinkarnacijų.
Renginys prasidėjo šeštadienio rytą dalyvių susibūrimu Prūsnamyje, Žvėryne, pasistiprinant užkandžiais ir žolelių arbata prieš laukiantį maždaug šešių valandų pažintinį žygį, kurio metu buvo numatyta aplankyti Žvėryno, centro bei Karoliniškių apylinkėse esančius tam tikrus akmenis, medžius ir šaltinius kaip senąsias Baltų tikėjimo šventvietes, remiantis Vykinto Vaitkevičiaus tyrimais ir knyga bei kitų istorikų, archeologų ir tyrinėtojų duomenimis, Baltų mitologija.
Kai jau susirinko visi dalyviai, kieme vaidilės Gailės atsineštame aukure buvo apeigiškai užžiebta šventoji Ugnis, pagerbiant ją giesmėmis lietuvių, latvių ir prūsų kalbomis, smilkomi kadagio ir pelyno smilkalai. Keliauninkai nuo Aukuro Ugnies pridegė žibintus ir pajudėjo į kelią.
Pirmiausia buvo aplankytas ir pagerbtas Neries vingyje esantis Žvėryno kertinis akmuo su Gedimino stulpais, sudėjus šalia jo žibintus ir giedant giesmes, išsamiai aptarti istoriniai įvykiai, susiję su šia vieta.
Nuo jo keliauninkai palei upę judėjo link taip vadinamo Vėlių kalno centre, M.K. Čiurlionio gatvėje, aplankė Vilniaus Vingio parko senąsias karių kapines, parko pakrante iš kitos pusės grįžo į Žvėryną, pakeliui sustodami prie svarbių akmenų, medžių ir šaltinių, kiekvienoje stotelėje pagiedodami tai vietai tinkamą giesmę prūsiškai, lietuviškai ar latviškai, pritardami įvairiais akustiniais instrumentais.
Didelį įspūdį visiems padarė tai, kad vienoje pakrantės vietoje, kur iš po šlaito veržiasi keli šaltiniai, vieno iš jų nepajėgė sustabdyti neapdairiai naujai įrengto keliuko danga. Tuo tarpu kitas netoliese esantis Šaltupio šaltinis net paskelbtas Žvėryno vertybe.
Šaltinių šlaite esantį senolį ąžuolą keliauninkai aplankė jau visiškoje tamsoje, tad prasibrauti iki jo per bruzgynus, pasišviečiant vos kukliomis žibintų spingsulėmis, buvo šioks toks iššūkis, bet ta patirtis, giedant šalia jo vienybėje, tamsoje žibant vos kelioms liepsnelėms, buvo neapsakomai gili ir šventa.
Po šešias valandas trukusio žygio keliauninkai grįžo į Prūsnamį pavargę ir sušalę, nes kaip tik artėjo šalnos, bet kupini šiltų įspūdžių ir švytinčiomis akimis.
O Prūsnamio kieme juos pasitiko šeimininkas Mantas su katilu virš ugnies garuojančios garsiosios „mėlynosios“ prūsiškos sriubos iš vaisių, daržovių, grūdų, duonos, prieskonių ir paslaptingo bei labai sveikatingo dalyko, suteikiančio jai ryškiai mėlyną spalvą.
Užvalgę neįprastos, bet labai skanios sriubos ir kitų vaišių, atšilę ir jaukiai nusiteikę visi susėdo pasiklausyti bei kartu padainuoti su grupe Romowe Rikoito.
Į vakarinę dalį atėjo daugiau svečių, tad visi vos tilpo, bet visa erdvė užsipildė draugišku bendraminčių šurmuliu ir nuostabios muzikos garsais.
Sekmadienį Krivulės dalyviai susitiko prie Šnipiškių Užburtų Vestuvių akmenų, uždegė žvakeles, giedojo, nagrinėjo įvairius duomenis apie tą vietą ir pačius akmenis.
Iš ten važiavo prie kitos kertės – Vilkpėdės akmenų, aptarė Vilkpėdės legendą, aplankė paminklinį Vilkpėdės akmenį su ožka, ant kurio iškalta ta legenda.
Po to aplankė Vilkpėdės piliakalnį, kurio viršuje, šalia jauno ąžuoliuko, rado neseniai kūrentos ugnies pėdsakus, tad ir patys ten nors trumpam užkūrė Ugnelę, pagiedojo, parymojo.
Dienos nuotaika buvo kitokia nei iš vakaro, nes jau ramiai snyguriavo, buvo šalčiau ir mažiau dalyvių.
Dar buvo likusi paskutinė numatyta aplankyti vieta – Šventaragio slėnis, ten visi ir nuvažiavo. Gedimino kalno papėdėje, apžiūrėjo keisto pavidalo akmenį, apie kurį sklinda įvairios kalbos, aptarė Gedimino kalno nuošliaužų rūpesčius ir, šnekučiuodamiesi apie kitus svarbiausius Kalnų parko kalnus, požemines upes ir senąją Vilnelės vagą, jos pakrante ėjo prie Šventaragio šaltinio, kurio teko paieškoti, bet, remiantis senais žemėlapiais, pavyko rasti – jis ties Nacionaliniu kultūros centru, prie tiltelio, įteka į Vilnelę.
Na štai, šiai Krivulei numatytos vietos jau aplankytos, tad visi nuėjo papietauti ir pasidalinti įspūdžiais. Nors dalis Krivulės vyko anglų kalba, visgi su dideliu džiaugsmu visi pastebėjo, kad į pabaigą lietuviai, latviai ir prūsai pradėjo vieni kitus bemaž visai suprasti ir kalbėdami savo kalbomis.
Tai buvo tikra BALTŲ VIENYBĖS KRIVULĖ, teikianti daug šviesios vilties ateičiai! Tegyvuoja vienybė!
P.S. papildoma žinia – pradeda vykti prūsų kalbos nuotolinės pamokos (internetu), ir jau kitą ketvirtadienį, gruodžio 11 dieną, 20:00 val. įvyks pirmoji nemokama bandomoji pamoka. Daugiau žinių apie pamokas čia: fb.me/e/6WVtsVQvS ir www.prusai.org/language-lt.html
Pagal baltų pasaulėjautą – gal tiksliau būtų vadinti ne Vėlių Taku, o Valių ar Velinimų Taku. Juk Vilnius yra sakralinė baltų dievų velinimų, valių išreiškimo dėl ateities (pvz. per vilko staugimą) vieta.
Gal šianakt sapnavote staugiantį vilką?
Gal gėdytumetės, kad nežinote Vilniaus įkūrimo legendos.
Panašu, kad tamsta labai greita gėdinti kitus. Juk negėdinu tamstos dėl sapnų pasakojimo komentaruose.
Gal šiąnakt sapnavote staugiantį vilką?
Iš tikrųjų, gal nederėtų kabinėtis prie komentatorės išsakytos nuomonės?!!