Artėjant Vėlinėms, mintys vis dažniau krypsta į protėvių atminimą, į vietas, kur gyvas senasis sakralinis kraštovaizdis. Tarp tokių vietų – Šventoji Ąžuolija, kurios lauko plane J. Mačiulis [rašytojas Jonas Mačiulis (1919–1992)] buvo pažymėjęs akmenį, minėtą dar tarpukario spaudoje.
Pasak J. Mačiulio, šis akmuo buvo suskaldytas apie 1935–1937 metus, tačiau jo nuolaužos iki šiol išlikusios šlaito terasoje. Tikėtina, kad tai tas pats akmuo, kuris aprašytas laikraštyje „Lietuva“ 1927 m. (PA 81, Nr. 254). Tuomet rašyta:
Akmuo su rankos atspaudu nurodomas Armenos upelyje. Jis labai didelis – 2 m ilgio ir 2,5 m aukščio. Vienoje akmens pusėje yra iškaltas žmogaus rankos atspaudas ir neaiškus, neįskaitomas įrašas, kurio pirmoji raidė panaši į ‘N’. (Lietuva, 1927)
Šiemet, Vėlinių dieną, su bičiuliais nutarėme šią vietą aplankyti ir pagerbti. Keletą dienų prieš tai buvau apžiūrėjęs aplinką – radau kelias akmens nuoskaldas plano vietoje. Tad vykdami pasiėmėme ir kastuvus, vildamiesi rasti daugiau likučių.
Pajudinus pirmąsias akmens dalis netrukus iškilo visa krūva — akmenų buvo daug, visos nuoskaldos priklausė tam pačiam suskaldytam akmeniui. Stovėdami prie jų, ėmėme svarstyti, kaip pagerbti šią vietą.
Tuomet kilo mintis: iš tų pačių nuoskaldų sukrauti aukurą, skirtą akmeniui ir vietovei pagerbti. Esame statę ne vieną aukurą, tačiau šis buvo ypatingas — sudėtas iš vieno akmens dalių, tarsi vėl sujungiant jo dvasią.
Taip Vėlinių dieną Šventosios Ąžuolijos lauke gimė Vėlių lauko akmens aukuras — tylus ženklas protėvių atminimui ir šventosios vietos gyvasties tąsai.
Vaidotuose prie Vilniaus yra net ir nesuskaldytas, apvalus su duobutėmis apeiginis didelis akmuo.
Manau, reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl tokio lietuvių etninės kultūros paminklo apsaugos statuso suteikimo.
O kurioje vietoje, tiksliau?