Literatūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, datuotame lapkričio 7-ąja diena, išspausdintas Vygando Račkaičio poetinis tekstas „Rudens paradigmos“.
Tai paskutinis kūrinys, kurį autorius dar spėjo pats pamatyti. Jame rasime tokias eilutes:
„Tyla. Tokia tyla, kad girdi, kaip tirštėja ilgėjančios nakties tamsa. (…) Skaidrėja tolumos. Šįkart man rodos, kad iš ten žvelgia nematomos išėjusiųjų akys“.
Be abejo, tai sunki ir šviesi rašytojo nuojauta. Amžinos tylos nuojauta.
Vygandą Račkaitį pažinojau apie 60 metų. Nuo tada, kai jis ėmė dirbti „Kolektyvinio darbo“ redakcijoje.
Stebėjausi, kaip jis sugeba mažne vienu metu rašyti straipsnius, gamtos etiudus, eilėraščius. Negana to, labai jau kukliomis anuometinėmis sąlygomis jis savarankiškai išmoko užsienio – bulgarų – kalbos, ir tokiu lygmeniu, kad pradėjo versti išties sudėtingus bulgarų rašytojų kūrinius, tomą po tomo. Šitaip kryptingai ir valingai galėjo darbuotis tik žmogus, turintis priešaky neabejotinai gražų, prasmingą tikslą, ir nesunku buvo numanyti, koks tas tikslas.
„Aš galiu dovanoti žmonėms knygą!“ – regis, girdžiu džiaugsmingą Vygando balsą, nors šaukti, juolab apie save, jis niekada nešaukė ir girtis niekada nesigyrė. Jis paprasčiausiai kantriai, nuosekliai žengė savo pašaukimo keliu, vieną po kitos publikuodamas kelionių apybraižas, eilėraščių ir gamtos miniatiūrų rinkinius. Ant jo stalo gimė ir didžiulio tiražo susilaukusi monografinė knyga „Ant aukšto kalno“ apie Joną Biliūną, ir moksliniai knygnešių L. ir St. Didžiulių šeimos paveldo tyrinėjimai, ir istorinis romanas „Daumanto kalavijas“, ir visa krūva kitų knygų.
Nemanau, jog dabar reiktų vardinti Vygando Račkaičio kūrinių sąrašą – jis labai ilgas, daugiau nei pora dešimčių, be to, nesunkiai randamas paspaudus vos vieną kompiuterio mygtuką.
Užtat negaliu neprisiminti, kaip jis su nepamainoma, neįkainojama bendražyge, o neretai ir bendraautore Milda Telksnyte sušvito naujom spalvom padvelkus Sąjūdžio pavasariui. Entuziastingai redagavo A.Baranausko ir A.Žukausko-Vienuolio muziejaus leidžiamą almanachą „Anykščiai“, paskui su žmona – katalikų vaikų laikraštį „Kregždutė“. Greta – ir vėl rūstūs eilėraščiai apie kalnus, ir vėl jautrios miniatiūros apie gėles ir žolynus, saulėtekius ir saulėlydžius…
Vėliau mes dažnai prisimindavom tuos skersvėjų ir tautos prisikėlimo laikus. Būdavo gera bet kada ir bet kur susitikti Vygandą kaip vyresnįjį brolį, iš anksto žinant, jog nereikės vienas kitam aiškinti, ko tikimės iš knygų, valdžios ar gyvenimo. Ką mūsų vartotojiškais, išmanių projektų ir apsukrių vadybininkų laikais „literatūros provincijoj“ patiria vadinamasis „provincijos rašytojas“.
Vygandas pokalbio pabaigoj paprastai tarsteldavo: „Ką gi, rašysim toliau… Juk tai nepagydoma liga, ar ne? “
O aš atsisveikinęs galvodavau: koks šviesus būtų mūsų Anykščių miestelis, jeigu jame gyventų dar bent šimtas tokių „ligonių“ ir idealistų kaip Račkaitis! Gal kai kada nutylėtas, pamirštas ar įžeistas, bet niekada nežeminęs ir neįžeidinėjęs kitų, tik kreipęs mūsų akis į nežemišką mūsų žemės grožį ir neprilygstamą istoriją…
Apie dvasios žmones gera galvoti, lengva kalbėti, rašyti; vieno Vygando jubiliejaus proga buvau sueiliavęs:
Plaukia Biliūno gatve Račkaitis,
Šviesus kaip šviesos kunigaikštis…
Atsisveikinimo kontekste minėtos eilutės skamba gerokai liūdniau, bet… šviesa juk niekada nepralaimi, ypač kai ji plaukia iš širdies…
Štai Vygandas Račkaitis: daugybę metų gyveno Anykščiuose, Anykščiais, atsidavęs kūrė jiems – ir visas juose pasilieka. Su meiliai nuglostytais, nusvidintais lietuviškais žodžiais, „žiedus keliančioje žemėje“. Rajono Garbės pilietis, T. Mikeliūnaitės kultūros premijos lauimėtojas, Pasaulio anykštėnų bendrijos garbės narys, kaip reta nusipelnęs tokių titulų.
Šviesus, skaistus kaip pelenai.
Amžinai.
