K. K. Urba. Kultūros politikos štrichai: maištavimo gaivalo primityvumas

Kultūrininkų protestai, be abejo, tapo lietuviško spalvingo rudens politikos centru apie kurį vartaliojasi daugybė protesto iniciatyvų, veiksmų ir diskusijų.

Šis prieštaringas savo esme procesas turi tiek pozityvių, tiek ir pakankamai negatyvių, nekonstruktyvių bruožų, nors atrodytų, kad į kultūrininkų asamblėją susibūrę asmenys turėtų užduoti labai aiškų nuoseklių veiksmų intelektualųjį toną.

Kad su šio naujo judėjimo „galva“ [1] ne viskas gerai, pasimatė po jo delegacijos vizito pas Gitaną Nausėdą ir keletą valandų trukusio dalinimosi nuomonėmis.

Atrodytų, kad elementarus savo esme reikalavimas Kultūros ministerijos biurokratijai, beje, atitinkantis konstitucinę atviros visuomenės nuostatą: privalu, kad internete matytųsi, ką kiekvienas iš atsakingųjų pareigūnų, pradedant skyriaus vadovu ir baigiant lėšas skirstančios Lietuvos kultūros tarybos biudžetininkais, nuveikė šiandien ir ką jis suplanavo rytdienai, kad jam patalkinti galėtų visos suinteresuotos nevyriausybinės organizacijos NVO, rodytų, kad norima ne tik šūkalioti, bet ir patiems rimtai pasidarbuoti.

Beje, austriškos tvarkos valstybės įstaigose pavyzdžiu. Kas ne kas, o prezidentas turėtų reaguoti į konstitucijos ribojimo reikalus, tad asamblėjiečiai paprasčiausia praleido puikiausią progą užimti žymiai konstruktyvesnes kultūros fronto pozicijas.

Nenoriu pradėti linksniuoti žiniasklaidoje pasirodžiusių asmeninių protestuotojų vedlių interesų savų kultūros lėšų „lesyklų“ saugojime, bet atrodo, kad viena iš naujo kultūrinio sujudimo lyderių – Šokio informacijos centro vadovė turi ir nemenkiausių asmeninių interesų, juolab visi šimtametės  Dainų šventės įstabios devynių tūkstančių šokėjų  pasirodymo laurai yra priskirtini ją režisavusiai baletmeisterei  kaunietei prof. Aušrai Žitkevičiūtei.

Deja, atrodo, kad viskas susitikime prezidentūroje  tebuvo sukoncentruota į vienintelį siekį – NE „Nemuno aušrai“ ministerijoje, tačiau tai pasiekus, vėl tenka klausti, ar su bolševikiniu lozungu „viską lemia kadrai“  kas nors pasikeitė Lietuvos kultūros laukuose nuo Druskininkų iki Skuodo, nuo Ignalinos iki Nidos?

Dar ir sužinojus, kad kultūros sferai, kuri pasak nevykusios ir jau užmirštos strateginės vizijos „Lietuva 2050“ sudaro jos pagrindą [2], 5 proc. mažinamas ir taip kukliu buvęs finansavimas, tad naujai minstrei – Vaidai Aleknavičienei teks susidurti su nemenkais iššūkiais. 

Negana to, marga jaunatviška protestuotojų minia parodė politinį žioplumą, kai nelyg paklusus komandai „fas“, ir į kitas ES valstybes bei toliau nuvilnijo išradingų karikatūriškų performansų bangos vaizdai, užgožę vieną pagrindinių šių metų Lietuvos tarptautinių „brendų“ – M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimą.

Žinoma, kad, vykstant karui Ukrainoje, liberaliai manipuliuoti minios emocijomis, kuomet priešginiaujančiam daugybei dalykų Remigijui Žemaitaičiui pritvirtinta prorusiško – „proorbaniško“ antisemito etiketė, yra lengva, tačiau konstruktyvios asamblėjiečių kultūrinės strateginės programos nebuvimas nieko gero nežada.

Beje, R. Žemaitaičio jėga ir patrauklumas yra tame, kad jis kaip verslininkas su darbo seimuose patirtimis  moka gerai audituoti bei skaičiuoti  ir nacionalinio biudžeto pinigus, todėl šis daugumos politikų „Achilo kulnas“ – neūkiškumas, buvo ir liks neišsenkamu „aušriečių“ populiarumo veiksniu provincijoje.

Šiaip jau menininkai yra pakankamai intuityviai emocionalūs ir mažiau racionalūs, todėl tikėtis kažko daugiau nė keletas lozungų ir „stovėjimo iki galo“ gal ir nevertėjo, tačiau kažkas užsiimti XX-os vyriausybės programos Kultūrai skirtos dalies septyniomis dešimtimis nuostatų vis tik privalėjo.

Ir ne tik – pastarieji ministrų, viceministrų skyrimai apnuogino netikusią per dešimtmečius įsitvirtinusią vadybinę tvarką, kuomet naujai seni kadrai traukiami kaip triušiai iš cirkininko kepurės, vietoje apgalvotų paskyrimų, pirmiausia besiremiančių pretendento į postą neprieinamo visuomenei veiksmų plano brandumu ir konkretumu, jei tokių iš vis esama.

Nauji ministerijų vadovai turėtų užtikrinti šviežios vyriausybės programos nuostatų ir strateginių dokumentų gairių įgyvendinimą, tačiau pasižiūrėkime kokios pašvinkusios kokybės yra ir šie, dažniausiai anoniminių autorių – „rašytojų“ per keletą savaičių sukurpiami buvusių lozungų pagrindu kaip privalomi rinkiminių kampanijų ir koalicinių vyriausybių  atributai.

Kur jau čia kalbėti apie veiksmų rišimą su finansinėmis galimybėmis, žmogiškaisiais ištekliais bei esamais resursais? Todėl pretendentams į ministrus ir viceministrus keliamu du reikalavimai: kad būtų „savas“ politiniam klanui ir „mokėtų  kalbėti“.

Dar geriau, tvirtu, įtaigiu, savimi pasitikinčiu, ekspresyviu, metalinių gaidelių balsu, kokiais apdovanoti ir buvusios prezidentė ar premjerės bei dabartinis Seimo pirmininkas, deja, tapęs sistemos sraigteliu, o ne jos esminiu reformuotoju: tūkstantis antraeilių, trečiaeilių pataisų per kadenciją paliks tas pačias ne itin kokias valstybės raidos tendencijas.

Nereikia stebėtis, juk esminis daugumos prasimušančių viršūnėn politikierių tikslas yra vienas – valdžios išlaikymas, sukaupto politinio kapitalo vertimas į finansinį,  o tam reikia reitingų.

Todėl ir sakoma, kad rinkiminių programų niekas neskaito, piliečiai pagauna vieną kitą raktinį žodį, o ir dailus kostiumas bei elegancija ir gražumas su buvusiu rodymusi įvairiausio plauko tv kanalų laidose tampa esminiais politinės sėkmės veiksniais.

Bet grįžkime, nebodami viso išvardinto absurdo, prie vyriausybės programos kultūrinės dalies nuostatų kratinio, nors pastebėti racionalumo požymius joje ir nėra paprasta. Pagrindine strategine kelrodine gaire, kad ir ydingokos formuluotės, be abejo, yra ši: „414. Užtikrinsime sklandų visas kultūros bendruomenes, taip pat ir kitas valstybės valdymo sritis įtraukiantį nacionalinės darbotvarkės kultūros prieinamumo klausimais parengimą“.

Paaiškinu, kad vadinama nacionalinė kultūros darbotvarkė turi apimti kultūros politikos gaires 2026 – 2040 laikotarpiui ir šiuo metu yra tyliai projektuojama Kultūros ministerijos Strateginių pokyčių skyriuje, visuomenei teikiant įtartinos kokybės skaidres [3] su kultūros… vartotojo „išradimu“ greta jos kūrėjo.

Kad tai jau savaime pasmerkta beviltiškumui, rodo pats kultūros sampratos ir dar jos prieinamumo (?) traktavimas. Turbūt, norėta pasakyti, kad duokime kaimiečiams iš sostinės daugiau koncertinių, teatrinių gastroliuotojų, per bibliotekų tinklą plūstelėkime visokiausių edukacijų, kad neužmirštų kaip šiaudiniai sodai buvo anksčiau pinami, ir viskas bus tvarkoj – provincialai taps kultūringais ir sostinėje dar rečiau svečiuosis modernių traktorių kolonomis.

Toks nepajudinamas kultūros suplakimo vien su menais, einantis nuo sovietmečio kultūrnamių tradicijų, dar, ir  itin gajus, ir „LRT plius“ laidomis „Kultūros diena“,  suprimityvinimas nieko gero – jokių esminių permainų valstybėje nežada.

Gi po septynerių metų vilkinimų priimtas Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas leidžia  kultūrą traktuoti itin plačiai, nes jame pateiktame pačios kultūros apibrėžime figūruoja šis finalinis akordas: „kultūra… ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas.“.

Kitaip tariant, niekas nedraudžia, nors ir pernelyg neskatina, gerokai plėtoti pačios kultūros politikos apimties lauką į darbo, verslo, poilsio, teisinės, politinės, žiniasklaidos, valdymo, ekologinės, jaunimo, ugdymo, elgesio, kalbos, šeimos, sveikatinimo ir kūno kultūrų sferas, o ne tik į tradicinius menų raišką ir sklaidą, etniką, paveldą ir sakraliką.  

Atrodytų uždavinys vertas Sizifo ir nereikia itin stebėtis, kad jis, nežiūrint tiek prof. Krescencijaus Stoškaus bei manųjų pastangų, ministerijos strategų stalčiuose yra beviltiškai užstrigęs beveik jau dešimtmetį, nors būta kalbų ir su ministrais. Betgi, yra elementarus sprendinys.

Ministerijai tereikia Lietuvos Mokslo taryboje užsakyti Reikminį mokslinį tyrimą, kuriuo esami gausūs akademiniai kultūrininkų pajėgumai iš universitetinių katedrų bei institutų būtų apjungti vykstančių grėsmingų ir ne visai tokių kultūros procesų identifikavimui, prognozavimui su korekciniais siūlymais.

Tokio tyrimo pagrindu kasmet parengiama ir pristatoma visuomenei  „Lietuvos metų kultūros knyga“, be abejo, taptų neeiliniu įvykiu Lietuvos kultūriniame gyvenime plačiausia prasme.  

Gal nauja ministrė atkreips dėmesį ir susipras? Juk ir ES Kultūros politikos dokumentuose pabrėžiama moksliškumo svarba.

Deja,  jokių   permainų nesimato ir kultūros politikos toną kažkiek uždavusiame LSDP Kultūros komitete, kurio pirmininkė, beje, priešinosi ir Lietuvos kultūros kanono sukūrimui. Betgi, jo įteisinimas šiaip ne taip visuomenininkų pastangomis atsirado XX-os   vyriausybės programose. Aiškumo neleistinam kultūros lauko siaurinimui duoda elementari lentelė, kurios grafose nurodoma kultūros sritis, esama esminė jos problema ir siūlomas sprendinys.

Užpildykime kiekvienas ją kad ir savaip, bei daug kas pasimatys bei paaiškės: viena problema velka iš paskos virtinę kitų.

Gi nesant tokio sisteminio požiūrio, nebojant sąvokų hierarchijos viršūnėje esančios kultūros apibrėžties, politikų ir valdininkų galvose formuojasi ydingas fragmentuotas mąstymas, kuris lemia veiksmų chaotiškumą ir neefektyvumą arba karštligišką politinių veiksmų „jovalą“.

 Gi pabandę suklasifikuoti visas septynias dešimtis vyriausybės programos kultūros dalies nuostatų, pamatysime, kad jos susigrūda tik į keletą lentelėje įvardintų naratyvų, o dauguma itin svarbių valstybės raidai kultūros laukų lieka be dėmesio – yra elementariai ignoruojami.

Įstatyme pateikta kultūros samprata yra pozityvi priešpriešomis antikultūroms ir reikalauja kuo aukštesnės kultūros politikos kokybės. Tačiau ar kam nors rūpi turimos Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininko, kuris specializuojasi kokybės valdyme, Vilniaus Universiteto prof. Daliaus Serafino žinios ir patirtys? 

Visame kultūrininkų sujudime turime du skirtingus polius: impulsyviai, gan gaivališkai veikiantį „kultūrininkų maidaną“  ir susnūdusį Lietuvos kultūros kongresą, kuris per tris dešimtmečius nuo tūkstantinės narių susitraukė į kelių dešimčių susirašiusiųjų tarybą.

Belieka pastebėti, kad pirmam trūksta racionalumo ir darbų, o antram – energijos, atsakomybės ir veikimo, kuris apimtų ne tik puikavimąsi buvusių vizitų pas anos valdžios žmones socialinių tinklų nuotraukomis. Vien peržvelgus dešimčių bibliotekų įstatymo įpareigotus kraštotyros darbus, norisi susiimti už galvos: nuo įspūdingų iki prasčiausių pavydžių rajonuose užtektinai. 

Nenoriu menkinti ir menininkų indėlio bei jų darbų bei veiksmų svarbos, juolab meno kūriniai žadina emocijas, o kuo liktų sausa dedukcinė logika be polėkio, ir  įkvėpimo didiems darbams, tačiau laikas susivokti, kad menas tėra viena itin svarbia kultūros lauko sritimi, kuri be sinergijos su likusiomis pasmerkta klajonėms estetizmo klystkeliuose ir magistralėse, neretai nepritekliams ir kančiai.

Belieka padaryti išvadą, kad Lietuvos kultūros politika dešimtmečiais buvo neleistinai siaurai profanuojama ir susinama, nes neišnaudojo esamų galimybių. Kaip bus toliau – priklausys nuo visų.

O man pačiam, kad ir esu nei su viena aršokai konkuruojančia politine jėga, beliks „stovėti iki galo“, kad Vyriausybės įstatyme atsirastų elementariausia demokratijai atliepianti  pataisa: kiekvienas pretendentas į vadovaujančius postus privalo teikti konkretų savo veiksmų planą,  dar ir su atsakomybės rodiklių reikšmėmis, visuomenei bei Seimui.

Tik tada galėsime bandyti atskirti grūdus nuo pelų.

Nuorodos

[1] Kultūros Asamblėja – Protesto Svetainė | Kultūros asamblėja

[2][2] Kęstutis K. Urba, Arvydas Guogis.  Lietuvos ateities vizija ar tiesiog miražas? Kultūros traktavimas Lietuvos strateginiame dokumente ir jo kritika,  „Kultūros barai“, 2024, Nr. 11, psl. 24 http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id212/KB_2024_11_m_web.pdf  

[3] https://lrkm.lrv.lt/lt/nuorodos/nacionaline-kulturos-darbotvarke-2026-2040/