A. Navys, M. Sėjūnas. Monro skeletai

Nauja JAV Nacionalinės gynybos strategija. Viešai publikuota praėjusį penktadienį, sausio 23 d., bet apie ją jau tiek prirašyta ir prišnekėta žinovų, mėgėjų ir profesionalų, tiek pripezėta politikų ir pavežėjų, kad net kaimynas, kuris per daugiau kaip dvylika metų manęs nieko nėra klausęs apie strategijas ir taktikas, sunerimęs mindžikuoja prie durų su tapšnokliu:

– Ar matėte, Vardas Pavardė rašo, kad…

Nemačiau. Nelabai noriu matyti. Dėl paprastos priežasties: duodu ranką nukirsti, pusė jų net nemoka kalbos, kuria ji parašyta, o iš likusios pusės ją visą perskaitė ne daugiau kaip vienas iš dešimties. Nėra kada – ir aš juos visiškai suprantu – komentuojama ir piarinamasi dėl patiktukų, dėl kuo didesnės sklaidos. O be to, ir jų įrašus skaitantiems, nėra kada gilintis.

Todėl sudėliosiu trumpai (šis žodis dar ilgus dešimtmečius, matyt, kels įvairiausias asociacijas).

Pradėsiu nuo to, kad šis dokumentas yra logiška pernai metų pabaigoje pasirodžiusios JAV Nacionalinės saugumo strategijos tąsa. Tik dar mažiau apseilėta, beveik nuoga trampiškojo makiavelizmo – jei norite, monroizmo – kulminacija.

Matyt, geriausiai tą atspindi joje būtent taip dar 2025 m. gruodžio 6 d. JAV gynybos sekretoriaus Hegseto pasakyta frazė: „šalin utopinį idealizmą, (ateina) metas kietam realizmui“ / „out with utopian idealism, in with hard-nosed realism“.

Kietasis realizmas strategijoje išreikštas, mano galva, keturiais esminiais punktais (jų yra daugiau, kiekvienas gali savaip juos sudėlioti).
Pirmasis sako, kad JAV sienų saugumas yra nacionalinis saugumas.

Todėl Karo ministerijos prioritetai perkeliami nuo globalaus dominavimo ir jėgos projekcijos pasaulyje („demokratijos policininko“) į koncentruotas užduotis – kovą su nelegalia migracija ir narkotikų kontrabanda bei sienų kontrolę.

Tai pagrindinis lūžis, ir visai nesvarbu, ką jums kas sako ir kaip bando išvartyti: JAV kariuomenės prioritetu iš esmės nustatoma vidaus saugumo ir kontrolės kryptis. Tai faktas kaip blynas, ir juokingai atrodo bandantys tai numuilinti.

Antrasis punktas pabrėžia (oi, nejaugi?) JAV dominavimą Vakarų pusrutulyje ir formuluojamas kaip strateginė užduotis: JAV garantuos karinę ir komercinę prieigą prie strategiškai svarbių teritorijų, ypač Panamos kanalo, Amerikos įlankos ir Grenlandijos. Prie šio punkto priskiriu ir kitą prioritetą, kuris kalba apie tą patį (cit.): „Atkursime Amerikos karinį dominavimą Vakarų pusrutulyje, kad apsaugotume savo Tėvynę ir užtikrintume prieigą prie pagrindinių regiono teritorijų“.

Kaip matote, siekis valdyti Danijos salą niekur nedingo – jis tapo įtvirtintas strateginiame dokumente. Galima sakyti, kad JAV ir taip turi „karinę ir strateginę“ prieigą prie Grenlandijos, todėl šis sakinys yra beprasmis. Galima. Tik strategijoje – ypač supervalstybės – kiekvienas žodis yra šimtus kartų pasvertas ir apsvarstytas.

Todėl dar keisčiau čia atrodo sąvoka Amerikos įlanka – aiški teritorinė pretenzija į Meksikos įlanką. Kol kas Amerikos įlanka Trampo administracijos apibrėžiama tik kaip Jungtinių Valstijų teritoriniai Meksikos įlankos vandenys.

Trečiasis punktas sako, kad po pačios JAV saugumo, užjūrio jėgos projekcijos kryptis yra Indijos–Ramiojo vandenyno regiono gynyba. Tačiau ne per dominavimą ar prievartą, o per jėgos sukūrimą taikai palaikyti. Čia pat skaitome: „mūsų sąjungininkai ir partneriai kituose regionuose prisiims pagrindinę atsakomybę už savo pačių gynybą, o JAV pajėgos teiks tik esminę, tačiau labiau ribotą paramą“.

Ką, gal kiek logiškai prieštaringai, čia norima pasakyti? Ogi štai ką: Europoje už saugumo architektūrą ir atsvarą Rusijai yra atsakingos NATO šalys Europoje, Artimuosiuose Rytuose – prieš Iraną – Izraelis ir sąjungininkai, Korėjos pusiasalyje – prieš Šiaurės Korėją – Pietų Korėja ir partneriai. JAV teiks kritinę paramą ir bus strateginis atgrasintojas.

Ketvirtasis punktas, vertas paminėjimo, yra Amerikos arsenalo „superįkrovimas“. Karo ministerija apsivalys nuo perdėtos ir (arba) atgyvenusios biurokratijos, perkels karinį–pramoninį kompleksą į JAV (ir padarys jį visiškai nepriklausomą nuo kitų šalių), sutelks dėmesį, gamtinius išteklius ir žmogiškuosius resursus į gynybos pramonės atnaujinimą ir, svarbiausia, dirbtinio intelekto bei technologijų pažangą.
O, tai, kur Kinija? Kur Ukraina? KUR LIETUVA IR KAS BUS SU JA?!

Ramiai.

Apie Kiniją: Indijos–Ramiojo vandenyno regionas netrukus sudarys daugiau kaip pusę pasaulio ekonomikos, sakoma strategijoje. Amerikos saugumas, laisvė ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo to, ar JAV sugebės prekiauti ir bendrauti regione iš jėgos pozicijų. Todėl Karo departamentui keliama užduotis regione išlaikyti karinės jėgos balansą, bet „ne siekiant dominuoti, pažeminti ar pasmaugti Kiniją“. Ir toliau: „tai nereikalauja režimo pakeitimo ar kokios nors kitos egzistencinės kovos“.

Apie Rusiją: Europa išlieka svarbi, bet ji turi mažesnę ir silpstančią ekonominę galią, todėl, nors JAV ir toliau bendradarbiaus su Europa, jų pagrindinis interesas išliks teritorinis saugumas ir Kinijos atgrasymas.

Rusija, tuo tarpu, bus nuolatine, bet valdoma grėsme rytiniam NATO flangui (strategijoje įvardyta Rytų Europa), galinti grasinti JAV tik branduoliniu arsenalu. Besitęsiantis karas Ukrainoje rodo, kad Rusija turi gilius karinius ir gamybinius rezervus, tačiau „Maskva šiuo metu nėra tokioje padėtyje, kad galėtų siekti Europos hegemonijos“.

Viskas. Jeigu perskaitėte iki čia – sveikinu, jūs jau labiau informuoti apie strategiją nei 90 procentų kalbančių ir rašančių šia tema.

O tai, tai, tai… tai kas toliau, girdžiu klausiant savo kaimyną.

O toliau – štai kas. JAV nuo taikos užtikrinimo pasaulyje per koalicijų formavimą ir sąjungininkų įgalinimą, pačias sąjungas ir sąjungininkus laikant vertybe, pereina prie prekybos aljansais, laikant juos tik priemone siekiant savų tikslų. Kai sąjungininkas yra nebe vertybė pati savaime, o tik prekė turguje, moralės universalumas iškeičiamas į interesus, derybines pozicijas ir kozirines kortas.

Traukdamos Monro skeletus iš spintos, JAV rodo aiškų siekį Vakarų pusrutulio geografiją paversti saugia, privilegijuota Amerikos įtakos zona. Kitaip sakant, Vašingtonas nusprendė tiesiogiai kontroliuoti svarbiausius jūrinius „butelio kakliukus“, transporto arterijas ir logistinius išteklių maršrutus. Pasaulis vėl skirstomas į zonas, kuriose nebeabejojama, kas yra šeimininkas.

Europoje NATO rytinis flangas turės gyventi su didesne rizika, kad krizės atveju JAV pastiprinimas bus vėluojantis arba sumažintas. Tai, žinoma, jau dabar neišvengiamai stumia Europą persiginkluoti – tiksliau, iki dantų apsiginkluoti. O tai kartu reiškia apsidraudimą ir nutolimą nuo JAV, diversifikuojant karo pramonę ir ginkluotės tiekėjus, ieškant alternatyvių saugumo garantijų ar judant strateginės autonomijos (kad ir ką tai reikštų) link.

Dokumente visiškai neminimas Taivanas, tačiau kalbama apie „pagarbius santykius“ su Pekinu. Galbūt taip kuriama sąmoninga strateginė dviprasmybė, bet Pekinas ją gali perskaityti kaip galimybių langą, o nuolat grasinimus okupuoti išgyvenanti sala – kaip išplėstinio atgrasymo silpnėjimą. Jei tai nebus kompensuota neviešais pajėgų dislokavimo pokyčiais ar dvišalėmis garantijomis, Si prieš mirtį gali ryžtis dideliems žygiams.

Sumenkindamos Rusijos grėsmę, JAV mažina politinės trinties taškus, tačiau akivaizdžiai padidina klaidingo vertinimo riziką. Jei Maskva nuspręstų patikrinti ribas Rytų Europoje ar Arktyje, manydama, kad JAV atsakas bus lėtas, fragmentuotas ar politiškai suvaržytas, eskalacijos spiralė gali suktis greičiau, nei Vašingtonas norėtų. Mažiau karių priekyje nebūtinai reiškia mažiau karo rizikos. Dažnai – priešingai.

Ir? – laukiate galutinio apibendrinimo jūs.

Ir – nieko. Viskas kaip visada: tikras draugas ir sąjungininkas yra ne tas, kuris vis kalba, kaip reikia teisingai gesinti gaisrus, o tas, kuris tai daro petys į petį kartu su jumis.