K. K. Urba. Vytautas Radžvilas sukvietė „Nacionalinį susivienijmą“ į konferenciją

Šimtinė žilstelėjusių ar baltų kaip obelis, nebojant darganos ir lietaus, patriotų sugužėjo į savą partinę Nacionalinio susivienijimo (NS) konferenciją visai nelietuviško pavadinimo „Best Western“ viešbučio salėje. Neblogai sustyguotą darbotvarke, pradėtą darniai sugiedota Tautine giesme, konferenciją atidarė prof. Vytautas Radžvilas, pabrėžęs, kad pagrindinis NS uždavinys išlieka atsispirti gretimai imperinių užmačių tebeturinčiai didžiajai agresyviai kaimynei, tačiau su tuo mažai ką bendra beturi lietuviški interneto vergai – vadinami „sofos patiktukininkai“, kurie nuo jos nepakyla ir atėjus rinkimų dienai, tačiau manantys, kad pilietinę pareigą atlieka keletu kasdieniu kompiuterio ar telefono klavišo spustelėjimų.

Jei kitų viešų kalbėtojų – dr. Romualdo Zemecko bei Gintaro Rinkevičiaus išsakytos mintys apie veiklos programavimą ar vidinį bei išorinį komunikavimą idėjos atitiko kokybinius reikalavimus, tai kultūros barus grybštelėjusiam Viliui Adomaičiui derėjo paieškoti gilesnių lietuviško „kultūrininkų Maidano“  ir „Nemuno aušros“  konflikto šaknų, nes tai ir aktualija, ir dešimtmečių skaudulys, atvėręs išopėjusią situaciją abiejose pusėse. Lietuvos unikalumo, gintaro, Marijos Gimbutienės, lietuvybės, kalbos prasmių pergalėjime ir laimėjime linksniavimas, nežinant, kad ir ne visai elementarios Lietuvos kultūros kanono sukūrimo ir įtvirtinimo svarbos lietuvybei, atidengė vieną šiuo metu keistai apsilpusią šio pastaruoju metu stipriai nukraujavusio sambūrio veiklos pusę.

Priešingai, ilgą laiką buvusi beveik ryškiau NS neartikuliuota Lietuvos materialinio pagrindo tema –jos žemės nuosavybė, supirkinėjama svetimšalių ar jų statytinių, „Mažeikių naftos“  išsižadėjimo pamoka ir bankų sferos perleidimas švedams, naujųjų kolonistų – migrantų antplūdyje, šį sykį, atskleista aistringu prof. V. Radžvilo komentaru, parodė į ką derėtų kreipti dėmesį, netgi, buvusiems ir naujiesiems Lietuvos „gelbėtojams“, lyg kometa apgaulingai blykstelėjantiems prieš rinkimus, o po jų atsisukantiems į rinkėją tamsia mėnulio puse. Trumpai tariant – mus apvogė ir plėšia toliau, bei tyliai naikina, bet daugumai kažkodėl viskas „vienodai rodo“. Latviai ir estai pavojų užjunta bei sukruta greičiai ir anksčiau, o štai lietuviai kol negauna vėzdu per strėnas ar pakaušį, tol su savo ramboku ir kantriu charakteriu, formuotu ir mužikų bei baudžiauninkų – vergų mentaliteto, nesiima veikti.

Keturiose konferencijos antros dalies „smegenų šturmo“ darbo grupėse buvo diskutuojama ir dėl ekonomikos, kultūros ar krašto gynybos, ir dėl buvimo bei išlikimo sąjūdine partija prasmės bei reikšmės.

Iš trijų pagrindinių Sąjūdžio siekių: DEMOKRATIJA – VIEŠUMAS – SUVERENITETAS sėkmingo įgyvendinimo atgimimo laikotarpyje mažai kas belikę. Susvetimėjimas savai valstybei, nuolatiniai tie patys „sąrašiniai“  tv ekranuose, bei, pavyzdžiui, tvoros pasienyje su baltrusiais pastatymas, kuriam prireikė net atsiklausimo Briuselyje ir kankinančio leidimo laukimo „tik du mėnesius“, yra šio laikmečio realijos ir simptomai, todėl siūlyta atnaujinti mitingavimus bei piketavimus greta nacionaliniu transliuotoju besivadinančio pastatų.

Vien už šių metų „Poezijos pavasario“ baigiamojo renginio netransliavimą pagrindinėje programoje, ar baltiškos Latvijos kultūros ignoravimą, kai dėmesys kiekvieną savaitę rodomas ir žydų, ir rusų ar ukrainiečių kultūriniams vyksmams, negalima dovanoti. Ką apie tai galvoja Seimo kultūros komitetas, pagaliau ir daug kavos sugerianti ministerija bei vyriausybė su prezidentūra?

Ekonominės – finansinės politikos NS naratyvas ne pirmi metai rituliojasi apie Vilniaus savivaldybės narį Almantą Stankūną, kuris nuolat primena ir ES „žaliojo kurso“ perlenkimus, ir intrigas apie energetikos sferą, todėl šis nuolat budintis Pilietis gerai tiktų ir į Lietuvos valstybės kontrolės vadovybę. Vienok, jo nusiteikimas prieš globalių mokestinių tarifų politiką vien jau todėl, kad kertasi su žodžiu ‘nacionalinis’, laikytinas apmaudžiu nesusipratimu.

Pasaulinės finansų politikos aktualija, savo ištakas turinti pasitarime Barako Obamos Baltuosiuose rūmuose, pastaruoju metu dviejų šimtų penkiasdešimties turtingiausių pasaulio žmonių – milijardierių kreipimusi memorandumu su paradoksaliu aukštų progresinių mokesčių sau patiems reikalavimu, ir į pasaulinį Davoso forumą, ir į G20 valstybių vadovus, susirinkusius Nju Delyje, nusitęsė net iki Jungtinių Tautų.

Turčiai mato, kad valdžios tebėra prasiskolinę bankams, nevaldo situacijos klimato karštėjime bei dėl to kylančiose milijoninėse migracijose nuo pusiaujo kraštų į šiauresnius, junta pavojų ir savo pačių gerbūviui dėl nokstančių masių sukilimų, bei viliasi, kad vyriausybės gavę dosnių finansinių injekcijų iš pačių milijardierių neapžiojamų – efektyviai neinvestuojamų lėšų, imsis kurti darbo vietas, tobulins technologijas klimato kaitos suvaldymui ir taip sumažins migrantų srautus.

Betgi, visa tai, svarbios globalinės politikos išraiškoje atitinka ir mūsų nacionalinius interesus, juolab tai yra ir raktas dar į gerokai vėluojantį JT mileniumo septyniolikos tikslų „2030“, tarp kurių ir globalus kokybiško švietimo ar aprūpinimo gėlu vandeniu įgyvendinimas. Pasak žurnalo „Nature“, deja, jau sužlugęs, būtent, dėl kapitalo – lėšų stokos. Apie tai derėtų priminti ir gaunančiam JT tribūną finansistu buvusiam Gitanui Nausėdai. Kodėl gi ir ne iš NS gretų? Negi vien dėl atrodančių antonimais „nacionalinis – globalus“  tai neturėtų rastis ir šios darbingos konferencijos rezoliucijoje, rodant pavyzdį visai, ir ne tik Lietuvos, užsienio politikai?

Jei jau NS savo darbo grupėje grybštelėjo ir maisto kainų šėliojimą, kurį dauguma Lietuvos gyventojų laiko problema nr.1, tai reikia ieškoti ir radikalaus problemos sprendimo reikalavimu valdžiai, kurio šerdyje ir mokestinės lengvatos smulkiai bei vidutinei prekybai, ir investicijos į žemdirbių produkcijos turgelius bei palankus dotuojamas furgonų įsigijimas ūkiuose, mobilios prekybos išvystymui.

Vien siūlymas savaitgaliais uždaryti didžiuosius prekybos maistu tinklus problemos neišspręs, nes būtinas radikalus konkurencijos už pirkėją atkūrimas kainų mažėjimui iškraipytoje oligopolizuotoje Lietuvos rinkoje. Apie tai, beje, buvo ir NS programoje, tad palinkėkime susirūpinusiems „enesiečiams“ neišradinėti dviratukų.

Palyginus abi skilusio NS dalis, matosi, kad Vytauto Sinicos jaunesnės energijos sklidinos dalies gretose šiuo metu svarbiausia organizaciniai ir įsiteisinimo dalykai. Gi mažiau skaitlinga atrodančioje prof. V. Radžvilo pusėje – patirtis ir darbingumas.

Deja, laikas daro savo, tad po dešimtmečio šios gretos bus natūraliai itin stipriai išretėję, jei garbaus amžiaus sambūris nepasipildys jaunuomene, alternatyvia, irgi,  atskilusiam „Pro partia“ dariniui, beje, kurio buvę lyderiai Martynas Katelynas pasuko su socdemais, o Dovilas Petkus ištirpo valstiečių gretose.

Todėl nenuilstančio „Jaunosios Lietuvos“  lyderio Stanislovo Buškevičiaus pasirodymas šioje konferencijoje, susilaukęs dosnių aplodismentų, buvo savalaikis, juolab junginys „Nacionalinis susivienijimas – Jaunoji Lietuva“ atrodo gan perspektyvus, ir ne tik pavadinimu.

Kitas NS „gelbėjimosi ratas“ yra ir pabirę po Lietuvą  kitos Sąjūdžio legendos – dr. Arvydo Juozaičio simpatikai, kurių per visą Lietuvą bemaž šimtas tūkstančių. Tačiau, tam kad NS virstų NACIONALINIU SUVIENYTOJU, būtina apmąstyti vadovavimo jam rotaciją – trys potencialūs pirmininkai, besikeičiantys kas pusę metų, akivaizdžiausiai būtų pats optimaliausias sprendimas Lietuvai.

Ir nors tai atrodo šiuo metu, kaip „misija neįmanoma“, tačiau tik taip yra įmanoma užtikrinti laisvės žinios perdavimą ateinančioms kartoms. Tad, kodėl gi ne? Vardan tos laisvos, saugios, teisingos ir tvarkingos, aukštą bendrą gerovę darbais, o ne lozungais, kuriančios  Lietuvos.