Marselyje, Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fonduose, tarp šimtų Europos tautų baldų atrasta lietuviška kraitinė skrynia – tas pats eksponatas, kuris 1900 metais buvo pristatytas Paryžiaus pasaulinėje parodoje.
Po parodos palikta Prancūzijoje, ji vėliau buvo klaidingai priskirta Rusijos rinkiniams ir atsiskyrė nuo kitų lietuviškų eksponatų, paliktų mūsų šalies pristatymui viename garbingiausių to meto Trocadéro etnografijos muziejuje.
Svarbus eksponatas atrastas ruošiantis tarptautinei Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) parodai „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ ir jau šį rudenį bus grąžintas į Lietuvos istorijos pasakojimą.
Istorijų namuose lapkritį atidaroma paroda pasakos apie mūsų šalies prisistatymą tarptautinei auditorijai 1900, 1935, 1937 metais Paryžiuje vykusiose parodose.
1900 metų Pasaulinėje parodoje, nors priklausė Rusijos imperijai, Lietuva pirmą kartą prisistatė kaip tauta. Parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ bus rekonstruota prieš daugiau nei šimtą metų vykusi paroda, sujungiant LNM ir Mucem saugomus eksponatus.

Lietuva 1900 metų Paryžiaus pasaulinėje parodoje
Nuo XVIII a. pabaigos pavergta Lietuva XX a. pradžioje vis dar buvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys. Vis dėlto 1900 metų pasaulinėje parodoje lietuvių šviesuomenė sugebėjo surengti nedidelę parodą, pažymėtą vienu žodžiu Lithuanie. Nors daugeliui lankytojų šis pavadinimas nieko nesakė, paroda buvo pirmasis Lietuvos žingsnis tarptautinėje arenoje.
„Pirmasis lietuvių prisistatymas Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis – tai buvo politinė deklaracija, pasakyta eksponatais, drąsiai rodžiusi mūsų tautos gyvybingumą net ir siekiant gniaužti mūsų valstybingumą. Vėliau buvusios 1935 ir 1937 metų parodos jau bylojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės siekius.
Šiandien, rekonstruodami šias parodas ir sugrąžindami po šimtmečio atrastą kraitinę skrynią, galime ne tik įvertinti nueitą kelią, bet ir prisiminti, kad kultūra buvo ir, kaip matome, tebėra mūsų diplomatijos, tapatybės ir išlikimo pagrindas“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.
Parodos rengimo komitetas buvo persekiojamas, nes pats toks prisistatymas turėjo aiškiai politinę potekstę – tai buvo pasipriešinimo carinės valdžios politikai aktas. Vis dėlto paroda buvo sėkminga – Lietuvos skyrius pelnė 12 parodos apdovanojimų.

Eksponatų kelias į Paryžių
Lietuvą pristatančioje parodoje buvo apie 150 daiktų. Tai žemės ūkio įrankiai, buities rakandai, audiniai, liaudies kūriniai. Tarp jų – ir suvalkietiška „kvietkuota“ kraitinė skrynia. Ji stovėjo garbingiausioje vietoje – parodoje įrengtoje „padoraus lietuvio grinčioje“ (troboje), vaizduojančioje piršlybų sceną.
Skrynia buvo ne tik puošnus buities baldas, bet tapo ir praktiška priemone kontrabandos būdu į Prancūziją nugabenti ir kitus parodai skirtus daiktus.
„Lietuva negalėjo tiesiogiai išsiųsti daiktų į Prancūziją, todėl eksponatai buvo slapta gabenami į Prūsiją, o iš ten jau siunčiami į Paryžių. Kadangi specialių dėžių nebuvo, eksponatai buvo kraunami į kraitines skrynias – taip mažiau krito į akis ir buvo lengviau pergabenti per sieną.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis, buvo stengtasi išnaudoti kiekvieną centimetrą. Mes ir patys dabar tą pajaučiame vykstant eksponatų evakavimo pratyboms. Dėžes stengiamasi prikrauti pilnas, kad kuo daugiau eksponatų pavyktų išgelbėti“, – pažymi parodos kuratorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Parodos rengėjų Juozo Lozoraičio ir Juozo Bagdono laiškuose galima rasti šį konkretų sprendimą: „Beje, ar gerai būtų, jeigu daiktus siųsčiau senoviškoje skrynioje (kvietkuotoj), kuri dirbta į kraitį apie 70 metų ir da gražiai išrodo.“ Tai leidžia manyti, kad atrastoji skrynia buvo pagaminta XIX a. pirmoje pusėje.
Eksponatų pakavimas buvo kupinas išmonės ir net šypseną keliančių akimirkų. Viename Lozoraičio laiške Bagdonui rašoma: „Škaplieriai ir ražančiai įdėti į brusloko kišenių – gal jau nė to neradote? Į klumpę gi įdėjau baltą pakalkę ir dvi fotografijas – ar radote?“
Lozoraitis stebėjosi ir dėl dingusių stalelio kojų: „Aš stebiuosi, kur galėjo dingti stalelio kojos? Juk pats jas įdėjau į kvietkuotosios skrynios kojas… Gal jūs nesusipratote apversti skrynią aukštynlink kojomis? Jeigu teip, tai prastas iš Tamstos išeitų žandaras…“
Nepaisant sudėtingos padėties ir neturint muziejininkystės papročių, 1900 metų parodai ruoštasi itin profesionaliai.
„Dabar parodos rengiamos su draudimais, sutartimis, skolinimo aktais, kultūros paveldo vertybių išvežimo raštais. Tačiau ir tuomet buvo sudarytas sąrašas siunčiamų daiktų, viskas daugiau vyko per laiškus, buvo dokumentuota, kas išsiųsta, iš ko gauta, kiek kainuoja, kiek įvertinta“, – pasakoja M. Lebednykaitė.

Dingusi ir vėl atrasta
Dar prieš 1900 metų parodą buvo nuspręsta, kad dalis eksponatų bus padovanota Paryžiaus Trocadéro etnografijos muziejui.
„Trocadéro buvo garsus muziejus, vienas seniausių Europoje, todėl atsidurti jų fonduose buvo ir garbės reikalas. Taip mūsų paveldas tapo jų rinkinio dalimi. Kartu tai savotiška legitimacija tuo metu Rusijos imperijos pavergtai tautai, nes įsirašėme į Trocadéro rinkinius kaip Lithuanie“, – sako M. Lebednykaitė.
Eksponatai buvo saugomi viename rinkinyje
Pertvarkius muziejų sistemą, visas Trocadéro rinkinys keliavo iš vieno muziejaus į kitą, kol pateko į naują Mucem muziejų Marselyje. Nors skrynia liko Prancūzijoje, tyrinėjant lietuvišką rinkinį Mucem muziejuje LNM tyrėjai Miglei Lebednykaitei nepavyko jos rasti dabartiniuose rinkinio sąrašuose ar pačiuose fonduose.
„Skrynia yra didelė, todėl viltingai galvojome, kad ji negalėjo tiesiog išnykti. Bet tarp šimtų įvairių tautų baldų fonduose ją atrasti nebuvo lengva“, – prisimena M. Lebednykaitė.
Lemtinga buvo pažintis su Mucem rinkinių kuratoriumi Rafaeliu Boriesu (Raphaël Bories). Dar prieš penkerius metus nusprendus rengti parodą apie lietuvių prisistatymą Paryžiaus parodose užsimezgė bendradarbiavimas, kelis kartus buvo vykta į Marselį, susipažinta su rinkiniu gyvai.
Praėjusių metų muziejininkų kuratorinės išvykos metu R. Boriesas parodė skrynią, kuri pagal išlikusią 1900 metų parodos nuotrauką galėtų atitikti ieškomą skrynią, nors pagal skrynios formą ir dekorą pats nesiėmė spręsti, ar tai lietuviška skrynia.
„Ji iškart pasirodė pažįstama – ornamentai, spalvinė gama, tapyba išdavė lietuvišką kilmę, nors ant jos buvo pririšta etiketę su užrašu Russie, o pats eksponatas įvardytas kaip neatpažintas.
Taip galėjo nutikti nukritus pirminei etiketei, arba skrynia nuo pat pradžių buvo neteisingai atpažinta ir priskirta prie Rusijos imperijos eksponatų. Žinoma, tuo metu mes ir buvome praradę valstybingumą, gal ir dėl to nuo pat pradžių buvo taip priskirta“, – sako M. Lebednykaitė.
Galutinį patvirtinimą suteikė archyvinė 1900 metų nuotrauka
Nuotraukoje matyti, kad būtent ši skrynia stovėjo parodos matomiausioje vietoje kaip patalpos puošmena – šalia krosnies, o virš jos ant medinės lingės su virvėmis kabėjo lopšys, pridengtas margais audeklais ir puoštas rinktinėmis juostelėmis.
„Dailininkas, tekstilininkas Antanas Tamošaitis yra pastebėjęs, kad būtent skrynios buvo pirmieji mūsų muziejai – jose liko tai, kas kasdienybėje jau nebebuvo naudojama, bet nebuvo išmesta. Audiniai, drabužiai, juostos – visa tai išliko, nes su meile ir atminimu sudėta saugoti į šias medines skrynias.
Todėl šiandien skrynia pasakoja ne tik apie Paryžių, bet ir apie mūsų pačių kultūros saugojimo būdą. Atrastoji skrynia šiandien yra daugiau nei muziejinė vertybė. Ji – simbolis, liudijantis pirmąjį Lietuvos žingsnį į pasaulį. Tai istorija apie daiktą, kuris keliavo per sienas, pasimetė tarp etikečių ir rinkinių, bet po šimtmečio vėl prabyla lietuviškai“, – teigia Miglė Lebednykaitė.
Šiandien Mucem jau pakeitė skrynios aprašymą, perregistravo jį ir patikslino istoriją, baigiami jos restauravimo darbai. Ją kartu su kitais 1900 metų parodos eksponatais bus galima išvysti lapkričio 26 d. LNM Istorijų namuose atidaromoje parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“.
Į Lietuvą ši skrynia jau sugrįš kaip vienas svarbiausių būsimos parodos bruožų, o ne kontrabanda išgabentas eksponatas.





















