Liepos 11 d., penktadienį, 18 val., Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma paroda „Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę“.
Tai jau trečioji paroda iš ciklo, kurio tikslas – pristatyti Kauno rajono istoriją nuo pat šaknų. Šiose parodose rodomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) fonduose saugomi išskirtiniai archeologiniai radiniai, liudijantys apie turtingą Pakaunės krašto praeitį.
Šioje parodoje lankytojai turės progą išvysti Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir jos apylinkių archeologinių tyrimų metu aptiktus artefaktus.
Tyrimai, vykdyti 2017–2018 m. ir 2021 m., atskleidė įspūdingą radinių įvairovę: nuo XVI–XIX a. monetų ir papuošalų iki senųjų kapų bei statinių pamatų liekanų.
Paroda leidžia pažinti Zapyškio krašto raidą nuo priešistorinių laikų iki naujųjų amžių – ne tik žvelgiant į didžiuosius istorijos įvykius, bet ir į kasdienybės detales, amatus, religinius įsitikinimus bei laidojimo papročius.
Nuo monetų iki mūrinių pamatų
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje atlikti archeologiniai tyrimai buvo vieni išsamiausių šio regiono istorijoje. Buvo ištirta daugiau nei 5000 kv. m ploto, atidengtos 80 perkasų, aptikta per 500 individualių radinių, tarp jų – žiedai, medalikėliai, kryželiai, net daugiau nei 1000 monetų, tarp kurių ir unikalus eksponatas – XVII a. švediška monetinė klipa.
Tyrimų metu taip pat aptikti 52 griautiniai kapai, kai laidoti keliuose sluoksniuose bažnyčios viduje ir aplink ją. Vienas iš įdomesnių radinių – romėniškojo laikotarpio apyrankė, rasta vaiko kape. Ji leidžia kelti prielaidą apie ikikrikščioniškas laidojimo vietas šioje teritorijoje.
Parodoje rodomi ir akmens amžiaus radiniai, nors jie buvo rasti ne šių kasinėjimų metu. Šie atsitiktiniai atradimai rodo, kad Zapyškio apylinkėse gyventa dar gerokai prieš susiformuojant miesteliui, o tai gerokai praplečia žinias apie šio regiono apgyvendinimo laiką.
Archeologija – istorijos faktai, o ne pasakojimai
Kaip pažymi parodos kuratorė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Gerarda Dručkuvienė, archeologiniai radiniai dažnai papildo, o kartais – net paneigia senus pasakojimus ar legendas.
Istorija, užrašyta kronikose, dažnai būna subjektyvi – ją kuria nugalėtojai. O archeologija išryškina tą praeities pusę, kuri buvo nematoma, neiškalbėta, tačiau akivaizdi per daiktus, dirbinius ir buities likučius.
Zapyškio atvejis puikiai parodo, kaip tyrimų metu atrasti faktai leidžia permąstyti anksčiau žinotas versijas. Pavyzdžiui, legendą, kad bažnyčią pastatė Vytautas Didysis, paneigia tos epochos radinių nebuvimas – rasta tik viena kryžiuočių ordino moneta.
Tačiau radiniai leidžia datuoti bažnyčios statybą anksčiau, nei buvo manoma pagal rašytinius šaltinius – galbūt dar XVI a. pradžioje, o ne tik antroje pusėje.
Miestelis, kurio gyvenimą diktavo Nemunas
Zapyškio senasis miestas įsikūręs Nemuno slėnyje, todėl nuolat kentėjo nuo potvynių. Tai smarkiai apsunkino archeologinius tyrimus, bet kartu paaiškina kai kuriuos neįprastus atradimus – pavyzdžiui, kriptas, kurios buvo netikėtai aptiktos už mūro sienos, ar osuarijų, įrengtą bažnyčios pietinėje pusėje, specialiai suardytų kapų perlaidojimui.
Iš tyrimų taip pat paaiškėjo, kad Zapyškis buvo aktyvus prekybinis miestelis, kurio klestėjimo laikotarpis – XVI–XVII a.. Monetų gausa, svarstyklės, svareliai rodo, kad čia vyko intensyvi prekyba. Ši ekonominė veikla buvo pagrindinis veiksnys, leidęs gyventojams likti šioje potvynių niokojamoje teritorijoje.
Vėlesniais amžiais, kai prekyba ėmė vykti sausumos keliais, miestelis pamažu prarado svarbą – tai matyti ir kultūriniame sluoksnyje: storas XVII a. sluoksnis, vėliau – plonas XVIII a., o XIX–XX a. pradžioje – tik smėlis ir pavieniai radiniai.
Ši paroda – tai tarsi istorinis detektyvas, padedantis sujungti mažus faktus į didelę praeities dėlionę.
Zapyškio vietovės ypatumas be abejonės yra tai, kad čia statyta bažnyčia yra pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu, tai bylotų vietos susiejimą su Lietuvos krikšto istorijos įvykiais. Kaip iš istorijos žinoma, vienu jos įvykių yra Šv. Brunono 1009 m. vykdyta krikšto misija. Taigi ar nebūtų pakankamų istorinių, atcheologinių, bažnytinių faktų galimybei laikyti Zapyškį su ta misija susijusia vieta, juolab, kad tuose įvykiuose minimo Lietuvos karaliaus Netimero (lietuviškai tikriau, – kad Nerimeto) brolio Zabedeno vardas lygintinas su pavadinimo Zapyškis žodžiu. Be to, tokių radinių, kaip žiedai, medalikėliai, kryželiai, net daugiau nei 1000 monetų, vietovėje gausa bylotų Zapyškį buvus XVI – XVII amžiais, o gal ir žymiai anksčiau, ne tik prekyviete, bet ir piligrimystės, galimai susijusios su minėtu krikšto misijos įvykiu, vieta. Taigi, ar tai, “nutylint” šioje Zapyškio istorijos dėlionėje, nėra to per 35 metus savo istorijos nerašymo patiems – tęsimas.
Gal pirmiausia pasiskaitykit enciklopedijas, kitus mokslinius šaltinius-“16 a. pradžioje įkurtas Sapiegų dvaras (16 a. viduryje vadintas Panemune, 16 a. pabaigoje–17 a. – Tarpupiu, vėliau Sapiegiškiu – iš čia, manoma, dabartinis pavadinimas)” vle.lt/straipsnis/zapyskis/
Ką sakau, – argumentuoju, tai išdėsčiau. Enciklopedija negali būti laikoma šventuoju raštu. Galimai gilioje senovėje radęsis Zabediškis dėl XVI a. atsiradusio Sapiegų dvaro ir bažnyčios atitinkmų interesų galėjo tapti žmonių vadintas Zapyškiu. Tikresnei istorinei tiesai nustatyti nuodugnesnių tyrimų būtinumas išlieka.
Ką ten tos enciklopedijos.Tikiu, kad jau plušate archyvuose, skaitydama metraščius ar kronikas, juk be jūsų niekas iki šiol netyrė Zapyškio pavadinimo kilmės? 🙂
Vilnai, Rimgaudui (o gal tai tas pats asmuo?) nereikia jokių enciklopedijų, kitų oficialių šaltinių. Visa tai promaskvietiški ir prolenkiški išmislai. Jiems tiesa viena – jų (ar jo) knyga (tikrasis šventas raštas) ir jų (ar jo) fantazijos aiškinant vietovardžių, pavadinimų, vardų kilmę.
Šiaip esmė paprasta – įsikalta į galvą, kad viskas yra lietuviškos kilmės ir tada tai “įrodoma” spekuliuojant arba panašumu, arba kaip užsimanius kaitaliojant raides, žodžių dalis. Sistemiškumo, aišku, jokio nėra.
Paskutinio komentaro esmė – kaip Maskvos “logikos” tipo žodžiai ukrainiečiams. Čia Rusija, – nesutinkate, tai bombarduoju – iki “sužinosite”…, kad čia ji yra. Mat, “įsikalę į galvas” čia Lietuvoje nebūtas lietuvybes, išleista Maskvoje knyga, tai ir laikytumetės jos parašymų, bet- ne…
Tai va tokio lygio ir tipo tas komentaras. Manau, – tai mums demokratinėje ir NATO Lietuvoje tik šypsnį kelintis Maskvos pykčio atgarsis.
Matai, Mikabali, paskutinis komentaras paties ir buvo, tad pasakei apie save. Taip, jau, matai yra – kas kitą bando tepti “maskvos š”, tas pats tuo ir “kvepia”.
Dėl asmens sutapatinimo tai čia visiškas “Maskvos” matymo: “smotrit v figų, vidit špygų” – atvejis.
Visuotinė lietuvių enciklopedija ( VLE) išleista 2001-2015 metais Vilniuje, Nepriklausomoje Lietuvoje.Nuo 2017 m. dauguma VLE straipsnių patalpinti internete, VLE nuolat pildoma.