Liepos 1 d. 10 val. Juodonių kaime (Rokiškio r.) prasideda XXIV akademinis Prigimtinės kultūros seminaras „Prigimtinė kultūra ir šiuolaikinis dvasingumas“.
Tris dienas truksiantis renginys suburs mokslininkus, kūrėjus ir kultūros puoselėtojus diskusijoms apie tradicinės kultūros sąsajas su šiuolaikiniu dvasingumu.
Seminarą rengia Prigimtinės kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Seminare pranešimus skaitys įvairių sričių žinovai – etnologai, istorikai, muzikologai, filosofai, rašytojai ir kt. Tarp jų – etnologės dr. Daiva Vaitkevičienė ir dr. Aušra Žičkienė, archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius, etnomuzikologė prof. Daiva Vyčinienė, religijotyrininkas prof. Audrius Beinorius, rašytoja Jurgita Jasponytė, Latvijos tyrinėtojas Uģis Nastevičs ir daugelis kitų.
Prigimtinės kultūros sąvoka – palyginti nauja, pamažu keičianti anksčiau vartotą „etninės kultūros“ terminą. Prigimtine kultūra vadinama savaimingai susiklosčiusi vietinės kilmės kultūra, aprėpianti ne tik kaimo tradicijas, bet ir miestų ar dvarų paveldą.
Šiai kultūrai būdinga tai, kad joje nėra ryškios takoskyros tarp praeities ir dabarties – gyva tradicija persmelkia dabarties gyvenimą ir nuolat gimdo naujus, šiuolaikiškus kultūros pavidalus. Seminaro tema „Prigimtinė kultūra ir šiuolaikinis dvasingumas“ pasirinkta siekiant nuodugniai aptarti, kaip tradicinės kultūros paveldas gali praturtinti šiandienos žmogaus dvasinį gyvenimą.
Renginyje bus aptarta ar be dvasinio dėmens tradicinė kultūra netenka gylio, ir kartu – ar šiuolaikinis dvasingumas nepasidaro paviršutiniškas, jei atitrūksta nuo prigimtinės (autentiškos vietos) kultūros šaknų.
Tokie klausimai yra svarbūs plačiajai kultūrinei bendruomenei, nes skatina ieškoti darnaus ryšio su protėvių papročiais, aplinka ir bendruomene, padedančio stiprinti tapatumo bei dvasinės pusiausvyros pojūtį šiuolaikiniame pasaulyje.
Seminaro darbotvarkė ir pranešėjai
Per tris dienas seminaro dalyviai klausysis įvairių pranešimų, dalyvaus apskrito stalo diskusijose ir praktiniuose užsiėmimuose. Pateikiame seminaro darbotvarkę, jo aptariamus klausimus ir pranešėjus.
Pirma diena – liepos 1 d. (antradienis)
-
10:00–10:30 – Įžanga į seminaro problematiką. Įvadinis žodis – dr. Daiva Vaitkevičienė, seminaro organizacinio komiteto pirmininkėprigimtine.lt.
-
10:30–12:00 – Pranešimas: „Dvasingumo paieškos ir patirtys sutartinėse“. Pranešėja – prof. Daiva Vyčinienė (etnomuzikologė); po pranešimo vyks diskusija, kurią moderuos dr. Eglė Gelažiūtė-Pranevičienėprigimtine.lt.
-
13:00–14:30 – Pranešimas: „Kaip mes reiškiame pagarbą mirusiesiems: ‘vėlių motyvai’ šiuolaikiniuose kontekstuose“. Pranešėja – dr. Aušra Žičkienė (etnologė); diskusiją po pranešimo moderuos dr. Giedrė Šmitienėprigimtine.lt.
-
15:00–16:30 – Pranešimas: „(Ne)pasibaigusi senųjų šventviečių istorija. Kam jos šiandien priklauso?“. Pranešėjas – dr. Vykintas Vaitkevičius (archeologas, šventviečių tyrinėtojas); diskusijos moderatorė – Saulė Matulevičienėprigimtine.lt.
-
17:00–18:30 – Apskrito stalo diskusija: „Dvasingumas ir grožinė literatūra – (ne)susisiekiantys indai?“. Dalyviai – rašytojai Vidas Morkūnas, Jurgita Jasponytė, Kotryna Zylė; diskusiją veda literatūrologė Neringa Butnoriūtėprigimtine.lt.
-
19:30–21:00 – Etnoterapijos užsiėmimas su tautinio meno terapeute Austėja Čepulieneprigimtine.lt.
-
21:00 – Tradicinė pirtis seminaro dalyviams. Vyrų pirtį ves pirtininkas Arūnas Vaicekauskas; vėliau – bendra mišri pirtis visiems norintiemsprigimtine.lt.
Antra diena – liepos 2 d. (trečiadienis)
-
7:00–8:30 – Rytinis pasivaikščiojimas su dr. Vykintu Vaitkevičiumi. Išvykos metu dalyviai aplankys apylinkių gamtos ir kultūros paveldo vietas, patirdami dvasinį ryšį su gamta ankstyvą rytmetįprigimtine.lt.
-
9:00–10:30 – Pranešimas: „Pašauktas protėvių dvasios: Romuvos krivio Jono Trinkūno-Jauniaus regėjimai ir sapnai“. Pranešėja – dr. Elona Lovčikienė (religijotyrininkė); diskusiją moderuos dr. Vykintas Vaitkevičiusprigimtine.lt.
-
11:00–12:30 – Apskrito stalo diskusija: „Baltiškasis dvasingumas Lietuvos kultūros renginiuose“. Dalyviai – kultūros renginių organizatorė Vida Šatkauskienė, folkloro puoselėtojas Ugnius Liogė, atlikėja Laurita Peleniūtė; diskusiją moderuos dr. Daiva Vaitkevičienėprigimtine.lt.
-
13:30–15:00 – Pranešimas: „Dvasingumo sąskambiai ir įtampos: apie Indiją Lietuvoje ir Lietuvą Indijoje“. Pranešėjas – prof. Audrius Beinorius (orientalistas, indologas); diskusijos moderatorius – dr. Vytautas Tumėnasprigimtine.lt.
-
15:30–17:00 – Pranešimas: „Dievturi in the Centenary of the word Dievturība“ (pranešimas anglų k.). Pranešėjas – Uģis Nastevičs (Latvijos dievturių – senosios baltų tikėjimo bendruomenės – atstovas); diskusiją moderuos prof. Audrius Beinoriusprigimtine.lt.
-
17:15–18:15 – Meninio tyrimo pristatymas: Vikenė Vaitkevičiūtė pristatys savo kūrybinį darbą „Vyžos: kelionė įkūnyto žinojimo ir įvietintų įrankių link“, kuriame nagrinėjamas tradicinės liaudies avalynės (vyžų) panaudojimas šiandienos meno ir tapatumo kontekstuoseprigimtine.lt. Po pristatymo vyks diskusija, kurią moderuos menotyrininkė Laura Garbštienė.
-
19:00–20:30 – Dokumentinio filmo „Miško karta“ (rež. Virpi Suutari, Suomija, 2024 m.) peržiūra. Šis filmas, nagrinėjantis žmogaus ir miško santykį, bus rodomas atviro renginio forma – į filmo vakarą kviečiami ir vietos bendruomenės nariai, išankstinė registracija jo peržiūrai nereikalingaprigimtine.lt.
-
20:30 – Moterų pirtis seminaro dalyvėms. Pirtį ves pirtininkė Ažuolė Bajor; lygiagrečiai veiks ir bendra pirtis visiems norintiemsprigimtine.lt.
Trečia diena – liepos 3 d. (ketvirtadienis)
-
7:00–8:30 – Sutartinių giedojimo rytmetys. Tradicinių sutartinių giesmių magijos pamoka, vedama atlikėjos Lauritos Peleniūtės – šis užsiėmimas padės dalyviams patirti bendrą dvasinį pakylėjimą per senųjų lietuviškų daugiabalsių giesmių giedojimąprigimtine.lt.
-
9:00–10:30 – Pranešimas: „Sacred natural sites, connecting policy and practice“ (nuotolinis pranešimas anglų k.). Pranešėjas – dr. Bas Verschuren (Nyderlandai; aplinkosaugos antropologas); diskusiją moderuos Giedrė Godienėprigimtine.lt. Pranešime bus aptariamos šventos gamtos vietos ir jų vaidmuo šiuolaikinėje aplinkosaugos politikoje bei praktikoje.
-
11:00–12:30 – Pranešimas: „Lietuviška pirtis ir šiuolaikinės dvasingumo praktikos“. Pranešėja – dr. Birutė Lenktytė-Masiliauskienė (etnologė, pirties tyrinėtoja); diskusijos moderatorė – Julija Glinskėprigimtine.lt. Šio pranešimo metu bus analizuojama, kaip tradicinė pirties kultūra atgimsta dabarties dvasinėse praktikose.
-
14:00–15:30 – Pranešimas: „Nelieskite Lietuvos miškų!“ Aplinkosauga ir Lietuvos senojo tikėjimo bendruomenė. Pranešėja – dr. Eglė Aleknaitė-Škarubskė (kultūrologė); diskusijos moderatorius – Žymantas Morkvėnasprigimtine.lt. Šiame pranešime aptariamas visuomeninis judėjimas už gamtos išsaugojimą („Nelieskite Lietuvos miškų“) ir jo sąsajos su senosios baltų tikėjimo bendruomenės vertybėmis.
-
16:00–17:30 – Pranešimas: „Miško maudynių patirtis ir jos ryšys su miško biofizinėmis savybėmis“. Pranešėjai – Ričardas Skorupskas, Ieva Misiūnė, Liudmila Monkevičė (miškininkystės ir sveikatinimo entuziastai); diskusiją moderuos Lina Paškevičiūtėprigimtine.lt. Bus pasidalinta miško maudynių (japoniškojo Shinrin-yoku atitikmens) patirtimis ir aptariama, kaip tokios praktikos veikia žmogų bei sąveikauja su moksliniais miško aplinkos rodikliais.
-
17:30 – Seminaro uždarymas. Apibendrinimas, padėkos organizatoriams ir dalyviams, atsisveikinimas iki kitų susitikimų.
Seminaro reikšmė ir tęstinumas
Prigimtinės kultūros seminarai pradėti rengti 2011 m. ir nuo tada paprastai vyksta du kartus per metus. Šie renginiai tapo atvira akademine eksperimentine erdve, kurioje susitinka skirtingų sričių tyrėjai ir visuomenės nariai, besidomintys prigimtine kultūra.
XXIV seminaras tęsia šią tradiciją – tikimasi, kad trijų dienų pranešimų ir pokalbių ratas padės naujai pažvelgti į prigimtinės kultūros vaidmenį mūsų gyvenime ir paskatins naujas iniciatyvas kultūros paveldo bei dvasinio ugdymo srityse.
Renginį remia Lietuvos kultūros taryba, taip pat prisideda rėmėjai: UAB Inline 6 ir IĮ Sunkūs ratai. Pasibaigus seminarui, jo medžiaga (pranešimų įrašai, tezės) bus skelbiama Prigimtinės kultūros instituto interneto svetainėje, tad ir negalėjusieji dalyvauti galės susipažinti su svarbiausiais seminare nagrinėtais klausimais.
Seminaro rengėjai pabrėžia, kad tokie renginiai stiprina kultūrinės bendruomenės ryšius, ugdo pagarbą paveldui ir skatina ieškoti darnios dvasinės tapatybės, grindžiamos prigimtinės kultūros vertybėmis.
Šitiek institutų įvardinta, – o lietuvybės prigimtinis vežimas viešumoje, sakyčiau, anė krust. LRT pagrindinėse programose vien tik diazavimai šlėktinio Lietuvos gyvenimo faktais ir asmenimis. Kalbotyra, istorija, iš esmės ir archeologija kaip pagrindiniai dalykai pažinti prigimtį – save istorijoje – taip ir miega jau 35 metus sovietiškais, taipogi ir lenkiškais patalais užklostyti…
Kur mušėmės Saulės mūšyje – nieko tikro nežinome, kur Pilėnų tragediją patyrėme – nežinome, kur Mindaugui įžengus už Voruta vadinamos žymos, užuot būriais mušęsi tarpusavyje, šventas dievų akivaizdoje susitaikymo apeigas atlikome – nežinome. Pagaliau ir Durbės mūšio vieta kelia prieštaravimų, nėra niekuo tikresniu pagrįsta ir t.t. ir pan.
Trys institucijos – tai nedaug tokioje svarbioje srityje.
Mane sunramino štai kas. Prigimtinės kultūros sąvoka pamažu išstumia sąvoką etninė kultūra. Ir prigimtinės kultūros supratime nėra ryškios takoskyros tarp praeities ir dabarties – gyva tradicija persmelkia dabarties gyvenimą ir nuolat gimdo naujus, šiuolaikiškus kultūros pavidalus. Tai reiškia, kad susitelkimas yra ties jau žinomos praeities etnokultūros ir dabarties susikirtimu. Bet juk mums itin svarbu tyrinėti mūsų praeities, ikikrikščionišką etnokultūrą, nes joje dar labai daug nežinomųjų. Bet taip gaunasi, kad prigimtinėje kultūroje to susitelkimo nebelieka.
Tad, manyčiau, prigimtinė kultūra neturėtų išstūminėti (pakeisti) etninės kultūros. Privalo išlikti dėmesys visų laikotarpių etninei kultūrai, ir ypač ikikrikščioniškai. Tiesa, net ne išlikti, o dėmesys turi būti tik stiprinamas.
Žinoma, sakant prigimtinė kultūra, žmogui girdisi kaip artimesnė negu sakant etninė. Šios sąvokos vartojimas paplito sovietmečiu, kuomet Maskva neleido vadintis “Lietuva”, – turėjai sakyti “Tarybų Lietuva”. Manau, kad kalbiškai ir tautiškai geriausiai būtų vietoje kultūra sakyti – lietuvybė, o vietoje etninė kultūra – lietuvybės kultūra.
Tai, kad tada reikėtų sakyti “etninė lietuvybė” (juk sakai, kad vietoj kultūra turi būti lietuvybė).
O kodėl vietoj ,,etninė” nenaudoti ,,tautinė” ?