R. Dilius. Tautinė tapatybė – muziejinė egzotika ar būtina išlikimo sąlyga? (III)

Tęsinys, I dalis ČIA, II dalis ČIA

Antrąją dalį pabaigėme liūdna ir vilties neteikiančia gaida, kalbant apie Lietuvos padėtį ir tikėtiną ateitį. T.y. apie tai, kad nei pati Lietuvos visuomenė, nei jos elitas nebepajėgus išlipti iš prarajos, į kurią pateko savo nepakankamo sąmoningumo, išminties nebuvimo, dogmatinio požiūrio, parsidavėliškumo dėka ir, kad tai nėra atsitiktinis, o vėl pasikartojęs, istorijoje jau bent porą kartų buvęs atvejis.

Tačiau, kaip jau minėta II dalyje, istorija nenuspėjamas dalykas. Jei patys išlipti iš prarajos jau nebegalime, tai, kaip ne kartą jau buvo istorijoje, didelių geopolitinių sukrėtimų atvejais iš prarajos kartais tiesiog išmetama į paviršių ir istorija vėl suteikia tautai galimybę.

Tokia galimybė lietuvių tautai buvo suteikta I-ojo pasaulinio karo sumaištyje griuvus Rusijos imperijai, kita galimybė – griuvus Tarybų sąjungai. O tokia galimybe gali pasinaudoti tik ta tauta, kuri dar susivokia esanti tauta, išlaikiusi savo tautinę tapatybę.

Taigi, jei šiandien patys jau nebegalime išlipti iš prarajos, tai tam, kad, neišvengiamo naujo geopolitinio sukrėtimo atveju, kuris gali išmesti mus į paviršių, būtume ta tauta, kuri dar susivokia esanti tauta ir, atitinkamai, galinti vėl sukurti savarankišką valstybę ir ją po to išlaikyti, būtina puoselėti ir stiprinti tautinę tapatybę.

Bet kas tai turėtų daryti dabar? Valstybinis aparatas tuo klausimu yra visiškai paralyžuotas, pajungtas globalaus kapitalo interesams, tautiškumo klausimai kelia atmetimo reakciją kaip kažkokia atgyvena, kaip kažkas nepriimtina, nepolitkorektiška, marginalu, prieštaraujančia pažangai, įžeidu.

Jau minėtas dogmatinis požiūris yra vyraujantis, tad tikėtis reikiamų pasikeitimų, atitinkamo požiūrio ir veiksmų beveik neverta. Bet kokiai tautinės tapatybės stiprinimo veiklai reikia ne tik organizacinių, intelektualinių išteklių, bet būtini finansiniai ištekliai.

Valstybė tautinės tapatybės stiprinimui lėšų beveik neskiria, o jei ką ir skiria, tai ne sisteminis pobūdis, o pavienės, proginės akcijos, kurios nepajėgios nieko iš esmės pakeisti.

Vienintelė viltis, kad to imsis lietuviškas verslas, kuris, suvokdamas, kad tik Lietuvos valstybė yra pati geriausia ir stipriausia tvirtovė verslui, kapitalui, imsis veiksmų šioje srityje. Jis gali skirti lėšas, suteikti organizacinių išteklių ir, pasitelkęs dar vis esamus intelektualus išjudinti šį reikalą. Taip pat ir valstybės aparate yra sąmoningų žmonių, kurie taip pat būtų nemenka atrama.

Po šio II dalies įvado ir tam tikrų išvadų, pereikime prie šios dalies temos. Iki šiol aptarėme argumentus dėl valstybės, net ir mažos, savarankiškumo ir tautos, net ir mažos, tapatybės išsaugojimo. Tie argumentai buvo naudingumo suvokimo lygmenyje nes, kaip kalbėta straipsnio pradžioje, vertybinė klausimo dalis nėra pakankamas argumentas, nes nauda kur kas labiau lemiantis veiksnys valstybės elito elgesyje.

Dabar atėjo laikas aptarti vertybinius argumentus, kurie gali taip pat virsti nauda, tik dar labiau konceptualia ilgalaikėje perspektyvoje. Pvz., apskirtai žmonijos išlikimo kontekste.

Kalbėsime apie lietuvių senąją etnokultūrą. Sisteminių žinių apie ją labai nedaug, nes tai buvo žodinė (sąlyginai) kultūra, rašytiniai šaltiniai yra svetimšalių, kurie buvo priešiškai jai nusiteikę, tad, atitinkamai, ir atspindėjo ją šališkai. O ir patys šaltiniai menkai teaprašo pačią etnokultūrą, senąją lietuvių (baltų) pasaulėvoką, o jei pamini ką, tai, suprantama, iš neigiamos pusės.

Tvirtinama, kad krikščionybės ir Vakarų civilizacijos atėjimas atnešė pažangą ir šviesą ir dažnai apgailestaujama, kad tai įvyko per vėlai.

Tokie vertinimai paremti tais vertinimo kriterijais, kurie, kaip jau paminėjome, yra savo esme klišės. Taigi, pamėginkime aptarti žinomus faktus ir juos įvertinti ne per įprasta klišes, o kitu požiūriu. Gal tokiu atveju senoji lietuvių etnokultūra nors kažkiek atsiskleis kitoje šviesoje.

Vakarų civilizacijos ir mūsų protėvių baltų (taip vadinamų, nes kaip jie save vadino bendrai, mes nežinome) susidūrimas didesniu mastu prasidėjo, kaip manoma, mūsų eros pradžioje. Slavus, kurių ekspansija į baltų žemes prasidėjo, kaip manoma, apie I mūsų eros tūkst. vidurį, taip pat reikia priskirti Vakarų civilizacijai. Ir tai, manau, buvo dviejų visiškai skirtingų pasaulėvokų susidūrimas.

Vakarų civilizacija – tai į išorinę plėtrą nukreipta pasaulėvoka. Santykis su aplinka, tai santykis su kažkuo priešišku, tuo, su kuo reikia kovoti, jį nugalėti, pajungti savo valiai ir naudai. Senoji lietuvių (baltų) pasaulėvoka – tai santykis su aplinka, su kuria reikia sugyventi ir ne bet kaip, o darniai.

Iš tokių visiškai skirtingų pasaulėvokų kyla ir visiškai skirtingi žmonių dvasinio ir ūkinio gyvenimo pavidalai. Žmonių kūrybiškumas visų ir visada buvo, plačiąją prasme, vienodas. Sakyti, kad prieš tūkstančius metų gyvenę žmonės buvo nekūrybiški, lyginant su dabartiniais, yra visiška netiesa. Esmė yra, kur ir kokiais pavidalais pasireiškia kūrybiškumas.

Visuomenė, kurios santykis su aplinka ekspansinis, kūryba neišvengiamai nukreipta į tokius visuomeninius santykius bei tokią ūkinę veiklą, kurie kuo geriau leistų įgyvendinti ekspansiją. Tam reikia kuo daugiau žmogiškųjų išteklių ir to, kas juos valdytų, sutelktų, nukreiptų, organizuotų, priverstų, reikia kuo daugiau materialinių išteklių, kurie aprūpintų žmogiškuosius išteklius bei vis didesnius karybos poreikius.

Visa tai neišvengiamai nukreipia kūrybiškumą į technologijų, gamybos, karybos, visuomenės valdymo būdų tobulinimą. Taigi, atsiranda ir vystosi visa tai, kas vadinama civilizacija, istorija, pasirodymu iš amžių glūdumos. Tokia visuomenė kuria ir po savęs palieka gausius materialinės kultūros pėdsakus. Akivaizdu, kad ribotame materialiame pasaulyje ir ribotoje erdvėje (Žemėje) į neribotą išorinę ekspansiją ir neribotus materialinių išteklių poreikius nukreipta visuomenė nuolat susiduria su konfliktais.

Kol dar yra Žemėje vietos plėtrai, tol dalis konfliktų užgesinama plečiantis į dar neįsisavintas teritorijas, tačiau, Žemėje nebelikus laisvos vietos, įtampa ir konfliktų potencialas kyla neribotai. O pasiekus dabartinį technologinį lygį, jau, kalbant tiesiai šviesiai, gresia žmonijos susinaikinimas. Nuo jo dabar esme labai netoli.

Tuo tarpu visuomenė, kurios santykis su aplinka remiasi darnaus sugyvenimo principu, savo kūrybą neišvengiamai nukreipia į tokio santykio kūrimą. Akivaizdu, kad ribotame tiek erdve tiek ištekliais materialiame pasaulyje išlaikyti darnų santykį su aplinka įmanoma tik išlaikant daugmaž pastovų gyventojų skaičių bei daugmaž pastovių materialinių išteklių jų pragyvenimui kūrimą.

Tokiomis sąlygomis nėra poreikio tobulinti technologijas, gamybos priemones, kurti visuomeninius institutus ir santykius, kurie reikalingi organizuoti žmones ekspansijai. Tokia visuomenė kuria nedaug materialių dalykų, tad nedaug jų po savęs ir palieka. Gali kilti klausimas – tai ką veikė tie žmonės, kur pasireiškė jų kūryba? Ogi darnių santykių su aplinka kūrime. Tai žmonių tarpusavio santykių, santykių su gamta (aplinka) kūrimas, ir tokia kūryba nėra niekuo apribota.

Darna – tai santykis, kuris nuolat kinta, tad darnių santykių kūrimas – tai nuolatinė, begalinė kūryba. Tik ji jokiu materialiu pavidalu nepasireiškia, todėl jokio apčiuopiamo, kaip, pvz., tvirtovės griuvėsiai, paveldo nepalieka. Tačiau tokia visuomenė niekada nesusidurs su ta nuolatinių įtampų ir konfliktų problema, kurios baigiamoji stadija vis tobulėjant technologijoms – visiškai tikroviška žmonijos susinaikinimo grėsmė.

Susidūrus minėtoms visiškai skirtingoms pasaulėvokoms, nesunku nuspėti, kuo toks susidūrimas baigiasi. Ekspansinė civilizacija užgožia, praryja jai visiškai priešingą ir priešintis tam nepasirengusią visuomenę. Tačiau kai etninė grupė didelė, o baltai tokie ir buvo, tai atokiausiai nuo pakraščių, kurie pirmieji patyrė ekspansiją esanti dalis turi laiko, aplinkybių verčiama, pasikeisti ir pasiruošti apsiginti.

Panašu, kad su baltais taip ir įvyko. Kol ekspansinė civilizacija pasiekė centrinę baltų gyvenamą teritoriją, baltai jau nebebuvo tik darnius santykius su aplinka kurianti visuomenė. Ta pasaulėvoka dar buvo persmelkusi visuomenę, tačiau jau atsirado ir vis labiau stiprėjo ekspansinė pusė – baltai, ypač prūsų ir lietuvių gentys, ne tik vis aršiau ir sėkmingiau gynėsi nuo įsibrovėlių, bet ir patys pradėjo karo žygius.

Tačiau viskas baigėsi senosios pasaulėvokos, kaip visiškai netinkamos ekspansyvios aplinkos sąlygomis, išstūmimu, sunaikinimu, priimant krikščionybę.

Iš to, kas pasakyta, galima daryti visiškai priešingas išvadas priklausomai nuo to, ką vertiname kaip teisinga / neteisinga, pažanga ir pan. Vertinant pagal tas klišes, kurios priimtos, t.y., kad, pvz., raštas, kurį atnešė krikščionybė, yra pažanga, lyginant su sakytiniu žodžiu, kuris nieko nepaliko, kad gausus materialinės kultūros palikimas liudija kur kas aukštesnio lygio visuomenę nei ta, kurios, kaip pasakė vienas krikščioniškų Vakarų gerbėjas ir nekrikščioniškos Lietuvos menkintojas, kultūra yra „šiaudinė“, t.y. turi labai mažai materialinės kultūros palikimo, o ir tas liudija, kad tai buvo paprasta, neįmantri materialinė kultūra, darytina išvada, kad Vakarai su krikščionybe atnešė šviesą, gėrį, pažangą ir t.t., ir pan.

Bet vis tik, vertinant ilguoju laikotarpiu, akivaizdu, kad ekspansinė pasaulėvoka nukreipia žmonių kūrybą ir veiklą į neribotus poreikius ribotoje erdvėje, kas neišvengiamai veda, jei ši pasaulėvoka nesikeičia, į, kaip jau kalbėjome ankstesniuose skyriuose, post humanizmą / žmogaus išžmoginimą ir žmonijos susinaikinimą.

O štai darnių santykių kūrimo pasaulėvoka nukreipia žmonių kūrybą ir veiklą į nuolatinį santykių kūrimą neribotoje erdvėje, tad tai sąlygoja pusiausvyrą ir išlikimą. Ir tai visiškai priešinga išžmoginimui, atvirkščiai – tai nuolatinis, jei taip galima pasakyti, įžmoginimas. Tad kas iš tiesų yra pažanga, o kas degradacija, kas gėris, o kas blogis ir pan.?

Tam, kad mano teiginiai, jog senoji baltų (ir lietuvių) pasaulėvoka buvo darnių santykių kūrimo pasaulėvoka, nebūtų vien tik niekuo neparemti teiginiai, pamėginsiu juos pagrįsti.

Suprantama, kad tai nėra kokie tai atrasti „senoviniai papirusai“, kuriuose visi tie įrodymai surašyti. Tačiau iš to, kas išliko iki mūsų dienų, galima, manau, daryti atitinkamas išvadas. Gerai įsigilinus, kiekvienas iš tų faktų neatrodo, kaip pavienis, atsitiktinis. Visi jie yra atskiros, tačiau viena su kita susijusios vienos grandies grandys. Jei nebūtų kitų, nebūtų ir kiekvienos iš jų. Taigi, kas tie įrodymai?

Vienas iš svarbiausių, kuris išliko ir po šiai dienai dar gyvas – tai mūsų kalba. Išlaikiusi savo archaiškumą, lyginant su kitomis kalbomis, ji išlaikė ir tuos požymius, kurie liudija, kokie jautrūs ir subtilūs buvo žmonių santykiai su aplinka, jų kūrybiškumą. Tai ir daugybė mažybinių ir malonybinių žodžių bei formų, ir veiksmus nusakančių žodžių, priklausomai nuo jų savitumo.

Pvz., žodis „eiti“, priklausomai nuo šio veiksmo subtilybių, gali būti nusakomas žodžiais „kėblinti, pėdinti, žirglioti, sliūkinti, tapenti“, ir t.t. – tereikia pažiūrėti į žodyną, jų marios. O santykis su apsirengimu? Batus aunamės, pirštines, kelnes maunamės, marškinius velkamės, skara gobiamės, įsisiaučiame, kepurę dedamės.

Lietuvių kalboje būta dviskaitos (tarpukariu dar vartota – „du litu“), kas irgi rodo santykių subtilumą, aiškiai skiriant santykių skirtumą, kur du ir kur daugiau nei du. O dar vietos apibūdinimo formos, kurios jau dabar nunykusios. Ir daugybė kitų požymių, kurie liudija nepaprastai turtingą ta kalba kalbėjusių žmonių vidinį pasaulį.

Juk kalba – tai vidinio pasaulio garsinė išraiška. Ir ta be galo turtinga ir subtili kalba buvo naudojama kasdien, nes kitaip tai būtų nunykę, iki tai buvo spėta išsaugoti užrašuose. Belieka spėlioti, kiek nunyko ir nebuvo spėta užrašyti. Ir kas dabar taip sudėtingai bekalba? Dabartinėje, vertinant pagal klišes, pažangioje visuomenėje gyvenantys lietuviai jau taip nebekalba, kalba nepalyginamai skurdesnė, tiesmukesnė, be atspalvių ir subtilybių.

Taip yra todėl, kad kūryba nukreipiama ir laikas skiriamas ekspansyviai veiklai ir su tuo susijusiam materialių dalykų tiesiogine ir plačiąja prasme kūrimui, o ne santykių (juo labiau darnių) su aplinka kūrimui.

Lietuvių kalboje daug įrodymų, kad senoji baltų pasaulėvoka rėmėsi teisingu pasaulio surėdymo suvokimu, kam reikėjo nepaprastai gilių žinių. Pvz., tai, kad lietuvių kalboje ugnis ir žemė moteriškos giminės, o oras ir vanduo vyriškos, kad diena ir naktis moteriškos, o rytas ir vakaras vyriškos – ne šiaip atsitiktinumas.

Pasyvūs moteriški pradai atgyja, taip pat keičia vienas kitą veikiant aktyviems vyriškiems pradams – vandens suvilgyta žemė atgyja, ugnis gali degti tik įpučiama oro, naktį į dieną keičia greitas rytas, o dieną į naktį – vakaras. Modernėse kalbose ta teisinga samprata suardyta, pvz., slavų kalbose ugnis ir oras vyriškos giminės, žemė ir vanduo – moteriškos ir t.t. ir pan.

Tiesa, lietuvių kalboje neišliko nekatroji giminė, nors ji buvo, kas liudija didžiulę eroziją pasaulio surėdymo suvokime. Kada tai atsitiko, sunku pasakyti, bet neabejoju, kad tiriant kalbą neatsiejamai nuo pasaulėvokos, galima atgaminti daug ką. Lietuvių kalba nėra tik techninė susikalbėjimo priemonė, ji išsaugojo prasmes ir giluminį turinį pačiuose žodžiuose.

Yra daugybė kitų pavyzdžių, kaip lietuviškų žodžių prasmėse, jų kaitoje ir tarpusavio sąsajose atsiveria senoji vientisą pasaulio ir jo reiškinių suvokimą atspindinti pasaulėvoka.

Yra nemažai liudijimų, kaip atsargiai ir atsakingai kalbėdavo mūsų protėviai, kokią reikšmę turėdavo ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma. Tas paveldas išliko ir iki mūsų dienų – iš ten tie „prietarai‘ ,kad negalima ten ir ten rėkauti, švilpauti ir pan., t.y. aplinkoje reikia elgtis labai jautriai, kad nepažeistum darnos.

Plaukiojantis kirtis, galūnės liudija, kad tai neskubraus, apgalvoto, taikingo kalbėjimo kalba. O tai įmanoma, kai, matyt, pirma įsiklausai, įsijauti, o tik tada kalbi, kai nereikia išrėkti, kaip pavojaus garso, skubant, pridusus. Paprasčiausias pratimas – suskaičiuoti iki dešimties pridusus, skubant – kirtis savaime keliasi į pradžią ir nukandamos galūnės. Taip kalba sportininkai, kariškiai.

Galima daryti išvadą, kad kalba taip kito, veikiama pakitusių gyvenimo sąlygų – iškilusio pavojaus, karinių neramumų ir, atitinkamai, didesnės skubos laikais. Tai, kad lietuvių kalba išsaugojo plaukiojantį kirtį, galūnes liudija, kad ja kalbėta taikingomis sąlygomis.

Labai vertingas lietuvių etnokultūros palikimas – sutartinės, kurios išliko tik pas mus. Požymiai rodo, kad jų būta dabartinių slavų gyvenamuose kraštuose, t.y. ten, kur anksčiau gyveno baltai. Drįsčiau tvirtinti, kad sutartinės – tai baltų etnokultūros palikimas. Sutartinės taipogi liudija į darnius santykius su aplinka nukreiptą pasaulėvoką.

Pats giedojimo būdas – kai kiekviena (sutartines gieda tik moterys) gieda kaip ir atskirai, individualiai, tačiau tai susilieja į bendrą giesmę. Tai yra individualumo ir bendrumo pusiausvyra. Tas pats taikytina ir sutartinių grojimui (jas groja tik vyrai). Sutartinių žodžiai pasižymi ypatinga simbolika ir jose taip ryški individualumo ir bendrumo pusiausvyra, vienas kito papildymas. Pvz., tokie giesmės žodžiai:

Augo putins ir šermukšnis.
Katras katrą prasiaugo?
Šermukšnėlis jau praaugo.
Katro uogos dar skaistesnės?
Putinėlio dar skaistesnės.

Kiekvienas kitoks, kiekvienas turi savo privalumą, bet abu sugyvena ir dalinasi vieta po saule. Paprasti žodžiai, bet kokia gili prasmė nors, atrodo, irgi visiškai paprasta.

Kitas įrodymas, kad mūsų protėviai suprato ir gebėjo sugyventi su aplinka santykyje, kuomet sąmoningai išlaikoma pusiausvyra, darna tarp žmonių ūkinės veiklos poreikių ir aplinkos, yra tai, kas vadinama šventomis giraitėmis. Tai vietos, kur žmogus negali ne tik, kad ūkininkauti, ten negali kojos įkelti, t.y. negalima niekaip trikdyti gamtos.

Savo esme tai ne kas kita, kas dabar vadinama gamtos rezervatu. Tiesiog, vadovaudamiesi klišėmis, pagal kurias žmonės senovėje apie tokį dalyką net negalėjo susimastyti, o tiesiog bijojo gamtos jėgų, dievų, mes net negalime įsivaizduoti, kad žmonės galėjo sąmoningai suvokti, kad turi būti pusiausvyra, kad gamtai reikia palikti vietos, kur ji pati tvarkytųsi.

Priedo, vadovaujamės atėjūnų aprašymais, kurie buvo šališki, priešiški tai pasaulėvokai ir, labai tikėtina, jos net nesuprato ir vertino, kaip, kad dabar mes vertiname, vadovaudamiesi klišėmis. O tai, kad mūsų protėviai tai „apvilko“ pasakojimais, sudievino, sudvasino ir pan. – tai greičiau liudija kūrybišką, subtilų santykį, pagarbų požiūrį, nei, kad, pvz., šiuolaikiniai „reglamentai“.

Negalima nepastebėti, kad senose pasakose, padavimuose, kurių nemaža dalis mus pasiekė iš labai senų laikų, nuolat sutinkama „gyveno trys broliai / trys seserys / trys broliai ir jų sesulė / trys seserys ir jų brolelis“. Man tai akivaizdi nuoroda, kad tai vyraujantis vaikų skaičius mūsų protėvių šeimose. Toks vaikų skaičius iš esmės užtikrina daugmaž nekintantį gyventojų skaičių, turint omeny to meto kiek didesnį mirtingumą dar nesulaukus palikuonių.

O nekintantis gyventojų skaičius – tai būtina sąlyga išlaikyti pusiausvyrą tarp žmonių ir gamtos, aplinkos. Įdomu, kad minėtuose kūriniuose sutinkame ir apie „dvylika brolių“ ir pan., tačiau tai – karalių šeimose. O tai jau naujesni laikai, kai baltai, veikiami išorinės grėsmės, jau pereidinėjo į ekspansinę pasaulėvoką, o tai jau darnių santykių su aplinka irimo laikotarpis.

Gal daug kas pasakys, kad, tiesiog, iki bent jau paauglystės amžiaus išlikdavo tik trys keturi vaikai, ar, kad daugiau nebuvo kuo išmaitinti. Aš tuo labai abejoju – to meto taikingomis sąlygomis, kuomet visuomenė nebuvo išsisluoksniavusi, t.y. nebuvo, kas nusavina didelę dalį sukurtų gėrybių, kažin, ar sąlygos visumoje buvo blogesnės, net ir su gerokai paprastesniais darbo įrankiais nei, pvz., XIX a. kaime, kur medicina iš esmės buvo neprieinama, o didelę dalį sukurtų gėrybių tekdavo atiduoti duoklių ir / ar mokesčių pavidalu. Tačiau vaikų būdavo gerokai daugiau – t.y., „kiek Dievas duos“ ir gyventojų skaičius labai sparčiai augo.

Dar vienas patvirtinantis įrodymas, kad mūsų protėviai baltai sąmoningai ribojo gimstamumą, yra slavų migracijos į baltų žemes vienas iš paaiškinimų. Sakoma, kad slavai buvo gerokai skaitlingesni už baltus. Tai ir kur ta jų gausa? Slavų gamybos priemonės nebuvo pažangesnės, tad materialinis aprūpinimas tikrai geresnis nebuvo. Priešingai, slavai atsirado, kaip manoma, pietvakariniame baltų gyvenamos erdvės pakraštyje, kuris jau buvo apimtas neramumų ir tarpusavio kovų, etninių grupių maišymosi.

Klimatas ten geresnis, bet ne iš esmės, o nemažą dalį išteklių jau teko skirti karo reikmėms, o karo metu nemažai žmonių dargi žūva. Kalbėti apie kokius biologinės reprodukcijos skirtumus tarp slavų ir baltų tikrai negalime. Tad kaip slavai tapo kur kas skaitlingesni už baltus? Peršasi tik vienas atsakymas – jie jau buvo ekspansinės pasaulėvokos visuomenė, gyvenanti nuolatinės žūties grėsmės sąlygomis ir palikuonių turėjo kiek „Dievas davė“, nes tai buvo ir išlikimo sąlyga.

Turbūt geriausiai pasaulėvokų skirtumus apibūdina požiūris ir santykis su anapusiniu pasauliu, su savo protėvių vėlėmis. Tą puikiai aprašė Gintaras Beresnevičius. Štai ištraukos iš jo pasisakymo:

Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas. Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines, ... . Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. ... . Ir tai daroma be jokios pompos. Airiai pasislėpę geria iš baimės, lietuviai slampinėja kapinėse, vaišina miruolius, degina ... žvakeles.

Akivaizdžiausia takoskyra tarp dviejų pasaulėvokų ir, matyt, vienas iš akivaizdžiausių įrodymų, kad mūsų protėvių pasaulėvoka rėmėsi darniu sugyvenimu su aplinka.

Kitas įrodymas, kad mūsų protėviai rėmėsi darnaus sugyvenimo su aplinka nuostatomis yra, esu tuo įsitikinės, tai, kad jie buvo sakytinio žodžio kultūra. Dėl raštijos, kaip neabejotinos pažangos požymio, yra, manau pati didžiausia klišė, kuri neleidžia teisingai įvertinti žmonijos raidą.

Kas yra sakytinio žodžio visuomenė? Tai visuomenė, kur laikomasi duoto žodžio, kur ištartas žodis yra šventa. Kai tu pasitiki ir tavimi pasitiki, tai abipusio ir daugiapusio pasitikėjimo santykis. Tai neįmanoma be itin tvirtų dorinių pagrindų visuomenėje, be atvirumo, kai mintys nesiskiria nuo žodžių ir nuo veiksmų.

Priešingu atveju anksčiau ar vėliau, o greičiau anksčiau nei vėliau, duotas žodis bus sulaužytas ir sakytinio žodžio visuomenė tuoj pat subyrės, prasidės vidinė nesantaika su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. O juk sakytinio žodžio visuomenės išgyveno tūkstantmečius.

Vėlgi, negalima teigti, kad mūsų protėviai visiškai neturėjo rašto. Raštas gali būti ir simbolinis, neperteikiantis tiesiogiai kalbos, bet perteikiantis esmines žinias. Pvz., taip vadinami Gedimino stulpai, saulės ženklas švaistikas – tai simbolinio rašto pavyzdžiai. O kada ir kur atsirado raštas, kaip kalbos atspindėjimo priemonė (t.y., fonetinis raštas)? Jis atsirado, kas visiškai dėsninga, finikiečių pirklių tarpe.

Tuo laiku prekyba ir plėšikavimas – tai du užsiėmimai viename. Tokioje veikloje nėra jokio pasitikėjimo, duotas žodis nelabai ko vertas. Ir, kad būtų nors kokia tvarka, nieko kito nebeliko, kaip kažkaip kitaip užtvirtinti tai, kas suderama. Taigi, rašytinis žodis atsirado kaip gelbėjimosi priemonė suirutės sąlygomis, degradavus doriniams pamatams. Tokio rašto atsiradimas buvo ne pažanga, o degradacija.  

Žinoma, rašytinis žodis ilgainiui leido, matyt, veiksmingiau kaupti tam tikras žinias, jas perduoti ir išsaugoti. Tačiau tai atsitiko jau gerokai vėliau, o pirmieji raštai – tai prekybiniai susitarimai ir tiek. Negalima nematyti to esminio skirtumo.

Sakytinio žodžio visuomenė neatsiejamai susijusi su darniu sugyvenimu su aplinka. Kitoks sugyvenimas, t.y. nukreiptas į ekspansiją, iš karto pakerta sakytinio žodžio pagrindus ir tokia visuomenė priversta rasti priemones, kaip nesusinaikinti visiškoje betvarkėje, kai niekas niekuo jau nebepasitiki, visi susipriešinę, t.y. atranda rašytinį žodį, kuris paliudija ir patvirtina tai, kas susitariama.

Yra dar dalykų, kurie susiję su mūsų protėvių gyvenama vieta, t.y. vidutinėmis platumomis. Mūsų protėvių, baltų, gyvenama teritorija buvo išsitęsusi iš vakarų į rytus (nuo Labos (Elbės) iki Volgos aukštupio kur kas labiau, nei iš pietų į šiaurę. Tai platumos, kur ryški metų laikų kaita. Tai labai svarbu pasaulėvokos, kuri grįsta darniu sugyvenimu su aplinka, palaikymui.

Paros, metų laikų, žmogaus gyvenimo, dvasinio ir kūniško, gamtos pradų kaita ir sąsajos – tai tie patys pasikartojantys dėsningumai. Rytas, pavasaris, jaunystė, pojūčiai (emocijos), oras / diena, vasara, kūniškų jėgų žydėjimas, kūnas, žemė / vakaras, ruduo, gyvenimo branda, jausmai, vanduo / naktis, žiema, gyvenimo saulėlydis ir kūniško gyvenimo pabaiga (žila (balta) senatvė), dvasia, ugnis ir tuo pačiu žiemą atgimstama (kūdikystė (balta pūkuota)), prasideda naujas ratas.

Žiema (senasis tarimas „geima“ / „gimti“) tai dvasinio prado laikas, kai kūniškasis pradas „miršta / apmiršta“ ir tuo pačiu vėl atgimsta, pavasaris – tai lengvabūdiškų pojūčių (emocijų) laikas, vasara – tai kūniško prado laikas, ruduo – tai jausmų, brandos laikas. Žmogaus gyvenimas šioje kaitoje, jo darnus santykis su šia kaita – tai nuolatinė kūryba tarp susijusių pasikartojimų ir daugybės nežinomųjų, kuriuos reikia sugebėti pajausti, suvokti ir atitinkamai elgtis. Tai jautrus ir sudėtingas pasaulis, kuris visiškai priešingas dogmatiniam vienkrypčiam į ekspansiją nukreiptam pasauliui.

Mūsų platumos ypatingos dar ir tuo, kad čia pasireiškia trijų ketvirčių / trijų ketvirtųjų dėsningumas. Tai sakralinis dėsningumas – trimatė erdvė, 4 gamtos pradai, pasaulio šalys, metų laikai ir kt. Posakis „trys keturi“ prieš kokį svarbų veiksmą neatsitiktinis. Tad štai, mūsų platumose, o visiškai tiksliai – kiek šiauriau Vilniaus platumų, tokiu dėsningumu keliauja saulė. Vasarą jį būna pakilusi ¾ dangaus skliauto, o žiemą atvirkščiai ¾ būna tamsoje.

Būtent tose platumose yra labai daug vietovardžių (ir vandenvardžių ) nuo žodžio „šventas“ (upė Šventoji, ežerai Šventežeris ir pan.). Tai taip pat baltų (tikrai ne slavų, suslavėjo jie gan vėlai) krivaičių genties gyvenamos žemės. Manyčiau, kad tai buvo visų baltų tam tikras dvasinis, tikėjimo centras. Kaip matome, tai būtų neatsitiktinai ir susiję su minėtu trijų ketvirčių dėsningumu.

Dar nepaprastai įdomus yra gamtos virsmų, t.y. esminių pokyčių laiko, su tuo susijusių senųjų švenčių (ir krikščioniškųjų)  ir esminių pokyčių žmogaus nėštumo metu sąsajos, kurios visiškai atsikartoja mūsų platumose.

Dzūkijoje, kuri yra archaiškiausia Lietuvos dalis, iki šių dienų išlikusi nuostata, kad moterims, kurios turi mirusių vaikų, negalima iki Žolinių valgyti jokių naujo derliaus vaisių. Mes tai priimame kaip prietarą, bet, žvelgiant į dėsningumus akivaizdu, kad tai, kas iki mūsų dienų atėjo kaip jau nesąmoningas posakis, kažkada buvo sąmoningas, dėsningumo suvokimas.

Dėl straipsniui taikomų apribojimų nėra galimybių labai plėstis į kitus lietuvių etnokultūros perlus, kurie, kaip vienos grandies grandys darniai, papildančiai susilieja į aiškią įrodymų seką, liudijančių, kad lietuviai yra tiesioginiai palikuonys tų, kurie kadaise gyveno darnaus sugyvenimo su aplinka pasaulėvokoje.

Aš tikrai nekviečiu atsisakyti šiandienos ir grįžti į praeitį. Istorijos rato atgal nepasuksi. Aš noriu parodyti, kad senoji lietuvių pasaulėvoka yra tai, kas gali išgelbėti, bent jau mus, lietuvius, o gal ir visą pasaulį, nuo kelio į pražūti.

Žmonija dabar yra išsėmusi išorinės ekspansijos galimybes. Tai atsitiko jau ir seniau, tik tada, nesant ginklų, galinčių sunaikinti visą pasaulį kartu su žmonija, kilo du baisūs pasauliniai karai. Dabar toks karas baigtųsi susinaikinimu. Dabar žmonija jaučiasi kaip išaugtuose rūbuose ir neranda išeities iš tos ekspansinės paradigmos, kuria gyveno labai ilgą laiką. Ir, mano manymu, išeitis būtų būtent senosios lietuvių etnokultūros pažinimas.

Nes tai reali, tūkstantmečius gyvenusi didelė visuomenė, gebėjusi rasti pusiausvyrą, gebėjusi sugyventi tarpusavyje ir su aplinka, taip pat gamta. Tad to pažinimas labai praturtintų visų dabarties žmonių pasaulėvoką, padėtų suprasti pasaulį kur kas įvairiapusiškiau, sąmoningiau. Gal tai ir nebūtų visiškas išsigelbėjimas, bet bent jau postūmis į jį. Ir tai būtų žingsnis į žmonijos ir Žemės išsaugojimą per sąmoningumo didinimą, žmogaus įžmoginimą.

Tai visai kitas kelias, nei nori eiti šio pasaulio galingieji, globalus kapitalas, t.y. absoliutaus totalitarizmo ir žmogaus išžmoginimo, visiško pavergimo ir pajungimo ir mechaninio žmonių skaičiaus ir išteklių naudojimo mažinimo keliu. Žinoma, tos galingos jėgos tam žmonių sąmoningumo didinimo keliui priešinsis, nes tai gerokai apverčia visą įprastą istorijos raidos ir įvykių suvokimą. O būtent toks suvokimas parankus šio pasaulio galingiesiems.

Lietuvių etnokultūrą, apskritai visa, kas lietuviška, kas gali sužadinti lietuvių tautinį pakilimą, į paraštes, nebūtį bando išstumti ir kur kas labiau „vietinės“ kilmės jėgos, nes tuomet gali susvyruoti šiuo metu įtvirtinta klišė, kad krikščionybė buvo pažanga ir atnešė šviesą, o ji atėjo per mūsų kaimynę. Nes kartais kitaip neįmanoma paaiškinti nemažos dalies veiksmų, kuriems, deja, labai pasiduoda mūsų valstybės elitas (tegul vis dar valstybės vis dar elitas).

Vėlgi, yra ir labai daug paklydimo tarp mūsų lietuvybės gerbėjų, kurie neriasi iš kailio, ieškodami mūsų praeityje didybės, pagal jau minėtas klišes – ieško bebaimių neįveikiamų karių galingų valdovų, imperijų, vos ne visos Europos užkariautojų, kas pražuvo į nebūti tik kažkokių niekšų ir išdavikų dėka. To negalėjo būti ir ne čia mūsų protėvių didingumas.

Atmetus šias visiškai suprantamas peripetijas, manau, kad lietuvių etnokultūra, vedanti į tuos darnaus sugyvenimo su aplinka laikus, yra neįkainojamas lobynas, kuris gali duoti žmonijai nemažai atsakymų, kaip išsitekti ir sugyventi mūsų Žemėje.

Į tai tikrai neatsakys visų garbinamos taip vadinamos senosios civilizacijos, nes tai buvo ekspansinės civilizacijos. Tuo tarpu mūsų protėviai, kurių tiesioginiai palikuonys, per kalbą, etnokultūrą, esame mes, lietuviai, sugebėjo sukurti, kaip jau minėta, darniai su aplinka sugyvenančią visuomenę, tam, mano manymu, didelę, jei ne lemiančią įtaką turėjo ir geografinė platuma, kurios nuolatinė metų laikų kaita nuolat primena ir atkartoja paties žmogaus gyvenimo kaitą.

Pabaiga