Ištraukos iš kalbos „Tartum grįžtumėm iš tremties“, pasakytos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1988 m. lapkričio 18 d., siūlant suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą.
Poeto kalba, deja, vėl yra aktuali dėl nuolatinio lietuvių kalbos erdvės valstybėje siaurinimo ir iškilusios grėsmės jai vėl prarasti valstybinės kalbos reikšmę.
Klausimas, kurį svarstome dabar, savo reikšmingumu su niekuo nepalyginamas ir jokiais biudžetais nepasveriamas ir neįvertinamas: mes kalbame apie kalbą, apie savo dvasios ir minties namus, norime apgaubti juos globa ir rūpesčiu, pasiryžę įstatymu sutvirtinti tų namų pamatus, nušveisti langus ir užlopyti stogą.
Istorija niekada neatleistų mums, jeigu nepadarytumėm šito, jeigu nepasinaudotumėm savo prigimtine ir konstitucine teise. Tai būtų tas pat, lyg leistumėm sugriūti Atėnų Akropoliui. Pasaulis pasmerktų mus, jeigu neapsaugotumėm nuo kasdieninės erozijos savo senos ir mokslui be galo reikšmingos kalbos, jeigu leistumėm šiam turtui sunykti, apaugti piktžolėmis, sudūlėti.
Garbingas mūsų raštijos kūrėjas Mikalojus Daukša savo „Postilės“ prakalboje dar 1599 m. įkvėptai rašė:
„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“
Šiuose žodžiuose girdime galbūt pačią reikšmingiausią Europos renesanso idėją ir solidarizuojamės su ja, nes suprantam, kad tautos individualybė ir jos gyvastis daugiausia reiškiasi per kalbą. Galima tarti, kad kalba padaro mus broliais, patvirtina ir pagilina mūsų buvimą istorijoje ir kultūroje, kad be kalbos neįmanoma nacionalinė saviraiška ir kūryba.
Lietuvių kalbai teko be galo dramatiškas likimas, per ją ritosi germanizacijos, polonizacijos, rusifikacijos šimtmečiai, ištirpdę, nuplovę, ant amžių amžinųjų nusinešę Mažąją Lietuvą, kitas etnines Lietuvos pietryčių sritis.
Visa mūsų krašto istorija yra nepaliaujamas rūpestis dėl kalbos, visa mūsų kultūra aštriai jautė ir jaučia pilietinę pareigą budėti prie gimtosios kalbos slenksčio. Atėjo eilė į šią sargybą stoti ir mums.
Noriu apsieiti be emocijų, bet vis tiek privalau pasakyti, kad dažnu atveju mes patys pastumiam lietuvių kalbą žemyn, į duobę, kad patys jai lipame ant gerklės, norėdami įsiteikti, patikti, pademonstruoti savo tariamą internacionalizmą.
Atėjo laikas šitą vitrininį, agresyvų ir demagogišką, atsiprašant, internacionalizmą pavadinti paprasčiausiu karjerizmu ir ideologiniu melu. Šitoks „internacionalizmas“ turi būti atpažintas, sugėdytas ir pasmerktas ir Vilniuje, ir Maskvoje [dabar skaityti: Varšuvoje, – D.R.].
Man atrodo, kad rusui [skaityti: lenkui, – D.R.] turėtų būti šleikštus toks lietuvio elgesys, nes bet koks pataikavimas, taip pat ir kalbinis, nesuderinamas su žmogaus orumu ir yra žemos kultūros ir vergiškumo požymis.
Taip. Mūsų kalba patyrė daug skriaudos, diskriminacijos ir neteisybės, ji dabar tartum grįžta iš tremties ir susigrąžina tai, kas buvo iš jos atimta, kas priklauso jai pagal prigimtinę ir konstitucinę teisę.
Bet tegul mūsų kalba būna kilni ir didžiadvasiška ir savo įstatyminę galią panaudoja tiktai susidūrusi su tyčiniu, piktybiniu jos, kaip valstybinės kalbos, teisių pamynimu.
Seniausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, lietuvių kalba privalo išlikti ori ir teisinga. Tik taip ir ji, ir tie, kurie ja kalba, pelnys ir pagarbą, ir šlovę.
Suteikdami, o gal, tiksliau, grąžindami lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, turėtumėm pasiryžti sergėti jos grynumą, apvalyti ją, o kartu ir save, nuo visokių nešvarybių, gausinti jos turtus, o svarbiausia – perduoti ją kaip tautos gyvybės duoną ateinančioms kartoms.
Aš kreipiuosi į tėvus ir mokytojus, rašytojus ir kalbininkus, į valstybės vyrus ir moteris, kviesdamas visus pagal išgales patarnauti kalbai, padėti jai atsitiesti.
O sutvirtėjusi ir laisva kalba turėtų išvesti mus į didesnę kultūros kūrimo laisvę, turėtų užtikrinti tautai dvasinės veiklos suverenitetą.
***
Parengta pagal: Justinas Marcinkevičius. Rinktiniai raštai, t. 8: Proza, publicistika, esė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 172–176.
Parengė Dainius Razauskas
Lietuvių kalba – gražiausia ir tobuliausia kalba visame pasaulyje! Lietuvių bendrinė (literatūrinė) kalba Lietuvių lūpose skamba inteligentiškai, melodingai ir subtiliai. Lietuvių kalboje žodžiai išsakomi lėtai su aiškia dikcija, todėl, tik pradėjus kalbėti, iš karto įsijungia vaizduotė, ko negalėtume pasakyti apie anglų šnekamąją kalbos formą, kai tiesiog pažyra greitakalbė garsiažodžių ,,tirada’’.
Ją gražesne už kitas kalbas daro trumpieji ir ilgieji garsai, dvigarsiai, skardieji ir duslieji priebalsiai. Jų tarimas atitinkamai formuoja veido bruožus, skaidrina patį veidą, daro savita lietuvio dvasią.
Laikykimės.
Iš kiekvieno, pretenduojančio tapti Seimūnu ar Prezidentu, turim pareikalauti pažado ginti mūsų kalbą.
Pagal Konstituciją suverenu yra Tauta, o kalba yra organinė jos dalis. Tokiu atveju siaurinant kalbos valstybinio naudojimo erdvę, mažinamas ir Tautos valstybinio suverenumo laipsnis. Taigi kalbos gynimas yra konstitucinio Tautos suverenumo gynimas. Pagal Konstituciją Lietuvos teritorija yra tautiškai, t.y. kalbiškai vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Tuo Konstitucijoje yra nustatyta, jog tautinių mažumų, o jos pagal tarptautinę teisę yra valstybinių darinių teisės subjektai, nėra. Akivaizdu, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime turintys Seimo nariai ar kiti Konstitucijoje numatyti šios teisės subjektai, naudodamiesi teise privalo vadovautis Konstitucija, valstybės interesais. Tad kaip tam prieštaraujančio tautinių mažumų įstatymo Seime jie inicijuoti negali. Tokiu atveju vykstąs Tautinių mažumų įstatymo iniciavimas Seime turi kėsinimosi į teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką požymių. Tame yra įžvelgtini ir galimi korupcinio piktnaudžiavimo Seimo nario įstatymų leidybos inciatyvos teise veiksmai. Kas yra STT tyrimų kompetencija. Tokiu atveju yra pagrindo Seimo nariams, politinėms partijoms prašyti STT atlikti tyrimą dėl galimų korupcinių veiksmų incijuojant Tautinių mažumų įstatymą Seime.
Tai būtų Konstitucijoje numatytas Tautos priešinimasis kėsinimuisi į teritorinį vientisumą įstatymų nustatyta tvarka.
Jei universitetai užgrobti komuniagų, tai jų mokintiniai elgiasi taip, kaip juos išmokino.
Tenkinimasis vien vadinant Valdžias “komuniagomis” yra beviltiškumo protestas.
Teisiniai argumentai dėl galimos korupcijos piktnaudžiaujant Seimo nario įstatymų leidybos iniciatyvos teise Seime inicijuojant Tautinių mažumų įstatymą yra išdėstyti čia komentare. Tautinių mažumų įstatymo išleidimo Seime iniciavimo faktas yra viešai žinomas. Piliečiams jais galima grįsti savo priešinimąsi kėslamas į Lietuvos teritorinį vientisumą kreipiantis į savo apygardos Seimo narį, prašant, kad organizuotų Seimo narių kreipimąsi į STT dėl ištyrimo galimų korupcijos veiksmų piktnaudžiaujant Seimo nario teise inicijuoti įstatymo išleidimą Seime, šiuo atveju konkrečiai Tautinių mažumų įstatymo, kuriuo kėsinamasi į Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą, išleidimą.
Taip, vilties nedaug. Bet viltis miršta paskutinė. Dėl tenkinimosi mažu – darom, ką pajėgiam. Ir dar ne pasakos pabaiga.
Kad baigtųsi ta pasaka, būtina Lietuvai atsikratyti lenkybės, prilipusios lyg šlapias lapas prie subinės. Tam tereikia baigti prieš 15 metų besibaigusią, bet Lietuvos valdžios lenkybės interesais vis pratęsinėjamą, 1994 m. valstybinio bendrumo su Lenkija sutartį. Tai tikrai esame pajėgūs padaryti, bet iš Valdžios ir partijų (Landsbergio) jau 15 metų absoliuti tyla. Tai va – valstybės valdymas…
Įdomu, kokia yra tikroji JT, UNESCO, ŽT ir pan. įstaigų bei organizacijų paskirtis? – Nekelti bangų, „nematyti”, kas dedasi, tik algas ir projektų lėšas įsi-pasi-savinti?
Nežinau, kaip dabar yra, bet pradžioje dar sukrusdavo, atvykdavo duoti velnių už senamiesčio pastatų naikinimą. O kai naikinama viena iš Pasaulio Tautinių mažumų bei jos kalba – jos to nei žino, nei mato?!! 🙁 Juk šiems „rūpintojėliams” ne paslaptis, kad ši Tauta, per amžius persekiota ir naikinta jos žemes besisavinusių kaimynių, jei visi abejingai stebės, netrukus išnyks nuo Žemės paviršiaus! Ją, net 3 mln. neišsaugojusią, supa valstybės, pagal gyventojų skaičių 48, 13 bei 3 kartus už ją didesnės, ir niekaip nenurimstančios, kad ji dar gyva! (T.y., jos turi po 143 mln., 39 mln., ir 9 mln. gyventojų…) Kur mažųjų tautų teisė ir lygios galimybė nesuėstoms išlikti?
Įrašyti į prie išnykimo pavojaus atsidūrusių sąrašą – tai ir visas „didvyriškas” tų įstaigų darbas???
Beje, sprendžiant jau beveik nykstančios tautos ir jos Kultūros paveldo likimą, neturėtų kištis, balsuoti valstybės, pačios aktyviai prisidėjusios prie tokios padėties susidarymo!
Justinas Marcinkevičius šlovino Leniną, Lietuvą, lietuvių kalbą ir okupacinę Tarybų Sąjungos Komunistų partiją. Talentingas kaip poetas, bet iš esmės buvo vėjyje siūbuojanti nendrė.
Kaip ir visa tauta. Pasipriešinimui išsekus, prisitaikė, kad išliktų. Nors buvo kas priešinosi, galų gale prireikė ir tų kas nesipriešino ar siūbavo vėjyje.
Juk tarybiniu laikotarpiu klausimas buvo tautai iškilęs toks – arba būni tarybinis, arba – mirk, žūk.
Mikai, iš kur prisigraibei tokių įsitikinimų? Gyvenau pats okupaciniu laikotarpiu, būtent tuo laiku mokiausi, studijavau, šeimą kūriau, dirbti pradėjau – ir galiu paliudyti: nespaliukas, ne pionierius, ne komjaunuolis – nežuvo, išgyveno. Nemirė. Kaip matai esu gyvas;) Nevisi stojo į okupantų partiją, o tik parsidavėliai, karjeristai, padIaižiai.
Taip, išsisukau visus kartus, kiek buvo siūloma. Tačiau tai nemažai kainavo, nes tai reiškė, jog atsisakiau man siūlytos visai kitokios padėties su atitinkama alga ir visokiais maloniais priedais… Buvo pareigybės, kurių neužimsi, jei nesi partinis. O juk protingi (t.y., mokantys gyventi) tokių progų nepraleisdavo?.. Buvo įstaigų, kur vadovas ir pagrindiniai specialistai privalėjo būti partiniai. O dar ir „polpried’as” prie vadovo būdavo priskirtas (net ir visiškai neišmanantis įstaigos veiklos, net ir aukštojo mokslo neragavęs), kad budria akimi stebėtų padėtį, ir informuotų ką ir kada reikia… ) štai paskutinės įstaigos, kurioje dirbau, a.a. vadovė, kad ja taptų, stojo į partiją. Ji turėjo svajonę, norėjo ją įgyvendinti, bet privalėjo pirma įstoti į partiją… Jai puikiai sekėsi (žinoma, dėka mažaraštės „polpredės”). Tokio lygio vadovų kažin, ar dar kur turime. Jei per visą nepriklausomybės laikotarpį tokių žmonių bent po kelis Seime ir vyriausybėje turėtume, Lietuva kitokia būtų. O štai mano uošvis, dirbęs strateginėje srityje, buvo ir geruoju, ir prievarta stumiamas į partiją, kad ministerija galėtų jį vadovu paskirti. Jis nenusileido, todėl taip ir liko pavaduotoju, nors jam lygių specialistų nelabai buvo. Todėl, nors tikrovėje vadovavo jis, tačiau vadovo algą gaudavo partinis kolonistas su RU technikumo išsilavinimu (galime pasigirti, kad mūsų technikumus baigusių išsilavinimas prilygo RU aukšt.mokslo diplomus turinčių išsilavinimui).
Matyt, iš prigimties tarybinis buvai, taigi jokių gyvenimo problemų tarybmečiu savo kailiu nepatyrei. Be to, galbūt gyvenai tyliai – aplinkoje aktyviau nesireikšdamas arba tai darei tarybiškai. Čia kalba eitų apie J. Marcinkevičiaus jaunystės laikus, apie žmones, kurių gyvenimas buvo susijęs su reiškimusi visuomenėje, viešumoje.
Beje, pareiškimai į partiją paprastai buvo rašomi jos sekretoriui pasiūlius. Tad tokiu atveju atsisakius siūlymo – jo akimis tampi ne visai tarybiniu žmogumi. Taigi, peržiūrint eiles butui gauti, gali būti pasakyta ne tas žmogus, kurį derėtų pakelti eilėje butui ir t.t. ir pan …
i
„vadovas ir pagrindiniai specialistai privalėjo būti partiniai“
„Ji turėjo svajonę, norėjo ją įgyvendinti, bet privalėjo pirma įstoti į partiją“
Doras žmogus okupuotoje tėvynėje ne apie „pagrindinio specialisto“ postą svajoja, ne apie karjerą apskritai, o kaip išgyventi neparsidavus, kaip išauklėti savo vaikus nepakantumo okupantui ir pasipriešinimo dvasia. Savo priešams pavergėjams laižyti batus yra žema.
Kaip biblioteka negalėjo įsigyti Glavlito nepalaimintų spaudinių, kaip knygynas negalėjo prekiauti tokiais spaudiniais, taip leidykla neturėjo teisės spausdinti Glavlito nepalaimintų kūrinių. (Leidyklos, kaip ir visa kita, juk buvo tik valstybinės!). Jei tavo kūryboje nebus bent poros eilėraštukų, kuriais bus Leninas, Stalinas, partija, sovietų valdžia šlovinami, tavo rankraščio niekas nepriims. Gali dėti jį į stalčių.
O jei tavo kūriniuose ne šiaip lyrika, jei nori savo apmąstymus, nuomonę ne savyje ar stalčiuje laikyti, o paviešinti, paplatinti jas (kad ir kituose jas pažadintumei), parašyk bent porą tokių eilėraštukų, kurie atvers tau kelią į leidyklą.
Tomai, esi nepadorus melagis, Marcinkevičius n i e k a d a neužsiminėjo antiletuviška veikla. Jis buvo lietuvių tautos genijus poetas ir dramatugas, sukūręs dramas ,,Katedra’’, ,,Mindaugas’’!
Nemeluok, Gintarai. Nė viename sakinyje nesakiau, kad poetas užsiiminėjo antilietuviška veikla; o ką pasakiau – tai yra tiesa.
Mikas: “Matyt, iš prigimties tarybinis buvai, taigi jokių gyvenimo problemų tarybmečiu savo kailiu nepatyrei.” – čia tamsta man sakai? Keista, kad imiesi vertinti nepažįstamą žmogų. Visiškai nepažįstamą.. spėlioji. Kam tai daryti? Keisti tamstos polinkiai.. Nenukrypkim nuo temos, tema tikrai ne apie mane.
Tomai, tu esi paprasčiausias svaičiotojas, internetinis chuliganas trolintojas, melą dar išdrįsdamas vadinti tiesa, kaip tau ne gėda?….
Aš nespėlioju kas esi, bet analizuoju paties viešumai išreikštas mintis, kurios galimai bylotų, kad Lietuvoje galėjo būti žmonių tikrai tarybinių, kuriems J. Marcinkevičiaus kūryba neteikė paguodos kaip tiems, galbūt 80 % gyventojų, nepraradusių vilties, kad Lietuva vėl bus laisva ir laukusių lietuviškos dvasinės laisvės, o ne tarybiško stalinizmo statomo komunizmo.
Turėtumėm vengti viens kitą niekinti tik dėl to, kad turim skirtingą patirtį ar supratimą.
>+++
Pritariu, nes Tomas Jakutis per jaunas yra vertinti Justino Marcinkevičiaus ir kitų buvusių komunistų, tokių kaip pvz. Brazauskas, indėlį į nusikratymo okupacine valdžia metodus, nes jis 1990 m. Nepriklausomybės Atkūrimo dieną net į mokyklą nėjo. Todėl būkim atlaidūs jam tie, kurie sovietmetyje ne vieną ir ne dvi dešimtis metų yra pragyvenę. Tebūnie darna.
Su visa pagarba, ponas Rimgaudai..! Tai, kad Tamstai sausio mėn. sukako 81-eri, nesuteikia Jums teisės skleisti apie mano amžių tikrovės neatitinkančias fantazijas. Nesielkite taip ir bus darna.
>Tomas Jakutis
Tai gal su kito kokio Tomo Jakučio, kuris gimęs 1987 -11-21 biografijos faktu (žr. internetą) esu aš jus supainiojęs. Jeigu taip, tai atsiprašau ir bus darna.
“melą dar išdrįsdamas vadinti tiesa, kaip tau ne gėda?” – Gintarai, kurie mano žodžiai yra melas? Pacituok.
Mikai,
niekada komunistų poezijoje neieškojau jokios paguodos. Okupacijos metais nė neanalizavau komunistų kūrybos, nesigilinau, nes aš juos niekinau, juk jie buvo kolaborantai. Priešo tarnai. Nemaniau, jog kolaborantai prisidės prie nacionalinio išsivadavimo kovos. Klydau – jie prisidėjo; dar daugiau – komunistai ir kgbistai tapo kaip ir vadovaujančia jėga Sąjūdyje, tokių Sąjūdžio vadovybėje, aktyve buvo kas antras jei ne daugiau (mano giliam liūdesiui). Todėl revoliucija neįvyko, komunistų partijos nariai nebuvo nustumti nuo valdžios, ačiū Dievui kad okupacinės kariuomenės išvedimas buvo pasiektas. Sunku pasakyt, kurie kolaborantai veikė nuoširdžiai, o kurie savo šeimininkų nurodymus vykdė, bet faktas svarbiausias, iškalbingas faktas yra toks:
nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo 35 metai, nuo okupacijos pabaigos – 31 su puse, bet pagrindinės partijos – komunistai LSDP ir konservatoriai TS-LKD – į savo programas kgbistų išviešinimo klausimo niekada neįtraukia. O tai rodo, jog kgbistai šiose partijose yra labai įtakingose pozicijose ir neabejotinai dirba Kremliui.
Tad negatyvus komunistų, kgbistų ir visų kolaborantų vertinimas manyje koks buvo anais laikais, toks ir liko, nes nematau pagrindo man keisti pažiūras. Mes dar nežinome kas yra kas.