Praėjo jau 10 metų, kai neturime Poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011). Sąmoningai neišskiriu, jog poetas taip pat buvo ir dramaturgas, vertėjas, nes Poetas čia reiškia daugiau nei eilėraščiai.
Į žodį „Poetas“ telpa ne tik visos J. Marcinkevičiaus rašytos ar išverstos knygos, bet ir išskirtinis pasaulio suvokimas. Nuo gimtojo Važatkiemio, nuo pirmosios mokyklėlės Alksniakiemyje iki visa apimančios Lietuvos.
Jo Lietuva – tai skausmingas apmąstymas, kur skubame, kur einame per istoriją. Kur veda mūsų pasirinktas kelias. Į šventovę ar į šunkelius, akligatvius? Į aukštuosius bokštus, ar saugius asmeninius urvelius?
Dar daug ko galėtume Poeto paklausti, bet jo jau nėra. Likęs tik didelis jo palikimas – ne pinigais matuojamas. 2009 metais, likus dar dvejiems metams iki mirties, Just. Marcinkevičius kalbėjosi su muzikologu Viktoru Gerulaičiu.
Išliko šio pokalbio vaizdo įrašas:
Ar kas nors dar moka šitaip kalbėti? Neagresyviai. Nepasipūtusiai. Nedemonstruojant savo perdėtos savimeilės. Tiesiog kalba Žmogus. Netgi droviai, labai subtiliai kalba, kas, jo manymu, yra tikrosios mūsų Tautos vertybės.
Kaip jas atpažinti. Kalba Žmogus, agresyviai nereikalaujantis nei jam paklusti, nei jam nusižeminti, nei jo požiūrį besąlygiškai pripažinti. Ar daug dar mumyse liko būtent tokio kalbėjimo? Tokio pagarbaus dialogo?
Kas yra vertybė
Paklausykite, kaip vaizdo įraše kalba muzikologas V. Gerulaitis. Dėl ko ir kodėl verta ieškoti tikrų vertybių:
„Einu Lietuvos vieškeliu. Galiu žinoti, iš kur ir kur jis veda, – galiu nežinoti. Tada nejučia prisimenu Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – žvalgykis nuo aukštų bokštų – tai kelią pajusi.“
V. Gerulaičiui tie aukštieji bokštai – Lietuvos nacionalinės vertybės, nors pats savęs klausia, kas tai yra. Koks nors paminklas, Stelmužės ąžuolas, Jonas Basanavičius, Sąjūdis? O gal vamzdis, Valdovų rūmai, Jonavos „Azotas“?
Tokie klausimai ir dabar kyla kasdien. Ypač, kai žodis „vertybė“ – gerokai nuvalkiotas. Galų gale, ir skirtingai suprantamas. Vienaip – intelektualams, antraip – masinės kultūros vartotojams, trečiaip – bedarbiams, ligoniams ir t.t.
O Just. Marcinkevičius į šį klausimą atsakė taip tiksliai, kad tikslesnio apibrėžimo nesugalvotume:
„Vertybė pasiekia žmogų savo galia, savo dvasios turiniu – kiek jisai joje šviečia, kiek jinai jį šaukia, nebyliai šaukia, be žodžių – kartu kilti, kažko siekti, dirbti, užsiimti vienokia ar kitokia kūryba, net ir savęs kūryba.
Gal tai ir sunkiausia yra. Taigi, manyčiau, kad vertybė yra gyvas dalykas taip pat. Irgi amžių tekmėj pasikeičia tos dorovinės, meninės vertybės.
Nuo XX amžiaus pradžios ar vėliau. Jų priėmimas kito. Ir mūsų laikais kinta. Paimkime „Moną Lizą“, o šalia pakabinkime naujovišką, labai jau išmanų šiuolaikinį opusą (nusišypso).“
Ką daugiau bepridursi? Bent aš nežinau vertybės – automobilio, banko sąskaitos ar net šaldytuvo bei indaplovės, – kuri mane nebyliai pašauktų kartu kilti, save tobulinti. Ir tikiuosi, jog, nepaisant vertybių kitimo, net pati tobuliausia indaplovė niekada nepašauks.
O šit Baltijos kelio prisiminimas gali sužadinti pačius kilniausius jausmus. Neinvestuojant į tuos jausmus nė vieno cento. Nes tai visiškai kitas, daug aukštesnis, tauresnis vertybinis lygmuo.
Ne nuobodi, kasdieniška lyguma, bet M. K. Čiurlionio aukštasis bokštas. Toks dvasinis bokštas buvo ir Just. Marcinkevičius.
Kas yra Laisvė
Štai ką Poetas atsakė paprašytas paaiškinti – ne ką laisvė davė, o ką laisvė naikina žmoguje ir Tautoje:
„Laisvė pačia aukščiausia prasme atriša rankas ir tamsias jėgas pažadina. Tai yra laisvė be atsakomybės, be pareigos, laisvė, kurios, sakyčiau, nelydi Dievo pirštas. Tokia laisvė nėra laisvė.
Jinai neišvengiamai turi pralaimėti žmogaus kūryboje. Žmogų kuria, vis dėlto, manau, ne tamsiosios jėgos, ne instinktai, bet kuria kažkas šviesesnio, reikšmingesnio – jo siekiai, jo jausmai, jo darbai, kūryba.
Tai ne ta naikinanti laisvė. Turbūt net ne pati laisvė naikina, kiek žmogus, išsiaiškinęs sau tą laisvės šešėlį, kuriuo tartum uždengiami visi žmogaus nusikaltimai. Atseit, viskas galima“.
Kas yra Baltijos kelias
O šit Poeto mintys apie Baltijos kelią. Tada susietą su Tautos doroviniu požiūriu, o dabar, jei ir bandoma jį bent kiek atkartoti, gauname tik veidmainišką karikatūrą. Bet ne apie ją. Apie tą Baltijos kelią, kuriame stovėjo ir Poetas:
„Iš tikrųjų tai tolygu ir liaudies dainai – Baltijos kelias yra Tautos kūryba. Nesvarbu, kas ją pašaukė ir atvedė į tą kūrybą, tačiau visi kūrė tą liniją, tą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.
Man pačiam tai yra didžiausias poetinis bei politinis išgyvenimas ir patirtis, kurios niekaip negaliu iš savęs išmesti. Ir su baime galvoju, kad jau greitai teks žmonėms aiškinti – ir ar dar bus, kas aiškina, kas tai buvo, kai Laisvė ir Nepriklausomybė buvo susieta, suaugusi su doroviniu Tautos požiūriu.
Dar nebuvo tapusi politinės retorikos dalimi. Iš tikrųjų tada Laisvė buvo nesveriama, nematuojama, nesuteikiama kažkam. Tada Laisvė buvo absoliuti vertybė visai Tautai.
Tada niekas nesidalino nei miškų, nei paežerių, nei dėl pačios žemės nesigrūmė. Neįsivaizdavau, kad kils tokios grumtynės prie lovio. Nemaniau niekada. Nežinau, kaip tai paaiškinti.“
Poetas svarstė – gal grumtynės prie lovio – besikuriančios jaunos valstybės bruožas, tačiau labiau minties neplėtojo. Mieliau kalbėjo apie Baltijos kelio stebuklą:
„Įkrito į gerai išpurentą dirvą tas grūdas. Kad tiek būtų šitaip visuotinai pasiaukojančių, šitiek daug atsidavusių sumanymui žmonių, tokia žmonių masė – to dar nebuvo mūsų gyvenime.“
Vaizdo įrašo leitmotyvas – kvietimas drauge ieškoti aukšto bokšto. To tikrojo kelio, kuriuo drauge eitume mes ir mūsų vaikai. Nes ko vertas žmogaus, jo Tautos gyvenimas, jei jame nelieka aukštųjų bokštų.
Nelieka tauresnio, teisingesnio gyvenimo siekiamybės? Tada lieka tik gyvuliška egzistencija. Kai artimuosius atstoja samdomi psichologai. Jei jų konsultacijoms turi pinigų.
O gerovės valstybę kuria saldžiabalsių politikų plepalai. Būtent tada supranti, kokia iškili asmenybė buvo Poetas. Ir dabar yra. Spektakliuose, knygose.
Komentuoja muzikologas Viktoras Gerulaitis, kalbėjęsis su Justinu Marcinkevičiumi
Vaizdo įraše yra tik dalis mūsų pokalbio.
Kaip susitikome? Mes šiek tiek buvome pažįstami. Nuvažiavome pas Just. Marcinkevičių kartu su režisierėmis Laima Lingyte ir Regina Stadalnikaite. Įsiprašėme 2009 m. į jo namus. Mane šiek tiek žinodamas priėmė, pokalbiui skyrė 20 minučių, o iš tiesų prakalbėjome 2 valandas.
Nenorėjo bendrauti su jokiais žurnalistais, buvo jų labai įskaudintas, bet su manimi bendravo. Galiausiai abu išsiskirdami apsiverkėme – ir tiek žinių. Buvo paskutinis kartas, kai jį kalbino, filmavo. Tikiuosi, dar susirasime visas tas nufilmuotas juostas.
2009 m. buvo Baltijos kelio 20-osios metinės. Poetas tada jau buvo apšmeižtas. Tai niekšo Landsbergio ir debilo Tomo Venclovos darbas. Apie tuos mėšlinus dalykus neapsimoka net kalbėti.
Ruošėmės tada kalbėti su Just. Marcinkevičiumi apie Baltijos kelią, o išsivystė ir į pokalbį apie Tėvynę, Laisvę ir Tautą. Iš pradžių kalbėjo iš lėto, o paskui „įsivažiavo“. Jei tokio masto žmogus skyrė mūsų pokalbiui 2 valandas, vadinasi, jam mūsų pokalbis patiko.
Tokių asmenybių, į kurias galėtume atsiremti dvasiškai, Lietuvoje turbūt jau neliko. Arba labai tyliai sėdi ir labai tyliai kalba kokiame nors kaime. Just. Marcinkevičiaus kritikai, jo šmeižikai jam neįkando ir neišgąsdino.
Jie kaip šuniukai – gali pakiauksėti plonais balseliais. Jie prieš Just. Marcinkevičių yra bejėgiai. Blogiausia, kad žmonės, ypač jaunimas, pradeda Just. Marcinkevičių pamiršti. Todėl bandysime jį paskelbti Lietuvos amžinąja nacionaline vertybe.
Brangi bičiule Olava, gražu padėti išmestam lyg atliekai V . Gerulaičiui, juolab, kad vertinu Pačios ryžtą, drąsą ir gabumus nuo pat Sąjūdžio pabaigos laikų, kai simboliškai teatrališkai buvo atsisveikintia su Juo, – palydint šmaikštaus Valstybės Vadovo rinkimo kampaniją R . Vilkaičiu; taip, tuomret nesupratome, kad užveriame dvasinio pasipriešinimo laikotarpio erdves, ir neriame į visapusiškos, asmeninės ir visuotinės Gerovės PRŪDUS, kiekvienam savos balutės, ar net klanelio aplinkas kuri pradėjus.
Džiugiai, laisvai kurti.
Todėl Pačios požiūris į kai kurių keistenybių užuomazgas Vilniuje iš Kauno atvykus, buvęs itin sveikas.
Pasitvirtino l.daug kas.
Bet.
Yra ir dar giliau, grėsmingiau žiauresnių dalykų (net už V. Gerulaičio at V. Katalyno – dėl žydų okupacijos …dabar -po prekybos naudos išpirkimo ant Vilniaus žemių po 1831 m. gavimo, – atleidimų iš šiandienos Darbų!), kurie plojimais Tomo Venclovos kaukės nuėmimą čia palydint ženkliai skausmingesnes, net ne debilines kokio A. Juozaičio, ar panašaus niekšo, gal tik niekšelio kaukių “plėšimu” … viešai pradėtų skleistis. Visa dabartinė LRT taryba, “sovietas” visiškas, Jums artimai žinomų buvusių net bičiulių vadovavimą visiškai atviro banditavimo, niekinimo ir žeminimo – sakykim totalaus išlietuvinimo ir šmeižtų platinimo administratorę, generolę Moniką palaiko, ir už Tavo Mano Visų pinigą išlaiko.
Taigi, padėtis artima 1926 m. Gruodžio Lietuvoje apystovoms. Įšalas.
Po Sąjūdžio – vien tyliu, atkaklių ir nepaliaujamu ryžtu – BE ŽODŽIŲ – širdimis susijungus nuo Talino iki Vytenio piliakalnio ( kas dar vis atkakliai slepiama apie Vilniaus sostinės įkūrimo pradžią, lygiai šiukšle laikant ir Pirmąjį 1918 m. grįžusios Valstybės LIETUVA vadovą – Joną Basanavičių, šiukšle, nes išmestas ir Istorijoj mūsų neviesinamas, “pamirštas” įrašyti, lyg koks Vamzdis be paso) Vilniuje.
Taip tenka atsakyti Pačios parašymo niekšus ir debilus (dėl genialaus nelaimėlio J. Marcinkevičiaus žeminimo, kurį guost tiek užknisdavo, kai nustojo tikėt Sąjūdžio dvasia, ir paskutiniaisiais gyvenimo metais nesupratingai vis verkslendavo; suprastum, ir stiprieji palūžta) įvardijant, ar iš nevilties, ar pagrįsto pykčio. Bet…
šiais Žodžiais teršt Poeto atminimo įamžinimo pradžios banga nedera.
IR TĮ ST lyg Grobį (panašiai Vytį į gardą, ar turgVietės buv.vieton -Koks Skirtumas) su bele kuo bele kaip
rizikinga.
Supraskit Olava, solidarumas, ar su darbdaviu, ar giminės, – gal ir gerai, bet čia judu su V. Gerulaičiu verčiau iš anksto
TINKAMESNIŲ sprendinių ir pasiūlymų paieškokit, kur po Prezidento A. Brazausko paminklinės aikštės vietos, eilėje ankstesnio būtinumo ir poreikio vietą Justino Marcinkevičiaus atminimui Lietuvos visuomenė parinks.
Odminių skvere gali ( o gal ir turi) vien Vilniaus Žynio
Sigito LASAVICKO a t m i n i m o vietą būti. Ją, o ir visa Vilniaus dvasinės architektūros ateitį apgynęs, čia ir žuvo – kovos įtampų prieš Sąjūdžio tęstinumo darbų griovejus neatlaikęs, mirė ginant Odminių Vilniaus erdvę.
Toks beveik darbinis atsakas-padtaba Jums.
Žvelkim plačiau. Mums reikia lietuviško žvilgsnio į savo pačių istoriją. Atraskim lietuvius savo istorijoje, kaip rašė A. Šapoka. Tik gaila, kad jis nuklydo į pašalius tose paieškose, tiesiog įvardindamas poliublijinę Lenkijos istoriją “Lietuvos” istorija. Ir be abejo, pritariu, reikia įamžinti lietuvišką Lietuvos istoriją paminklais – J. Marcinkevičiui, S. Lasavickui, o galima dar būtų pridėti – ir kun. Kazimierui Prapuoleniui, “Lenkų apaštalavimo Lietuvoje” autoriui.
Justinas Marcinkevičius – šitaip kėlęs Lietuvą širdyse ir galvose – negali likti Pats – Tautos neprikeltas…
Šiandien už lango 2021-ieji. Įsivaizduok kažkokia priešiška šalis Lietuvą užpuola šiąnakt, netikėtai. Tai visada įvyksta netikėtai. Ir priešai bruka mums savo vertybes, savo tvarką, uždraudžia mūsų vėliavą ir himną, sušaudo aktyvius mūsų šalies politikus, visuomenininkus, dalis jų, dar nesušaudytų, puola okupantui rankas bučiuoti ir sveikinasi visus gatvėje sutiktus to priešo kalba, kiekvieną užkalbina pasakodamas kaip jam nepatiko Lietuvos valdžia ir kaip dabar bus gerai, nes mus jau išvadavo. Tu galėtum po metų kitų tam priešui rašyti poetiškas šlovinimo giesmes, odes ir himnus priešo partijai? Ar galėtum? Nes kitaip.. dings tavo talentas! Nueis šuniop. Juk tavo talentas svarbiau už tautos laisvę? Ar ne svarbiau?
2012 m. liepos 3 d. Justino Marcinkevičiaus atminimas įamžintas lentoje, atidengtoje Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kiemelyje. Pagerbtas įžymaus poeto, Lenino premijos laureato, TSKPisto Justino Marcinkevičiaus atminimas. Ta proga kalbas sakė
šalies prezidentė, TSKPistė Dalia Grybauskaitė,
Vilniaus universiteto rektorius, TSKPistas Benediktas Juodka.
Dalyvavo įžymaus TSKP nario, LLKJS CK sekretoriaus, LKP CK Biuro nario Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė.
Aš siūlau: griaukim paminklą Cvirkai ir visiems kitiems komunistams, nes Komunistų partija Lietuvoj buvo padlaižių kolaborantų partija, tik tam ir egzistavo kad Lietuvą okupavusiems batus laižytų. Kodėl dabar nėra šios partijos? Nes panaikinta kaip gėdingai egzistavusi. Gėdingas yra gyvenimas tų žmonių, kurie susitepė naryste gėdingoje organizacijoje.
Negali būti nė kalbos apie paminklų gėdingai gyvenusiems statymą.
Į TSKP žmonės stojo savo noru, nežinau nė vieno atvejo kad įstotų kankinamas. Tačiau koks turi būti žmogus, kad jam atsirastų NORAS įstot į tautos genocidą vykdžiusią organizaciją?! Į organizaciją, įvykdžiusią DAUGIAUSIA nusikaltimų pasaulyje!
Eilėraštis “Motina” – kruviniausios pasaulio organizacijos – TSKP – pašlovinimas: “Partija prabyla motinos lūpomis, todėl ji ir brangi kiekvienam iš mūsų kaip motina”,
“Pušis, kuri juokėsi” – medžiaga knygai gauta iš KGB,
“Dvidešimtas pavasaris” – burnojimai prieš partizanus,
“Kraujas ir pelenai” – burnojimai prieš Bažnyčią,
“Leninas dirba”, “Leninas kalba” … okupavus Lietuvą Kremliaus režimas stengėsi pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą, tai darė ir lietuvių komunistų menininkų rankomis.
Tokia buvo sovietinio meno paskirtis – šlovinti okupantą, blogį vaizduoti kaip gėrį, ir šia veikla užsiėmė menkystos, kolaborantai menininkai. Ir Salomėja Nėris, ir Kostas Kubilinskas, ir Justinas Marcinkevičius. Ir Žalakevičius. Okupavus Lietuvą Kremlius stengėsi pakeisti gyventojų tautinį identitetą, tai darė ir lietuvių komunistų menininkų rankomis. Vienas iš jų buvo Justinas Marcinkevičius – TSKP narys nuo 1957 m.
Kai Maironiui esant gyvam priešas okupavo dalį Lietuvos, apie tą priešą Maironis rašė:
„Pavojuj motina-tėvynė; Ateina audra iš pietų! Tai lenkas, išgama tautų, Mums neša pančius ir žudynę, Dvarų ieškodams prarastų.“
Ir kvietė į kovą su tuo priešu:
„Ginkluota kelkis; Lietuva! Dienelė laukia nelengva! Bet gelbės dangiškos galybės, Ir paskutinė bus kova! … … Petys į petį už tėvynę!“
Kai vėliau, Maironiui jau mirus, kitas priešas okupavo Lietuvą, poetas J.Marcinkevičius ne kovoti su tuo priešu ragino, o tapo priešo vadovaujančios organizacijos nariu – buvo Stalino ir M.Burokevičiaus bendrapartietis.
Ar galima lyginti Maironį su Marcinkevičium? Būtina. Tik lygindami pamatom, kas yra tautos dainius, o kas menkysta.
Reikšmingiausi mūsų istorijai yra tie, kurie rizikuodami, saves negailėdami, į kalėjimus patekdami – okupuotoje Tėvynęje kovojo dėl laisvės: Antanas Terleckas, Karolis Garuckas, Povilas Pečeliūnas, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Sigitas Tamkevičius, Anastazas Jakulis, Liudvikas Simutis, Vytautas Andziulis ir daug kitų.
Jie nestojo į TSKP – jie kovojo prieš TSKP. Jiems reikia statyti paminklus.
Kiek mumyse dar yra Just.Marcinkevičiaus Lietuvos?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/griuvant_tiltams_abipus_sienos_mazeja_ir_lietuviskumo/