Vasario 26 d., 19.00 val. „Skalvijos“ kino teatre vyks Mindaugo Meškausko sukurto dokumentinio filmo „Archyvų detektyvas“ pristatymas. Filmas pasakoja apie paslaptingą ir daug metų pamirštą Antano Ingelevičiaus archyvą, kurio atradimas atvėrė naujus istorinius įvykius ir įkvėpė daugybę diskusijų.
Antano Ingelevičiaus archyvo atradimas tapo viena įdomiausių ir jaudinančių istorijų, kuri įkvėpė režisierių Mindaugą Meškauską sukurti dokumentinį filmą „Archyvų detektyvas“.
Prieš trejus metus Istorijų namuose surengta paroda į dienos šviesą iškėlė tuomet dar žmogumi-slėpiniu laikyto ir mažai kam žinomo fotografo Antano Ingelevičiaus fotografijų archyvą.
Paroda baigėsi, tačiau tyrimas nesustojo. Šiemet šį procesą Lietuvos nacionalinis muziejus vainikuoja monumentaliu leidiniu „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“, kuriuo Antanas Ingelevičius galutinai bus įrašytas į Lietuvos fotografijos istoriją.
Jame – per aštuonis šimtus fotografijų ir jas kontekstualizuojantys muziejininkų Vitalijos Jočytės bei Gyčio Grižo, fotografijos istorikės dr. Margaritos Matulytės ir architektūros istoriko dr. Vaido Petrulio straipsniai.
„Šis albumas yra kelerius metus trukusio tyrimo rezultatas – šaltiniai apie Ingelevičių saugomi įvairiuose paveldo institucijose ir privačiuose archyvuose. Dabar surinktos žinios pirmą kartą sugulė į vieną leidinį“, – pasakoja viena iš leidinio sudarytojų, Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografijos rinkinio kuratorė Vitalija Jočytė.
Ingelevičiaus kūryba leidinyje pristatoma pagal jo interesų ir veiklos kryptis
Atverčiamas šeimos ir kasdienybės dienoraštis, atskleidžiamos socialinio ir urbanistinio Kauno atodangos, atspindimas estetinis sąlytis su kraštu, pristatoma dokumentavimo ir reportažų praktika. Kai kurios temos, nors ir daug neplėtotos, tačiau itin neįprastos – pvz., moterų sportininkių treniruotės tarpukario Kaune.
„Per Antano Ingelevičiaus asmenybę, jo gyvenimo istoriją ir kūrybinį palikimą atsiskleidžia platesnis naujoviškos Lietuvos ištakų vaizdas, virsmas iš carinės Rusijos pakraščio į modernią valstybę“, – priduria vienas iš leidinio sudarytojų, Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas Gytis Grižas.
Leidinyje skelbiamas visas Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Ingelevičiaus negatyvų archyvas, kurį sudaro 836 vienetai.
Nefasadinis Kaunas
Susipažinus su Antano Ingelevičiaus fotografijomis, didžiausiu atradimu tampa tarpukario Kaunas. Prieš jo fotoobjektyvą miesto kasdienybė atsiskleidė visai kitomis spalvomis.
Anot architektūros istoriko dr. Vaido Petrulio, parengusio vieną iš leidinio straipsnių, Ingelevičiaus kūryba yra svarbi architektūros istorijos požiūriu, nes Kaunui skirtoje darbų serijoje jis portretuoja ne žmones, bet miesto erdves. Jose skaitytojai atpažins, o kai kur ir visai neatpažins, Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, kitas erdves.
„Jeigu į Ingelevičiaus kūrybą pažvelgsime, priimdami visą XX amžiaus miestų raidos patirtį, pamatysime, kad Kauno pristatymas ne per paminklų, bet per kasdienybės prizmę mums suteikia išskirtinę galimybę į teigiamą Kauną pažvelgti kitu kampu.
Formuodami miesto architektūrinių erdvių istoriją, neretai renkamės įprasminti vizualinius orientyrus, pažangos liudijimus, didvyriškas arba bent jau akivaizdžias pastangas kurti naujoviškumą, atsiplėšti nuo purvinų gatvių, kurios dar tarpukariu įgijo neigiamos konotacijos ir buvo tapatinamos su carinės Rusijos palikimu. Tokiu būdu skurdžioji Kauno pusė tarsi eliminuojama iš modernėjančios sostinės pasakojimo“, – sako Petrulis.
Šį išskirtinumą pabrėžia ir fotografijos istorikė, leidinio mokslinė redaktorė dr. Margarita Matulytė, įvardydama Ingelevičių kaip vieną pirmųjų Lietuvoje įžengusių į socialinės fotografijos lauką ir iškėlusių svarbiausias mieste susikaupusias problemas.
Ji teigia
„Jam rūpėjo to paprasto, neatitinkančio politikų deklaruojamų nacionalinių standartų žmogaus, kurį jis sutikdavo lūšnynuose, gyvenimas. Ypač tai matosi nuotraukose, kurios fotografuotos „Brazilkoje“, „Argentinkoje“ ir kitose proletarinio kontingento gyvenamosiose vietose, beje, net ir Senamiestyje“.
Ingelevičiaus nuotraukose leidinio skaitytojai išvys negrįstas ir vietomis nepravažiuojamas gatves su atvirais srutų kanalais, nevalyvas iš lentų sukaltas medines pašiūres ir lauko tualetus, pakrypusias kaimiškas tvoras, o kiemuose – sukabintus skarmalus, išmėtytus rakandus.
Architektūros istorikas leidinyje paskelbtame straipsnyje kelia ir kitą klausimą: „Kas buvo to meto kaunietis?“. „Ingelevičius fotografuodavo miestą, visgi, dažnai jis nėra tuščias. Čia užfiksuotas visas to meto socialinių sluoksnių spektras. Pažvelgus į šias fotografijas architektūros istoriko žvilgsniu, galima atkreipti dėmesį į žmogaus vaidmenį, formuojant urbanistinį charakterį“, – atkreipia dėmesį V. Petrulis.
Ingelevičiaus ir miesto architektūros santykį straipsnyje nagrinėjančiam architektūros istorikui įdomi pasirodė ir fotografo naudojama miesto tyrimo ir meninio pristatymo metodologija.
„Ingelevičiaus užfiksuoti miestovaizdžiai dažnai yra nutolę nuo pristatomų Kauno vietų ir pasiekiami siauromis, purvinomis gatvėmis. Tai leidžia spėti, kad fotografas Kauno gatves ir jų užkaborius tyrinėjo vaikščiodamas pėsčiomis. Architektūros tyrėjui tai svarbi detalė“, – sako V. Petrulis.
Anot jo, būtent Ingelevičiaus fotografijos tampa reikšmingu skurdžios darbininkų buities liudijimu. Taigi kritiškas žvilgsnis į atnaujinto per beveik dvi dešimtis metų miesto mitą leidžia suformuoti aiškesnį, tikresnį santykį su Kaunu, atsisakant romantizuoto, ant UNESCO pjedestalo užkelto Kauno modernizmo įvaizdžio.
Kultūros žmonės ir bohema
Antanas Ingelevičius pasireiškė ir kaip profesionalus kultūros įvykių dokumentalistas, asmenybių portretistas bei pirmasis Lietuvos teatro fotografas, nuosekliai fiksavęs spektaklių scenas, repeticijas ir teatralų gyvenimą. Kaip pastebi M. Matulytė: „Ingelevičiaus fotografijose chimeriškas pasaulis persipina su tikrove taip, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo iliuzijos“.
Vienos įspūdingiausių archyvo fotografijų yra iš 1919–1925 metais Kaune veikusio „Vilkolakio“ teatro gyvenimo. Šiame kultūros žmonių sambūryje su fotoaparatu rankose Ingelevičius sukosi nuo 1920 metų pradžios.
„Teatro ir fotografijos magija atsiskleidžia viename 1920 metų vaizde, kai Ingelevičius objektyvą nukreipia ne į „Vilkolakio“ sceną, o į žiūrovus. Verta atidžiau įsižiūrėti į šią fotografiją, nes toks įspūdingas poveikis, jos autoriaus natūraliai pasiektas uždaroje patalpoje, yra retas reiškinys“, – teigia M. Matulytė.
Ant išlikusio originalaus atspaudo kitoje pusėje yra autentiškas įrašas: „Vilkolakio žiūrovai prieš uždangą atleisiant (Žvilgsniai nukreipti į degantį magnijų, kad nežiniomis nufotografuoti salėje esančius)“.
„Kabančios žibalinės lempos ir šviestuvas su elektrine lempute užgesinti, o vienintelis šviesos šaltinis sklinda iš už kadro. Nuotraukos apraše minimas „magnijus“ – tai labai degus metalas magnis, kuris dega ryškia balta liepsna, kadaise naudota kaip šviesos šaltinis fotografavimo metu. Salytėje spūstis, žiūrovai vos telpa, o jų visų žvilgsnius tarsi drugelius traukia magiška šviesa“, – nuotraukos vaizdą nupasakoja M. Matulytė.
Estetinis sąlytis su kraštu
Pasižvalgymų po Lietuvą temoje skaitytojus pasitiks gamtos ir pajūrio vaizdai, taip pat etnografiniai motyvai. Šią knygos dalį pristatanti M. Matulytė atkreipia dėmesį, jog iš išlikusių vaizdų galima spėti, kad Antanui Ingelevičiui teko sudalyvauti keliose kraštotyrinėse ekspedicijose. Jose fotografas fiksavo lietuviško kaimo etnografiją: sodybas, kryždirbystės paminklus, lauko darbus, vietinius tipažus.
„Tą jis darė metodiškai, tiesa, be ypatingų pastangų. Bet kai Ingelevičius atsiranda prie jūros, supranti, kad tai – jo stichija. Jūros vaizdus lydi vienur kitur šmėžuojančios poilsiautojų grupelės: romantiškai stebintys saulėlydį, palengva grįžtantys nuo jūros gal po saulės palydėjimo iškilmių, kopose pozuojanti žmona Arija Olga. O viename kadre – bangomūšos motyvas toks čiurlioniškas“, – sako M. Matulytė.
Ji priduria, jog ekspedicijose ir privačiose kelionėse sutiktų žmonių fotografijos išduoda jautrią, laisvą ir gana valiūkišką Ingelevičiaus natūrą: kai tik pasuka objektyvą į žmogų, tuoj pat viskas atgyja, gamta pabunda, atsiranda nuotaika.
Gyvenimo rekonstrukcija
Iki šiol apie Antaną Ingelevičių buvo žinoma nedaug. Jo biografija, atidarant parodą prieš trejus metus tilpo, į kelis faktus: 1920–1940 metais gyveno Kaune, vaidino „Vilkolakio“ teatre, dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje.
Sukūrė šeimą su Arija Olga Karnauskaite, susilaukė dviejų sūnų – Rymanto Dionyzo ir Silvijaus Tauručio. Ingelevičiaus pėdsakai pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai jis persikraustė į Vilnių, kuriame gyveno iki mirties 1947 metais.
Šeima fotografo gyvenime ir kūryboje vaidino svarbų vaidmenį. Kaip pastebėjo M. Matulytė, Antanas Ingelevičius, fotoaparatą į rankas paėmęs dar vaikystėje, visų pirma tapo šeimos fotografu. Asmeninės nuotraukos jo archyve sudaro nemažą dalį. Jos buvo paskata knygos sudarytojams – Vitalijai Jočytei ir Gyčiui Grižui – rekonstruoti Ingelevičiaus ir jo šeimos istoriją ir pabandyti įminti fotografo asmenybės paslaptis.
„Prieš septynerius metus muziejininkės nuojauta pakuždėjo atidžiau pažvelgti į negatyvų rinkinį. Juos vienijo tuo pačiu braižu ant vokų užrašyti neinformatyvūs kelių žodžių pavadinimai su prierašu „Fot. Ingelevičius“. Atspaudus kelis atspaudus, kolega Gytis Grižas atpažino savo gimtąjį miestą – Kauną. Supratome, kad rankose laikome išskirtinį tarpukario Lietuvos fotografo archyvą“, – prisimena V. Jočytė.
Knygos sudarytojai rekonstravo fotografo gyvenimo ir kūrybos istoriją, identifikavo asmenybes, įvykius, vietas. Šio tyrimo rezultatus buvo galima išvysti net keliose parodose Vilniuje ir Kaune, o dabar įdėmiai nagrinėti ir išleistame leidinyje.
Ingelevičiaus ir jo šeimos gyvenimo istoriją pavyko aprašyti tik prisijungus prie tyrimų kitų paveldo institucijų darbuotojams. Labai svarbiu žinių šaltiniu tapo ir fotografo giminės, kuriuos po ilgų paieškų atsekė G. Grižas: „Artimiausi giminaičiai pasklidę po pasaulį, po nemažų pastangų pavyko juos surasti JAV ir Latvijoje, deja, jau buvo pasikeitusios kartos ir tiesioginių liudijimų apie Antaną Ingelevičių niekas negalėjo parašyti. Šeimose liko tik legendinis asmuo ir prisiminimų nuotrupos“.
Po jos filmas keliaus po Lietuvą, pasiekdamas kitus miestus: kovo 2 d. – premjera Kaune, „Romuvoje“, 18.30 val., kovo 3 d. – specialus seansas ir susitikimas su filmo kūrėjais bei herojais, „Herojuose“, 17.30 val., kovo 4 d. – pristatymas Panevėžyje, „Garse“, kovo 5 d. – pristatymas Marijampolėje, „Spindulyje“. Visuose seansuose žiūrovai galės susitikti su filmo kūrėjais ir herojais, pasidalinti įspūdžiais ir užduoti klausimus.
Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą leidinį „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ jau galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose.
Jo pristatymas įvyks Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d. 17 val. Konferencijų salėje 5.2. Renginį ves režisierius Mindaugas Meškauskas, dalyvaus leidinio tekstų autorė ir mokslinė redaktorė, fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė (LKTI, LNDM), leidinio teksto autorius, architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis (KTU), leidinio sudarytojai Gytis Grižas ir Vitalija Jočytė (LNM).
