Augant vartotojų sąmoningumui, vis daugiau pirkėjų ieško tvarių ir ekologiškų gaminių. Tačiau žinovai pastebi, kad gamintojai pasitelkia vis naujas strategijas, siekdami sudaryti įspūdį, kad jų gaminys yra „žalias“, „ekologiškas“ ar „draugiškas aplinkai“, nors nebūtinai jis toks yra iš tiesų.
Artimiausiu metu žadama griežtinti taisykles dėl žaliųjų teiginių naudojimo – bet koks teiginys turės būti pagrįstas įrodymais.
Kokios šiuo metu yra žinomiausios žaliojo smegenų plovimo taktikos (angl. „greenwashing“)? Kur vartotojai apsigauna dažniausiai? Kaip keisis žaliųjų teiginių naudojimo taisyklės ir kokios baudos grės gamintojams už jų nesilaikymą?
Dažniausios taktikos
„Vieni perka ekologiškus gaminius, nes jiems rūpi, ką jie valgo ir ką dėvi. Kitiems – tai tik mados reikalas. Kai yra paklausa, gamintojai visada pasirūpins ir pasiūla. Deja, ne visi tai daro sąžiningai“, – sako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) direktorė Goda Aleksaitė.
Anot jos, kartais bendrovės naudoja tokius teiginius, kaip „natūralus“, „ekologiškas“, „žalias“, „tvarus“, „draugiškas aplinkai“, tačiau nepatvirtina šių teiginių sertifikatais ar atliktais tyrimais.
„Pasitaiko ir tokių atvejų, kai gamintojas ant pakuotės naudoja netikrus sertifikatus ar ženkliukus, tam, kad sudarytų vartotojui įspūdį, jog jų gaminamas gaminys yra ekologiškas.
Pirkėjams pravartu būtų žinoti, kaip atrodo tikrasis ekologiškų gaminių ženklinimas, kad neapsigautų ant pakuotės pamatę tik panašius į juos ženkliukus“, – pataria VVTAT direktorė.
G. Aleksaitė taip pat pastebi, kad gana dažnai gamintojas kalba apie gaminį kaip apie ekologišką ar tvarų, nors iš tikrųjų, pavyzdžiui, iš perdirbtos medžiagos buvo pagaminta tik gaminio pakuotė.
„Tyrėme atvejį, kai gamintojas buvo nurodęs, kad batai pagaminti iš perdirbtos medžiagos, tačiau paaiškėjo, kad iš jos pagaminta tik batų dėžė.
Panašiai būna ir su drabužiais. Nurodoma, kad megztukas pagamintas iš ekologiškos medvilnės, tačiau pasižiūrėjus į sudėtį matome, kad jos ten tėra 40 proc., o visa kita – sintetika, kuri neturi nieko bendro nei su ekologija, nei su tvarumu“, – sako G. Aleksaitė.
Kaip neapsigauti?
Žinovai pastebi, kad ekologijos tema tapo itin populiari, o kartu padaugėjo ir sričių, kuriose naudojami žalieji teiginiai.
Jei anksčiau žodžiais „žalinti“ gaminius mėgdavo daugiausia maisto ir kosmetikos gamintojai, dabar žaliuosius teiginius ima taikyti ir nekilnojamojo turto plėtotojai, vaikiškų žaislų bei drabužių pardavėjai, ir net degalų tiekėjai.
„Būna atvejų, kai degalus ar kosmetiką parduodanti įmonė savo reklamoje pabrėžia, kad yra tvari, prisideda prie gamtos išsaugojimo, pavyzdžiui, saugo rifus ar delfinus, tačiau tuo pačiu reklamuoja produktus, kurie visiškai nesusiję su tvarumu.
Tokiu atveju vartotojams patartina kritiškai vertinti tokias reklamas ir nesieti įmonės ekologinių sumanymų su siūlomais gaminiais“, – pataria VVTAT direktorė.
Anot jos, besidomintiems tvarumo ir ekologijos klausimais žmonėms nėra sunku atskirti, kada reklama klaidinanti. Sunkiau tiems, kurie tuo nesidomi, bet pasiduoda madai pirkti ekologiškus ir tvarius daiktus. Tuomet patariama patikrinti ženklus ir įsitikinti, ar tikrai bendrovė daro tvarius sprendimus, kritiškiau žiūrėti į bendro pobūdžio teiginius.
„Jei bendrovė reklamoje sako, pavyzdžiui, kad pirkdami jų produktą prisidėsite prie medžių išsaugojimo, pasidomėkite, ar įmonė tikrai tą daro.
Jei tai tiesa, šios žinios bus lengvai randama ir prieinama viešoje erdvėje. Deja, nemažai atvejų, kai reklamoje naudojami bendro pobūdžio teiginiai, tačiau tai tėra reklaminis triukas, klaidinantis vartotojus“, – pastebi G. Aleksaitė.
Ji taip pat pataria kritiškai žiūrėti į žalios bei neutralios spalvos naudojimą ant gaminio pakuotės, nes pakuotės spalva dar nereiškia, kad gaminys yra ekologiškas ar tvarus.
Griežtės reguliavimas
Europos Komisija (EK), matydama išaugusį žaliųjų teiginių naudojimą reklamose, ėmėsi griežtesnių taisyklių įvedimo. Netrukus bendrovės nebegalės naudoti reklamoje bendro pobūdžio teiginių, nepateikusios pagrindžiančių įrodymų.
„Jei bendrovė savo reklamoje norės sakyti, pavyzdžiui, kad po 100 metų sumažins CO2 kiekį, tai ji turės pateikti įrodymus, kaip ji tą padarys. Bendro pobūdžio teiginiai – „saugosime gamtą“ – daro poveikį vartotojui, todėl verslai turės tokius teiginius pagrįsti“, – sako G. Aleksaitė.
Europos Sąjunga jau yra priėmusi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams direktyvą. Šį pavasarį ją planuojama perkelti į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą. Jis bus papildytas juoduoju sąrašu, kuriame nurodoma, kada skleidžiama reklama preziumuojama klaidinančia.
„ES įstatymų leidėjai nusprendė įtraukti 10 punktų, kada žalieji teiginiai klaidina vartotojus. Mes ir dabar analizuojame žaliuosius teiginius.
Pasikeitus reguliavimui, jei matysime, kad reklamoje naudojami, pavyzdžiui, bendro pobūdžio teiginiai, kurie neįrodo būsimo poveikio, preziumuosime, kad reklama yra klaidinanti.
Tai reiškia, kad nebereikės įrodinėti klaidinančio poveikio – tiesiog nustatysime, jog vykdoma nesąžininga komercinė veikla“, – pasakoja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorė.
Bauda – penkiaženklė
Už vykdomą nesąžiningą komercinę veiklą bendrovei gali būti skirta bauda, kuri siekia iki 3 proc. įmonės metinių pajamų. Tačiau bauda negali viršyti 100 tūkst. eurų.
Pakartotinai pažeidus įstatymą, skiriama iki 6 proc. metinių pajamų, bet bauda negali būti didesnė kaip 200 tūkst. eurų. Jei nustatomas pažeidimas tarptautiniu mastu, gali būti skiriama iki 4 proc. metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 2 mln. Eurų, bauda.
„Gauti 100 tūkst. baudą nėra smagu nė vienai bendrovei, ir tai pristabdo nuo klaidinančių teiginių reklamoje naudojimo. Kol kas nė viena Lietuvos įmonė nėra gavusi didesnės baudos už netinkamą žaliųjų teiginių naudojimą, tačiau esame pradėję tyrimų.
Nemažai įmonių esame įspėję dėl žaliųjų teiginių, taip pat esame suteikę patarimus, kaip juos naudoti. Kai įsigalios naujas reguliavimas, bus per vėlu mokytis“, – dėmesį atkreipia VVTAT direktorė Goda Aleksaitė.
Žinovai taip pat pastebi, kad keičiasi įmonių „žaliojo smegenų plovimo“ taktikos. Įsigaliojant įmonių veiklos tvarumo atskleidimo taisyklėms, sparčiai populiarėja taip vadinama „žaliojo balinimo“ ir „žaliojo nutylėjimo“ praktikos, kai įmonės ir finansų sektoriaus žaidėjai neatskleidžia žinių apie savo tvarumo veiksmus arba sumažina jų svarbą, siekdamos išvengti dėmesio ir galimos kritikos, jei teiginiai neatitiks tikrovės.
Pagrindinis tokios taktikos tikslas – verčiau mažiau reklamuoti „žalumą“, bet apsisaugoti nuo baudų ir teismų.
Pranešimą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos užsakymu parengė Vartotojų aljansas.
