A. Gudelis. Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija (III)

Toliau skelbiame Antano Gudelio rašomos knygos „Vėlinas, Vėlino kalnas ir Vilniaus kosmogonija“ ištraukas. I dalis ČIA, II dalis ČIA.

Vėlino ir Varuno sąšaukos

Studijos „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” skyriuje „Velnias – pasaulio kūrėjas“ N. Vėlius rašė, kad „Lietuvių liaudies etiologinės sakmės ir padavimai vaizduoja seniausią pasaulio egzistavimo laikotarpį – jo kūrimą, visų pradžių pradžią… [1]

Nors senojo baltų mitinio pasaulio dualumo temos mitologas nekėlė, tačiau baltų pasaulėvaizdžio dualumas savaime reiškėsi per Velnio, kaip vieno iš dviejų Pasaulio kūrėjų, vaizdinį: „Dievas ir velnias yra svarbiausi tradiciniai daugelio etiologinių sakmių veikėjai, kuriantys šį pasaulį (241). Vienose sakmėse abu šie veikėjai įsivaizduojami dievais (LMD I 851/1), kitose – draugais (LTR 828/373/, 865/91/), trečiose – tikrais broliais (BLS 3; SŠLS 242 – 246).

Kartais netgi teigiama, kad velnias iš pradžių buvęs vyresnis ir didesnis, dievą jis vedžiojęsis ir auginęs. Tačiau viena nakčia dievas praaugęs velnią per mažąjį pirštelį ir todėl už velnią palikęs „didesnis ir galingesnis“ (SŠLS 242 – 246). Iš šios vienintelės pastabos kyla mintis, kad dievas buvo įsivaizduojamas jaunesnis“ [2].

N. Vėlius išryškino senąjį lietuvių mitologijos sluoksnį, atveriantį pirminius kosmogonijos vaizdinius, kurių centre yra Vėlinas, senosios lietuvių religijos dievas ir mitinis personažas, chtoniškasis vėlių pasaulio valdovas, tik vėlesniais laikais imtas vadinti Velniu.

Donatas Sauka teigė, kad „Velnio pirmapradę kosminę galią patvirtina jo dalyvavimas pasaulio kūrimo mite. Jis atstovauja žemės pradui, kaip Dievas, – dangui ir ugniai. Dievas be Velnio nepajėgus kurti pasaulio… “[3]. Šį D. Saukos teiginį yra citavęs ir Jonas Trinkūnas, keldamas mitinio pasaulio dualumo principą senojoje baltų kultūroje [4].

Išėjus knygai „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis”, N. Vėlius visai rimtai, nors ir su šypsena sakydavo, kad ir jo paties pavardė esanti susijusi su vardažodžiu Velnias.

G. Beresnevičius jau gerokai vėliau, apibendrindamas tą knygą, straipsnyje „Lietuvių mitologijos tyrimai XX a. antrojoje pusėje” rašė, kad nors toji knyga skirta folklorinio velnio analizei, joje neapsiribojama šio mitinio personažo įvaizdžiu tautosakoje: „N. Vėlius į lietuvių tautosakinį velnią žiūri kaip į kadainykščio Velnio/Velino, turto, mirusiųjų, galvijų dievo, chtoniškosios sferos reprezentanto reliktą, lygina jį su aibe giminaičių – nuo rytų slavų Veleso iki graikų Apolono, įterpia velnią į indoeuropietišką išklotinę.

N. Vėlius remiasi iš esmės diumeziline trifunkcine mitologijos samprata, sugeba išeiti ir apeiti visus istorinius materialistinius barjerus, bet nepatenka į struktūralizmo pinkles. Nuo to Vėlių apsaugojo labai didelis panaudotų lietuvių tautosakos šaltinių masyvas […] Panaudotos tautosakinės medžiagos kiekiu N. Vėlius šioje monografijoje, atrodytų, priėjo maksimalių galimybių ribą.

Po šios monografijos dar labai ilgai nepavyks pasakyti ką nors nauja apie lietuvių Velnią – galimybes, versijas, kaip ir medžiagą, N. Vėlius šioje studijoje išsėmė. Nieko daugiau šia tema nepasakysi, vis vien tai bus tik to, kas jau pasakyta, variacijos” [5].

Su šiais G. Beresnevičiaus teiginiais galima sutikti, bet tai anaiptol nereiškia, kad N. Vėlius, jeigu ankstyva mirtis nebūtų nutraukusi jo gyvenimo, pats nebūtų grįžęs prie Velnio-Vėlino temos, nes apie šį religinį ir mitinį personažą paliko kelias „testamentines” išvadas, kurios skatina žengti toliau už folklorinio Velnio ribų ir eiti link mitinio Vėlino.

Prie G. Beresnevičius pastebėjimo, kad N. Vėlius rėmėsi „iš esmės diumeziline trifunkcine mitologijos samprata” ir kartu nepateko „į struktūralizmo pinkles”, taip pat reikėtų pridurti keletą išlygų. Žoržo Diumėzilio (Georges Dumézil) trijų funkcijų teorija kurį metą buvo tapusi savotiška mada, o struktūralistinių priešpriešų „aukštai – žemai”, „kairė – dešinė “ ir pan. dėliojimas virtęs kone privalomu, nors toji mada sovietmečiu kūrė savotišką „maginį ratą”, atribojantį nuo materialistinio religijos ir mitologijos traktavimo.

Greta viso to, nereikėtų pamiršti, kad Ž. Diumėzilis, kalbėdamas apie trijų funkcijų teorijos taikymą senosioms baltų ir slavų religijoms ir mitologijoms knygoje „Suverenieji indoeuropiečių dievai” [6] pripažino tai esant „atskira problema“.

N. Vėlius su Ž. Diumėziliu nesiginčijo ir šio klausimo atskirai neaptarinėjo, nors intuityviai išvengė triados schemos, tegu jos šešėlis ir buvo įžvelgiamas „Chtoniškojo lietuvių mitologijos pasaulio” antrajame plane.

Ž. Diumėzilis savo darbe „Suverenieji indoeurpiečių dievai”, kurį leido tris kartus, kiekvieną leidimą vis taisydamas, teigė, kad norint giliau pažinti ankstyvąsias indoeuropiečių religijas, būtina studijuoti vedų religiją ir mitologiją, nes be vedų medžiagos neįmanoma judėti į priekį. Baltiškojo, lietuviškojo Velnio-Vėlino atveju tai pirmiausia reikštų „judėjimą” link vedų Varuno.

Varunas iškyla antrajame vediškosios pasaulėkūros virsmo etape kaip ambivalentiškas dievas, su kuriuo sietinas dvinario (Žemė-Dangus) vedų religijos ir mitologijos pasaulėvaizdžio įsitvirtinimas. Su Varunu lietuvių ir ne tik lietuvių mitologai gretina baltiškąjį, lietuviškąjį Velnią-Vėliną. Varunui tiesiogiai skirta tik dešimt RV himnų, tačiau vedų kosmogonijoje jo vieta nepajudinama, nes šis dievas įsitvirtinęs kaip Visatos tvarkos rito saugotojas.

Nepaisant vėlesnės Varuno vaizdinio kaitos, jis neatšaukiamai pasiliko kaip vediškosios, o kartu ir indoeuropietiškosios pasaulėkūros paslapčių, mitosofijos atramų ir pasaulėkūros kodų saugotojas, į kurį gręšis kone visi XX a. antrosios pusės religijotyrininkai, mitologai.

Būtent Varuno tyrimai padėjo F. Kuiperiui (Franciskus Bernardus Jacobus Kuiper) suformuluoti kertinę RV religijos koncepciją, panašiai kaip indoarijų kalbų studijos pagrindė šio mokslininko išvadą, jog Rigvedo (RV) himnų branduolys buvo sukurtas prieš arijams atkeliaujant į Indostaną ir gerokai anksčiau nei buvo priimta manyti.

Šiam religiniam ir mitiniam personažui olandų mokslininkas paskyrė knygą „Varunas ir Vidušakas“, kurios pirmojoje dalyje „Varunas: asuras ir aditis“ aptariama ambivalentiškoji Varuno prigimtis, o antrojoje – sanskritodramų personažo Vidušako mitologinės ištakos ir sąsajos su Varunu [7].

Vienu iš F. Kuiperio pirmtakų tektų laikyti vokiečių mitologą Heinrichą Liudersą (Heinrich Lüders,1869–1943), kuris vedų mitologinės pasaulėkūros raktų ieškojo, remdamasis kosmogoninės Varuno esmės atpažinimu ir šiam vedų dievui paskyrė du tomus, išėjusius jau po autoriaus mirties [8].

Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Varunas sulaukė gerokai daugiau vedistikos darbų nei bet kuris kitas vedų dievas, neišskiriant nė Indro. Žymusis prancūzų vedologas Lui Renu (Louis Renou, 1896–1966) Varuno tyrimus pavadino vedistikos nervu – „nerviniu mazgu“ [9]. Varuno ambivalentiškoji prigimtis padėjo M. Eliadei išryškinti religijos ir mitų filosofijos idėją, vadinamąją coinsidencia oppositorum – priešybių vienybės idėją.

„…Indiškuosius ir iranėniškuosius duomenis, šias dvi rytietiškąsias kolonas pastato, kurį vakaruose paremia ikikapitoliškoji ir Upsalos triada, aš, žinoma, pradedant 1938-siais, žvelgiau daugelį kartų, kadangi be jų neįmanomas judėjimas į priekį. Būtent dėl esminės tų faktų reikšmės juos reikia vertinti kuo plačiau ir tiksliau, – rašė Ž. Diumėzilis knygos „Suverenieji indoeuropiečių dievai“ pratarmėje [10], tą mintį toliau papildydamas: „Įvertinant religinį aspektą, prieinamų ir seniausių liudijimų gausą, geriausios būklės medžiaga aptinkama indoiranėniškoje srityje.

Kalbant apie vakarietiškas tautas, tai nepaisant kruopštaus ir palyginti susisteminto mitologinių siužetų aprašymo, kurį paliko krikščionis Snoris (Snorri), germanai nepateikė nieko prilygstančio, nekalbant jau apie tai, kad beveik nieko nežinoma apie skandinaviškuosius ritualus“ [11].

Bus daugiau
__________________________________________

[1] Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius: Vaga, p.116; toliau – Vėlius, Chtoniškasis.
[2] Ten pat, p.117.
[3] Donatas Sauka, Lietuvių tautosaka, Vilnius, MELI, p.185.
[4] Lietuvių išminties knyga,Sudarė ir komentarus parašė Jonas Trinkūnas, Vilnius, p.30.
[5] Lietuvių mitologija,3 t, Mintis,p.XXXIII ; toliau – Beresnevičius, Lietuvių mitologijos tyrimai.
[6] Georges Dumézil , Les deux suverains indoeuropéens, Paris: Édition Gallimard, 1986 ; toliau – Diumėzilis.
[7] Varuna and Vidusaka, On the origin of the Sanskrit drama, Amsterdam-Oxford-New-York, 1979.
[8] H. Lüders, Varuna, t. I-II, Götingen, 1954, 1959.
[9] L. Renou, Festgabe für Herman Lommel, Wiesbaden, 1960, p.122.
[10] Diumėzilis , p.12-13.
[11] Ten pat, p. 53.