Sausio 19 d. 14 val. visuomenė kviečiama pagerbti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių aukas ir istoriją renginyje „Pakilę laisvei. 1863–1864 metų sukilimas ir mes“ Gedimino kalno papėdėje, prie Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Pilininko namo (Arsenalo g. 1, Vilnius).
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomene ir Lietuvos nacionaliniu muziejumi sumanė naują paprotį.
Renginyje pasirodys Veronika Povilionienė, folkloro grupė „Ugniavijas“, Lietuvos kariuomenės orkestras, istorinės rekonstrukcijos klubai iš Lietuvos ir Lenkijos. Lankytojai kviečiami apsilankyti ir Gedimino pilies bokšto ekspozicijoje „Neužmiršti sukilėliai“ bei Gedimino kalno apžvalgos aikštelėje esančiame memoriale, žyminčiame kur okupacinė Rusijos imperijos valdžia slapta užkasė viešai nužudytus sukilėlius.
Išsivaduoti iš imperijos priespaudos
1863–1864 m. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje vyko plataus masto sukilimas, siekiant išsivaduoti iš okupacinės Rusijos imperijos priespaudos. Tai buvo kovingiausias XIX a. nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sąjūdis visoje imperijos užimtoje teritorijoje.
Nepaisydami daug didesnės Rusijos imperijos kariuomenės bei ginkluotės ir amunicijos kiekio, į kovą stojo apie 15 tūkst. įvairių luomų sukilėlių – bajorų, valstiečių, miestiečių, dvasininkų.
Iki 1865 m. sausio 1 d. apie 22 tūkst. žmonių okupacinė imperija nuteisė mirties bausme, nubaudė katorga, išsiuntė į kasyklas, ištrėmė į tolimas Rusijos vietoves, atidavė imperijos kariuomenės ir policijos priežiūrai.
Po Sukilimo pradėta beatodairiška krašto rusifikacija, tęstos represijos, masiškai vykdytos mirties bausmės. Vilniuje Lukiškių aikštėje 21 Sukilimo dalyviui buvo įvykdytos viešos egzekucijos sušaudant arba pakariant, taip siunčiant grėsmingą žinutę išsivadavimo troškusiems žmonėms.
Po viešų egzekucijų imperinė valdžia slapta užkasė šių sukilėlių palaikus tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – ant Gedimino kalno, kuris 1831 m. caro įsakymu buvo paverstas Rusijos imperijos karinės žinybos tvirtove. Artimieji ir bendražygiai tuomet nežinojo kur dingo jų palaikai, negalėjo jų palaidoti ir pagerbti.
Viešos egzekucijos, paslėptos aukos: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 20 vyrų palaikų. Iki tol nebuvo aptikta archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno kas nors būtų palaidotas.
LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos žinovais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – Sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas.
Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai tikėjosi surasti ir Michailo Muravjovo įsakymu sušaudyto sukilėlio kunigo Stanislovo Išoros palaikus, tačiau jų vieta tyrėjams vis dar nežinoma.
Po daugybės metų atradus sukilėlių palaikus, pagaliau atsirado ir galimybė parodyti jiems tinkamą pagarbą. 2019 m. lapkričio 22 d. surengtos valstybinės laidotuvės ir Gedimino kalne rasti Sukilimo vadų ir dalyvių palaikai buvo perlaidoti Senosiose Rasų kapinėse Vilniuje.
2023 m. Gedimino kalno apžvalgos aikštelėje įrengtas Lietuvos nacionalinio muziejaus viešąsias varžytuves laimėjusio architekto Gintaro Čaikausko (UAB „Architektūros linija“) sukurtas memorialas, žymintis kur buvo rasti kiekvieno sukilėlio palaikai.
Kalne rastų sukilėlių gyvenimų, mirties ir palaikų istorija nuo 2024 m. pasakojama Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšto parodoje „Neužmiršti sukilėliai“. Joje lankytojai gali išvysti sukilėlio Eduardo Čaplinskio veido atspaudą kalkėse ir jo veido rekonstrukciją, kartu su palaikais užkastus kovotojų religinius medaliukus, kryželius.
Naujas atminimo paprotys
Sausio 22-oji – 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos okupacinę valdžią pradžios diena, kurią 2023 m. Lietuvos Respublikos Seimas įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
Siekdamas puoselėti šio Sukilimo atminimą, skleisti jo svarbą visuomenei ir skatinti pilietiškumą, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomene ir Lietuvos nacionaliniu muziejumi sumanė naują paprotį. Kasmet Sausio 22-osios proga Gedimino kalno papėdėje bus rengiami Sukilimo minėjimo renginiai.
Būtent Gedimino kalne 2017 m. buvo atrasti slaptai užkasti 20 sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, kurie 2019 m. iškilmingai perlaidoti Rasų kapinėse.
Sausio 19 d. 14 val. Gedimino kalno papėdėje prie LNM Pilininko namo (Arsenalo g. 1, Vilnius) vyksiantis šių metų renginys „Pakilę laisvei. 1863–1864 metų sukilimas ir mes“ kviečia visuomenę ne tik prisiminti Sukilimo herojus, bet ir pasisemti įkvėpimo iš jų kovos už laisvę.
Šventiniame renginyje dalyvaus Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, jaunieji šauliai, skautai, istorinės rekonstrukcijos klubai iš Lietuvos ir Lenkijos, taip pat žinomi atlikėjai: Veronika Povilionienė, folkloro grupė „Ugniavijas“ bei Lietuvos kariuomenės orkestras.
Nuo 15 iki 18 val. Gedimino pilies bokšto muziejaus švietėjai parodoje „Neužmiršti sukilėliai“ lankytojams ves temines ekskursijas. Švietėjai pasakos kuo Gedimino kalnas ir jo prieigos buvo ypatingos 1863–1864 m., kodėl ir kaip sukilėlių kūnai čia pateko, kaip jie buvo atrasti.
Ekskursijų metu bus galima pamatyti autentiškus, išskirtinius eksponatus ir ikonografinę medžiagą. Apsilankymui ekskursijose bus reikalingas tik muziejaus lankytojo bilietas.
Mano nuomone, aiškintojams, kad lietuviai su sukilimu neturi nieko bendro, galima užduoti paprastą klausimą- kodėl okupacinė Rusijos caro valdžia po sukilimo 40 metų ( 1864-1904) uždraudė viešame gyvenime vartoti lietuvių kalbą, lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą? Kodėl lietuvius ištisais kaimais trėmė į Sibirą, o į jų namus iš rytinių Rusijos gubernijų atkeldavo kolonistus? Lenkų kalbos, spaudos ir mokyklų Rusijos caro valdžia berods neuždraudė?
Tik jau ne dėl lietuvių indėlio į sukilimą. Jei tai būtų buvę dėl sukilimo, tai būtų puolę Lenkiją ir lenkų kultūrą.