Lapkričio 22 d., Istorijų namuose (Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3), Lietuvos nacionalinis muziejus atidarė Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus globojamą parodą „Pasaulio dydžio Lietuva“. Siekiama atskleisti mūsų migracijos istoriją ir išsamiau apžvelgti šią nevienareikšmes diskusijas sukeliančią temą.

Tai pirmoji paroda, skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų.

Jos lankytojai keliauja per skirtingus amžius ir žemynus kartu su išvykusiais iš Lietuvos bei į ją atvykusiais, kad geriau suprastų tuos, kurie palieka savo šalį ir įsikuria svetur.

Išgyvenęs asmeninę emigracijos istoriją, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus atkreipia dėmesį, kad sunkiausia anuomet buvo nežinia, ar pavyks vėl pamatyti savo šalį, o stiprinanti ir vienijanti moralinė jėga buvo tautiečio petys, žodis, išgirstas gimtąja kalba, ar lietuviškas leidinys: „Nuoširdžiai linkiu, kad tai išsaugotų ir naujosios emigracijos bangos.

Galime neabejoti – visada bus žmonių, ieškančių svetur laimės, sotesnio kąsnio, geresnio gyvenimo. Ir tai – neatimama jų teisė: keisti gyvenamąją vietą, tarnybą, kaimynus.

Tačiau niekada niekam nebus galimybės kuo nors pakeisti ryšio su Lietuva. Neužmirškite ir nenuvertinkite to fakto, kad Jūsų istorinės ir kultūrinės šaknys – Vilniuje ir Kaune, Šeduvoje ir Šiauliuose, įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose.“

Pradėjome kaip nelegalūs migrantai

Migracijos istorijos pasakojimas šioje parodoje pradedamas nuo XIX a. vidurio, kurį galima laikyti masinės migracijos Lietuvoje pradžia.

Lietuva tuomet priklausė carinės Rusijos imperijai, pramonė vystėsi lėtai, žmonėms trūko žemės ir darbo, vyravo nepriteklius. Ypač sunku būdavo nederliaus ir bado metais. „Tai skatino žmones ryžtis ilgai ir pavojingai kelionei, kuri dažniausiai būdavo nelegali.

Rusijos ir Vokietijos sieną geresnio gyvenimo ieškantys lietuviai kirsdavo kontrabandininkų išbandytais keliais, lydimi vedlių, kuriems už paslaugą turėdavo atiduoti nemažą savo santaupų dalį.

Dėl epidemijų prevencijos Vokietijoje jų laukdavo specialios sanitarinės stotys, bet po šio laiko jau atsiverdavo daugiau galimybių – iš didžiųjų Europos uostamiesčių į Ameriką kursuojantys laivai“, – pasakoja muziejaus istorikė, parodos kuratorė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė.

Skaičiuojama, kad iki Pirmojo pasaulinio karo vien į JAV galėjo išvykti apie 600 tūkst. gyventojų iš Lietuvos. Tarpukariu iš besikuriančios valstybės ieškoti galimybių išvyko per 100 tūkst. Trečiąją migracijos bangą sukėlė Antrasis pasaulinis karas, kai žmonės bėgo nuo represijų.

Per 5–6 dešimtmečius šalis neteko beveik milijono gyventojų. Po 1990 m. iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkst. gyventojų, o nuo 2018 m. pastebima vis didesnė imigracija ir mažėjantis emigrantų skaičius.

Lietuviai pasaulyje

Parodos autorių parinktos istorijos ir pristatomos asmenybės lankytojams padės įsitikinti, kad migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir neigiamų, ir teigiamų pusių.

Viena iš parodos kuratorių Milda Varnauskaitė teigia, kad migracijos procesas veikia ne tik patį migruojantį žmogų, bet ir jo aplinką – šeimą, tautą, valstybes, iš kurių išvykstama ir į kurias atvykstama: „Tam tikra prasme jis daro įtaką pasaulio istorijai.

Migruodami žmonės perneša idėjas, požiūrį, materialinius dalykus, kultūrinę patirtį ir žinias. Kaupdami skirtingų šalių ir kultūrų žinias, jie neretai tampa pokyčių iniciatoriais, atradėjais ir kūrėjais.“

Paroda primena asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.

Lankytojus nustebins faktas, kad garsią vyriškų drabužių kompaniją „Burton“ įkūrė žydų kilmės imigrantas iš Lietuvos Mošė Davidas Osinskis, kad Antano Kazimiero Žemaičio (tapusio Tony Zemaitis) kurtomis gitaromis grojo tokios roko žvaigždės, kaip Erikas Klaptonas ir Džimi Hendriksas, o už šiuolaikinį greitąjį nėštumo testą turime būti dėkingi lietuvių kilmės mokslininkei dr. Juditai (Judith) Vaitukaitis.

Už Atlanto gyvenantys lietuviai kultūriniais pasiekimais kartais pralenkdavo pasilikusius gyventi Lietuvoje, kuriems teko kentėti carinės Rusijos suvaržymus, tačiau apie juos kalbame daug rečiau.

„Įprasta pirmuoju periodiniu leidiniu laikyti „Aušrą“, bet ketveriais metais anksčiau Amerikoje išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Gazieta lietuviska“.

1889 m. gruodį Amerikoje – net dešimtmečiu anksčiau nei „Amerika pirtyje“ Palangoje – buvo suvaidinta komedija „Be sumenės“.

Jungtinėse Amerikos Valstijose iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo leista 175 skirtingų pavadinimų periodinė spauda“, – primena G. Milerytė-Japertienė ir priduria, kad „tai nėra kurių nors nuopelnų neigimas kitų sąskaita.

Priešingai – žinojimas apie jų pasiekimus yra būtinas, nes plečia Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje“.

Pasaulis Lietuvoje

Paroda rodo, kad tapti globalaus pasaulio dalimi padeda ir pas mus atvykstantys žmonės. „Labai svarbu matyti ne tik save pasaulyje, bet ir priimti pasaulį savyje.

Žinant, kiek svetur gyvenančių žmonių laiko save lietuviais ir kiek atvykusių į Lietuvą užsieniečių čia rado namus, galima sakyti, kad Lietuva jau seniai išaugo iki pasaulinio dydžio.

Tik nuo mūsų pačių gebėjimo įsiklausyti į kiekvieno individualią istoriją priklausys, kiek tokia Lietuva bus stipri ir auginanti“, – teigia M. Varnauskaitė.

Nors parodoje daugiausia dėmesio skiriama istorinei migracijai, stengtasi atspindėti ir dabar vykstančius procesus – pabėgėlių krizę Europoje ir Lietuvoje, karo pabėgėlių iš Ukrainos gyvenimą.

„Nuosekliai pažvelgus į mūsų migracijos istoriją, tampa akivaizdu, kad per kelis amžius išgyvenome visą migracijos priežasčių ir patirčių amplitudę: gelbėjantis nuo bado, teko tapti nelegaliais migrantais iš carinės Rusijos, vėliau bėgome nuo karo, gyvenome pabėgėlių stovyklose, buvome tremiami, migravome ieškodami ir rasdami geresnį gyvenimą, o dabar tampame migrantus ir pabėgėlius priimančia valstybe.

Tai kelia iššūkių, tačiau būtent istorinės patirties reflektavimas gali padėti surasti sprendimus ir sutarimą“, – sako R. Kačkutė.

Parodą lydės renginių ciklas, ekskursijos ir mokomieji užsiėmimai moksleiviams. Ši paroda yra Vilniaus 700 metų nuo pirmojo jo paminėjimo programos dalis.