Lietuva – NATO lyderė

Geopolitiniai postūmiai

Jau rytoj – nuolat linksniuota pastarąjį mėnesį Donaldo Trampo inauguracija. Jos laukia šimtai milijonų žmonių, tarsi stebuklo, arba bijo, kaip artėjančios katastrofos.

Tarsi naujojo (buvusiojo) JAV prezidento pasikeitimas paveiktų pasaulį kaip magiškos burtų lazdelės mostelėjimas. Pasaulis gi, kaip visada, inertiškas ir rieda į pakalnę įprastu greičiu.

Šios savaitės geopolitinės naujienos yra palyginti neblogos, neskaitant tolesnio Vakarų šalių lyderių nemanymo ir netikėjimo, kad Rusija gali kada nors juos pulti.

Šis aspektas mums kelia daugiausia nerimo, nes nuolatinis tarškėjimas apie „grėsmes“ ir strateginis aklumas besivystančiam ne vadovėliniam karui, skatina Rusiją veikti.

Vakarų šalių snūduriavimas Kremlių veikia tarsi raudonas skuduras, skatinantis pulti tingų, kovai nepasirengusį ir liežuviu maskatuojantį priešininką. Ir panašu, jog Vakarų šalių lyderiai (žvalgybos tarnybos) tol nematys pavojaus, kol rusai su savo kledarais ir driskių orda neatrėplios iki NATO sienų.

Matyt, tik tuomet bus imamasi skubių priemonių.

Bet tų priemonių reikia imtis dabar, kad orda net nesvajotų apie menkiausią konfrontacijos su NATO tikimybę. O vakariečiai dantų Maskvai kol kas nerodo. Jie suleisti į sultingą kepsnį ir plaunami gero vyno srovės.

Todėl Ukrainos politikos ir visuomenės atstovai išplatino kreipimąsi į pasaulio šalių lyderius. Jame teigiama, kad agresija prieš jų šalį – tai Rusijos paskelbto karo prieš NATO (ir ypač – JAV) sudėtinė dalis.

Maskva reikalauja, kad JAV pasitrauktų iš Europos, patrauktų ginkluotę iš Rytų Europos, o NATO sugrįžtų į 1997 m. geopolitines ribas. Šią žinutę išplatino ir JAV Karo tyrimų institutas.

Kiek galima šiame kontekste, džiaugiamės šiuo mūsų įžvalgų atkartojimu. Jas mes kartu su jumis kalame politikams į galvas jau trečius metus iš eilės. Tai rodo, kad privalome nenuleisti rankų ir toliau plušėti išsijuosę, kad pravalytume mąstymo rūdis sprendimų priėmėjų galvose.

Lietuvoje, jos regisi, valosi. Valstybės gynimo taryba nutarė nuo 2026 iki 2030 metų siekti skirti 5 – 6 proc. biudžeto gynybai. Tai yra tikrai gera žinia ir labai aiškus atsakymas naujajam JAV prezidentui Donaldui Trampui.

Biudžeto procentai, kurie kai kurioms išsivysčiusioms Europos šalims atrodo kosminiai ir neįkandami, Lietuvai, pasirodo, visiškai adekvatūs.

Adekvatūs, nes mes turime net dvi sienas su šiuo metu kariaujančiomis valstybėmis – agresorėmis. Būtent dėl to gerai suprantame būtinybę gintis. Šią būtinybę supranta latviai, estai, lenkai, skiriantys daugiau nei 3 ar 4 proc. gynybai nuo BVP.

Deja, kuo toliau į vakarus, tuo labiau noras gintis tirpsta. Mažiausiai gynybai išleidžia Ispanija, Slovėnija ir Liuksemburgas – po 1,3 proc., Kanada – 1,4 proc., Italijos, Portugalijos, Belgijos išlaidos taip pat nesiekia 2 proc.

Taip yra greičiausiai todėl, kad ispanai ar italai nemano, kad driskių ordos atidardės iki jų. Karo grėsmė matuojama kvailiau nei viduramžiais – pagal atstumą žemėlapyje.

Tad Trampo raginimas, amerikiečių akimis, išleisti 5 proc. gynybai atrodo visiškai logiškas. Vašingtonas Europai sako: kodėl mes turime mokėti už jūsų saugumą, laikyti jūsų kontinente brangiai kainuojančias karines bazes, kodėl turime siųsti savo vaikinus jūsų ginti, jei jūs patys nesiruošiate to daryti? Kodėl 300 milijonų turi ginti 500 milijonų nuo 140 milijonų?

Šiame kontekste Lietuva žengė drąsų, savalaikį žingsnį, pareikšdama, jog pasiruošusi skirti netgi daugiau nei 5 procentus gynybai. Vašingtonas neabejotinai jau žino apie šį apsisprendimą ir įvertins, kaip drąsių sąjungininkų ėjimą. Būtent tokie sąjungininkai, kaip Lietuva, Amerikai šiandien yra labai svarbūs.

Jau regime, kaip Trampas badys pirštu NATO šalių vadovams, rodydamas Lietuvą, kaip sektiną pavyzdį. Būtų gerai, strategiškai svarbų geopolitinį ėjimą sutvirtinti karinėje bendradarbiavimo su JAV plotmėje, plečiant jų pajėgų buvimą mūsų šalyje.

Gaila, jog mūsų šalyje yra naivių dūminės pirkios būro mąstymo lygio politikų, manančių, kad tokiu momentu reikia kritikuoti šį sprendimą priėmusius asmenis, pavydėti garbės, skaičiuoti ir aiškinti, jog tam nėra pinigų, o skolintis negalima, nes juos turės grąžinti mūsų vaikai.

Mielieji. Džiaukimės, kad turime ką ir iš ko skirti. Gerai, kad galime planuoti kažką atiduoti. Gerai, kad mūsų vaikai ar anūkai galės atiduoti. Pažiūrėkite į tai, kas liko iš Rytų Ukrainos miestų: lavonais užversti griuvėsiai. Juose nėra nei kam ką planuoti, nei kam ką atiduoti. Vienykimės ir dėkime visas pastangas, kad išsaugotume savo žemę ateities kartoms.

Lūžio taškai

Vakarų šalių lyderiai ir toliau buria iš kavos tirščių, planuodami nuspėti nenuspėjamą karo pabaigą, kalba apie Rusijos izoliaciją, nors Viena, Berlynas ir Londonas užgultas svečiais iš rytų. Prie tokių pareiškimų galime priskirti Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Beno Voliso pasakymą, jog po beveik trejus metus trukusio plataus masto karo Vakarai turi pagaliau izoliuoti Rusiją – „užrakinti ją kalėjime“.

„Rezultatas, kaip ir galima tikėtis, yra tas, kad Rusija yra mažesnė, skurdesnė ir silpnesnė šalis, nei buvo tada, kai Putinas pirmą kartą pradėjo eiti pareigas“, – skelbia politikas.

Taip, tačiau milijonai Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojų, kariškių ir karo nusikaltėlių veikia koordinuotai, juda viena kryptimi ir kelia kaskart didesnę grėsmę savo gebėjimu griauti ir žudyti. Rusija išmoko kariauti ir tą ji gali daug geriau, nei Čečėnijos karų ar Krymo okupacijos metu. Stabdyti ordą ant žemės Europoje šiuo metu sugeba vienintelė Ukraina.

Karo nusikaltėlis Putinas ir jo parankinis Patruševas pareiškė, kad Ukraina, kaip valstybė, nustos egzistuoti 2025 metais. Nepaisant to, ukrainiečiai esą yra „broliška tauta“, kurios likimą turėtų spręsti Rusija ir JAV.

„Jei kalbame apie konkrečias tolimesnės raidos perspektyvas, atsižvelgiant į Trampo faktorių, gerbiame jo pareiškimus. Manau, kad derybos dėl Ukrainos turėtų vykti tarp Rusijos ir JAV, nedalyvaujant kitoms Vakarų šalims“, – peza Patruševas, sapnuodamas, kaip spaudžia ranką JAV prezidentui ir su juo „dalinasi pasaulį“.

Mat, pasak Patruševo, su Londonu ir Briuseliu „nėra apie ką kalbėtis“. Patruševas įsitikinęs, kad ES vadovybė negali kalbėti daugelio savo narių, įskaitant Vengriją, Slovakiją, Austriją ir Rumuniją, vardu, nes šios šalys turi „subalansuotą poziciją Rusijos atžvilgiu“.

Maskvos svajonėse – „subalansuotų šalių“ tarpe matyti Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, nuolankiai stebinčias įir Lenkijoje ar Lietuvoje vykstančias skerdynes.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas svarsto idėją siųsti britų ir prancūzų karius į Ukrainą, kaip taikos palaikymo misiją po galimo susitarimo nutraukti karą, praneša „The Telegraph“. Prancūzai jau antrus metus „dalyvauja“ misijose Ukrainoje… popieriuje.

NATO generalinis sekretorius Markas Riutė pareiškė, kad naująja misija „Baltic Sentry“, bus siekiama tobulinti stebėjimą ir atgrasymą Baltijos jūroje. Būtų gerai, jei atgrasymai būtų planuojami ir koordinuojami ne jiems įvykus, o žengiant kelis žingsnius pirmyn bei numatant priešo ėjimus.

Skelbiama, esą JAV įspėjo Putiną dėl asimetrinių karinių veiksmų, dėl gresiančių oro katastrofų pavojaus, kuomet Rusijos spectarnybų agentai į krovininius lėktuvus ketino patalpinti ar patalpino sprogstamuosius paketus. Po to, kai Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos oro uostuose bei sandėliuose pradėjo degti nekaltai atrodančios krovinių siuntos, Vašingtone ir Europoje beveik nekilo abejonių, kad už šio sabotažo slypi Rusija.

Skelbiama, esą JAV prezidento Džo Baideno padėjėjai, išklausę Rusijos karinės žvalgybos padalinio GRU pareigūnų pokalbių detalių, nustatė, jog į lėktuvus buvo kraunamos plataus vartojimo prekės, tokios, kaip elektroniniai masažuokliai, kurios vėliau užsiliepsnojo.

Dėl šių priežasčių buvo įvesti nauji apribojimai į JAV gabenamiems kroviniams. Tokios Kremliaus diversijos pavadintos „šešėliniu Rusijos karu“, tikintis palaužti NATO valią remti Ukrainą, vengiant tiesioginės konfrontacijos su Aljansu. Manoma, jog teroristinės Rusijos diversijos – tai Kremliaus įsiūtis, atsakant į sėkmingą ukrainiečių karinę operaciją Kursko srityje ir smūgius į Rusijos gilumą.

NYT teigimu, CŽA neva padarė išvadą, kad Leipcige, Birmingeme ir Lenkijoje sudegę įtaisai iš tikrųjų buvo Rusijos GRU „lauko bandymų“ dalis, bandant suprasti, kaip galima paketus transportuoti per Europą. Kroviniai esą „buvo siunčiami ir per Vilnių, Lietuvą, kur rusai išlaiko reikšmingą žvalgybos buvimą“, teigia „The New York Times“ .

JAV įvedė naujas sankcijas beveik 250 asmenų ir subjektų, dalyvaujančių Rusijos kare prieš Ukrainą, tarp kurių pramonės sektoriaus įmonės bei tiekėjai, taip pat iš Kinijos bei Turkijos.

Izraelis ir „Hamas“ pasirašė susitarimą dėl ugnies nutraukimo Gazos ruože. Susitarimas apima pradinį šešių savaičių etapą, kuris apims laipsnišką Izraelio pajėgų išvedimą iš centrinio Gazos ruožo ir perkeltų palestiniečių grąžinimą į šiaurę.

Vokietijos vyriausybė trečiadienį pareiškė, kad patvirtino planą, leidžiantį kariuomenei numušti nelegaliai skraidančius bepiločius orlaivius. Tokiais būdais būtų siekiama apsaugoti ypatingos svarbos infrastruktūrą.

Mūšio linija

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas patvirtino pranešimus apie atakas į Rusijos gilumą Briansko, Saratovo, Tulos ir Tatarstano regionuose. Padaryta didelė žala karinės pramonės įmonėms, sunaikintos raketų paleidimo sistemos.

Atsakydama į tai, Maskva balistinėmis raketomis smogė Kijevui, kur dėl krintančių nuolaužų žuvo keturi žmonės.

Rusai ir toliau rėplioja gilyn į Ukrainos teritoriją, užiminėdami mažareikšmius kaimelius ir bedvases gyvenvietes, apie tai trimituodami, kaip apie didžiules pergales.

Kariaujančios pusės šiuo metu laikosi skirtingos mūšių taktikos, ir nei viena nenori sėsti prie derybų stalo. Kremlius siekia užimti kuo daugiau teritorijų, Kijevas – išsekinti driskių ordą, naikindamas strateginius karinius objektus – karinius pramoninius kompleksus, naftos perdirbimo įmones.

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio sekretoriato patarėjas Michailas Podoliakas teigia, kad Kijevo smūgiai daro didelę įtaką Rusijos ekonomikai. Putinas pažeidžiamas, todėl labai svarbu, kad prie derybų stalo jis sėstų priverstas, o ne pats nuspręstų tai daryti.

„46 procentai Rusijos naftos perdirbimo sektoriaus yra atakuojami arba yra Ukrainos ginklų veikimo zonoje. Tai reiškia, kad Rusija palaipsniui praranda didelę šio svarbaus savo ekonomikos sektoriaus dalį. Be to, mes taip pat smogiame pagrindinei karinei infrastruktūrai Rusijos Europos regione. Turime sugebėti išlaikyti šį spaudimą, jei norime pradėti derybas iš galios pozicijų. Tik patyrusi nuostolių Rusija bus pasirengusi prasmingai derėtis“, – teigia Podoliakas.

Ukrainos gynybos ministras Rustemas Umerovas pabrėžia, kad Ukraina daugiausia dėmesio skirs fronto stabilizavimui ir gynybos stiprinimui. Ukrainos partneriai žada papildomos pagalbos, tuo tarpu Vokietija jau padovanojo 30 000 dronų ir naujų oro gynybos sistemų.

Nuotraukose: platinama apkarpyta foto, kurioje Vokietijos užsienio reikalų ministrė Baerbok neva palieka vyriausybės posėdį, atsisakydama fotografuotis su kancleriu Šolcu po jo sprendimo blokuoti naują pagalbos paketą Ukrainai, ir realybė. Tokių manipuliacijų Vakaruose matysime vis daugiau.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.