Kol greitai naujuoju Amerikos prezidentu oficialiai tapsiantis Donaldas Trampas reiškia ekspansines pretenzijas į Kanadą, Grenlandiją ir Panamos kanalą, Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, kaip pareiškė Kremlius, irgi neatsilieka. Neseniai jis pasakė: „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“.
Šis Rusijos kontroliuojamas eksklavas vėl prisimintas ne šiaip sau: greičiausiai Maskvoje buvo nurodyta memorialinį Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje (Čistije Prudy gyvenvietėje) pervadinti tiesiog į Literatūros muziejų.
Kitaip sakant, šioje prieš 80 metų sovietų užimtoje srityje naikinamas Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas. Tuo rodomas jau įprastas Putino režimui priešiškumas visa kas lietuviška.
Oi, kokį šaršalą Prezidento žodžiai sukėlė motininėje Rusijoje! Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas prabilo, kad Lietuva, esą, reiškia „teritorines pretenzijas“ Rusijai. O tai tik „patvirtina“ jos nuogąstavimus, kad ji grasina Rusijos saugumui.
Dar toliau nusivažiavo užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, kuri sau įprastu žemos kultūros turgaus prekeivės stiliumi šiurkščiai atrėžė G. Nausėdai, kad „šis kartoninis kvailiukas prilindo prie mikrofono su savo drėgnomis istorinėmis fantazijomis“.
Ji netgi pateikė propagandinius Kremliaus palyginimus, kad būtent Stalino dėka, 1939 m. pasirašius dvišalę sutartį, Lietuvos sostinė šiandien vadinasi Vilniumi, o ne Wilno ar kitaip.
Pasak atstovės, „didžiausias Lietuvos uostas Baltijos jūroje iš Memelio buvo pervadintas į Klaipėdos vien dėl didvyriško Raudonosios armijos žygdarbio 1945 m.“ Ir taip toliau ir panašiai. Sunku ir išversti nuolat apsiblaususiam Dmitrijui Medvedevui būdingus M. Zacharovos paistalus…
K. Donelaičio memorialinis muziejus įkurtas gūdžiais 1979 m. vos už 15 km nuo Lietuvos sienos. Pagrindinis muziejaus pastatas – Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1756–1764 m. K. Donelaičio rūpesčiu. 1950 m. ji buvo sugriauta, bet 1971–1979 m. atstatyta.
Pastebėkime: Sovietų Sąjungoje tai buvo didžiausios stagnacijos ir rusiškos kultūros siautėjimo laikai valdant L. Brežnevui. Ne tik tuomet, bet ir po SSRS žlugimo, galima buvo lankyti Toliminkiemį ir kitas baltų vietas, o jų puoselėjimu rūpinosi lietuvių specialistai.
Bet atėjus Putinui į valdžią Rusijoje ir siekiant atkurti buvusios imperijos galybę, Lietuva nuo 2021 m. Kremliuje įtraukta į nedraugiškų valstybių sąrašą.
Netrukus, pradėjus Rusijos karą prieš Ukrainą ir Lietuvai užėmus aiškią paramos Kijevui poziciją, Kremlius ėmė šiurkščiai šalinti visas baltų kultūros apraiškas.
Dabar K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius sako apie planus pervadinti muziejų žinojęs dar praėjusį lapkritį ir teigia, jog svarbu, kad nebūtų padaryta dar daugiau žalos: nepradėta naikinti ekspozicija, didžiojo rašytojo kapas, kiti atminimo atributai.
O buvęs kultūros ministras Simonas Kairys teigia, kad klausimas dėl pervadinto K. Donelaičio muziejaus jau „įžengė į diplomatinės politikos teritoriją“.
Žvelgiant dar plačiau nesunku pastebėti, kad ekspansinė Rusijos politika reiškiasi ne tik piečiau Lietuvos, bet ir aplink ją, ypač rusiškoje Kaliningrado srityje.
Lietuvos pretenzijos į šias senas baltų, o paskui prūsų, žemes, jeigu tokios ir būtų, istoriškai visai pagrįstos.
Juo labiau, kad, kaip jau buvo rašyta, po karo Maskva tarsi ir siūlė Antanui Sniečkui perleisti dalį šios srities, kuri vis tiek būtų SSRS kontroliuojama. Tada šis Stalino vasalas, saugodamas savo kailį, nedrįso pasinaudoti viliojančiu pasiūlymu…
Iki šiol tęsiasi ginčai, ar tikrai nepraėjo visi terminai, kai Rusija valdo šią sritį. Iš naujo, rašydamas apie muziejaus pervadinimą, šį klausimą kelia žinomas kultūrininkas ir portalo Alkas.lt įkūrėjas Jonas Vaiškūnas (čia).
Mes apsiribosime tik kita nedidele ištrauka. Prieš keletą dešimtmečių savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.
Potsdamo konferencija tarsi patvirtino nelygiateisį ir nusikalstamą naują Europos padalijimą, kurio „auka“ tapo ir senasis baltų kraštas. Kaip pastebėjo A. Gaidarovič, srities priklausomybės klausimas buvo atidėtas iki naujo baigiamojo Taikos konferencijos žingsnio.
Taigi, valstybės sąjungininkės galutinės Taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo ilgiems dešimtmečiams.
Jau 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu niekaip su juo nesusijusio politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei. Vakarams abejingai stebint šį sovietų aneksijos laiką, Lietuva ir visa Europa įsigijo didžiulį saugumo skaudulį, kuris ypač neduoda ramybės šiandien.
Šiaip jau muziejaus pervadinimas ir seniai girdimi Maskvos propagandistų pasisakymai nebūtų verti didžiulio dėmesio, jei jie neaidėtų karo Ukrainoje fone. Putino Rusija tęsia agresyvią politiką, o jo hibridinis karas jau kariaujamas ir pačiame Europos centre.
Autorius yra politikos apžvalgininkas
Jeigu Potsdamo konferencija kraštą priskyrė laikinam Sovietų sąjungos administravimui, tai teisiškai žiūrint Rusija suvereno teisių į Karaliaučiaus žemę neturi. Šis kraštas iš Vokietijos yra atimtas tik de facto, o de jure yra jai priklausantis. Rusija yra tik laikina krašto administratorė, taigi jį valdydama 80 metų jai priklausiusią turtinę dalį į kraštą jau pasiėmė. Tokiu atveju Vokietija gali kreiptis JAV, Britaniją ir Rusiją, kad kraštą atiduotų kaip jai priklausantį de jure. Nesnausti privalo ir Lietuva, bet imtis diplomatinių veiksmų, t.y. galėtų kreiptis į JAV ir Britanija, kad šios savo dviejų balsų turtines teises į kraštą, turėtas Potsdame, perleistų Lietuvai tuo pagrindu, kad tai yra etninės lietuvių žemės. Manau, kad tapus Prezidentu Trumpui yra tinkamas metas tai daryti tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Tokiu atveju Vokietija arba Lietuva įgytų teisę kreiptis į tarptautinį teismą reikalaudama įpareigoti Rusiją perduoti kraštą atitinkamai vienai iš jų.
Ar rusija kada nors laikėsi pasirašytų sutarčių? Nebent, jei žinojo, kad bausmė jai už sutarties nesilaikymą bus neišvengiama ir sukels ženklią žalą jai.
Reikia Lietuvos valdžiai diplomatijos būdu dirbti, tada matytųsi, kad nesėdima sudėjus rankas. Dabar JAV ir Britanija Lietuvai palankios šalys, tai kodėl jai nebandyti naudotis diplomatinėmis galimybėmis sprendžiant Karaliaučiaus priklausymo teisėtumo reikalus. Čia ne joks naivumas, o realus teisinis kelias spausti Rusiją, tad tai derėtų išbandyti veikiant išvien Lietuvos diplomatams ir teisininkams. Beje, nenumoti ranka čia derėtų ir Vokietijai. Dabar 80 metų Rusijos nejudinti – nesąmonė.
Na ir kas , kad Potsdame buvo kažkas nutarta. Sąjungininkams , vakarams, giliai nusispjauti ant tų sprendimų. Eilinis, padugnių rašos nacis sako – Rytų Prūsija mūsų karo grobis .
Prisiminkim Budapešto memorandumo pasekmes. Kas garantavo Ukrainos saugumą , tie patys vakarai (antantė).
Apie fašistinę rašą patylėsiu. Taigi , o dėl Ukrainos gyventojų žūties “vakarų dzimakratai” atsakomybės neatsikratys.