Pasirodė naujas Juozo Tumo-Vaižganto raštų 25-sis tomas

Balandžio 15 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko 25-jo Juozo Tumo-Vaižganto raštų tomo (LLTI, 2023) pristatymas.

Renginyje dalyvavo knygos sudarytoja dr. Jurgita Žana Raškevičiūtė ir istorikas dr. Norbertas Černiauskas.

Pokalbį moderavo literatūrologas, J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus švietėjas Remigijus Jakulevičius.

25-jame J. Tumo-Vaižganto raštų tome yra spausdinami rašytojo laiškai žinomiems Lietuvos žmonėms ir įstaigoms.

Vaižganto laiškai yra skirti daugiau kaip 90-čiai įvairių adresatų, rašyti nuo 1892 iki 1933 m.

Tome spausdinami J. Tumo-Vaižganto laiškai, atvirlaiškiai, atvirukai, telegramos, taip pat kvietimai, vizitinės kortelės ir kitos siųstos ar asmeniškai perduotos rašytojo komunikacijos žinutės.

Knygos sudarytoja Jurgita kalbėjo, kad raštų tomas – tai konkrečiomis taisyklėmis apribotas leidinys.

Laiškai 25-jame J. Tumo-Vaižganto raštų tome išrikiuoti pagal adresatus, siekiantnenutraukti komunikacijos ir išlaikyti dialogą.

Knygos rodyklėje laiškai yra pateiktiir chronologiškai,pagal datą, todėl šis leidinys patogus ir mokslininkams tyrėjams ir skaitytojams mėgėjams.

Raštų tomas turėtų būti įdomus istorikams, kalbininkams ir literatūrologams, siekiantiems pažinti XIX a. pab. ir XX a. pr. lietuvių kalbos, kultūros, politikos ir literatūros formavimosi lauką.

Istorikas Norbertas priminė, kad laiškai– tai vienas pagrindinių to meto komunikacijos būdų ir mokslinių šaltinių.

Sudarant knygą buvo siekiama atkurti laiškų kontekstus, todėl knygoje yra pateikiami ne tik Vaižganto laiškai, bet ir glausti adresatų atsakymai į laiškus ir jų komentarai.

Buvo siekiama išlaikyti laiškų dialogus, atkurti ir suaktyvinti prasminius laukus, istorinius kontekstus, sieti daug žinomų garsių Lietuvos asmenybių.

J. Tumas-Vaižgantas rašė laiškus kultūros, politikos žmonėms, kunigams, literatams, namų šeimininkėms ir kitiems to meto visuomenės nariams, taip sudarydamas plačią socialinę panoramą.

Skaitant knygą veriasi ne tik to meto visuomeniniai, politiniai, kultūros įvykiai, bet ir bičiulystės istorijos, gyvenamoji žmonių tikrovė.

Vaižgantas neretai iškyla kaip jautrus ir aktyvus visos Lietuvos gyvenimo redaktorius, žmoniška, gyva asmenybė, diskutuojanti, keičianti, patarianti, besidžiaugianti.

25-jo Vaižganto raštų tomo leidimo darbas reikalavo nemažai mokslininkų pastangų iružtruko 5 metus.

Teko šifruoti rankraščius, išskleisti santrumpas, nustatyti laiškuose minimus žmones, kai, kartais, buvo rašoma tik viena asmenvardžio raidė.

Tekstus ir jų santrumpas teko versti iš 11 kalbų, kuriomis Vaižgantas rašė ar bandė rašyti. Knygos sudarytoja pabrėžė lietuvių kalbos raidą.

Sprendimą skelbti neredaguotus laiškus lėmė siekis parodyti, kaip XIX a. pab. ir XX a. pr. kito lietuviųrašyba ir kalba.

Šis leidinys yra vertingas ir tuo, kad sudarytoja siekė išsaugoti laiškų gyvenimo ženklus:

apibūdino rašymo aplinkybes, ypatybes, popierių, jame paliktas žymes, sulenkimus, iškirpimus ir kitas fizinesrankraščių savybes.

Rengiant knygą buvo parašyta daug išsamių paaiškinimų ir komentarų. Pateikiamos papildomos žinios apie svarbius asmenis ir įvykius.

Knygos pabaigoje taip pat yra pateikta pavardžių rodyklė ir spausdintos kai kurių laiškų faksimilės.

Laiškų išliko nevienodai. Su kai kuriais adresatais, sakykime, Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu, Liudu Gira, Antanu Kaupu, Gabriele Petkevičaite-Bite, susirašinėjimai buvo intensyvūs ir išliko gausūs.

Kitų laiškų buvo parašyta ir išliko mažiau.

Adresatų pavardės yra įspūdingos, tai Jonas Basanavičius, Martynas Yčas, Kazimieras Jaunius, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Antanas Smetona, Julijonas Lindė-Dobilas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petronėlė Orintaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Balys Sruoga ir kiti.

Iš dalykinės korespondencijos gali būti tikimasi sausumo, kryptingų techninių ir tikslinių buitinių tekstų.

Tačiau laiškus skaityti yra įdomu, ypač geriau išmanant istorines jų rašymo aplinkybes, geriau susipažinus su J. Tumo-Vaižganto asmenybe, biografija ir kūryba.

Žvelgdami į tekstus chronologiškai matome, kad laiškai apima 40-ies metų laikotarpį; pirmasis Vaižganto 25-jo tomo laiškas yra parašytas Kaune, 1892 m. spalio 25 dieną, ir yra skirtas kunigui, JAV lietuvių visuomenininkui Antanui Kaupui.

Juozas Tumas yra 23-jų metų sulaukęs Kauno kunigų seminarijos studentas, tikrai nuoširdžiai mylintis Lietuvą ir tvirtai pasirengęs dėl savo šalies dirbti visą gyvenimą.

Laiškas, rašomas į Jungtines Amerikos Valstijas, atspindi sunkią Lietuvos padėtį Rusijos okupacijos metais.

J. Tumas rašo (laiškų kalba šiame straipsnyje yra kiek taisyta pagal dabartinės bendrinės kalbos normas – R. J.):

„Todėl mes tupime kaip žiurkės po šluota ir lenkiškai kalbame, o lietuviškai tik vogčia…Parašyk tu su didesniais išgaliais apie savo tą Detroit, kas tai per biesas?.. Lietuva! Ha!

Kad ne Ji, gal ir aš seminarijoje nesėdėčiau… Kiek jėgos leis – darbuosiuos, o jei aptingsiu – nesiskųsiu dėl kokio ten likimo… žodžiu – Apvaizda… nuvedė ten, kur esi reikalingas“ (1892 metai, 324–326 puslapiai. Toliau žymima – 1892, 324–326).

Paskutinis Vaižganto laiškas (ir turinio požiūriu pirmasis laiškas knygoje) yra parašytas taip pat Kaune, Klimų viloje „Eglutė“, lotynų kalba, 1933 kovo 8 d. J. Tumui-Vaižgantui yra 63 metai, likę mažiau kaip du mėnesiai iki rašytojo mirties (1933 04 29):

„Aš… Juozas Tumas… gyvenantis Kaune, Vaižganto g. 17, dėl ligos negaliu lankytis bažnyčioje.

Todėl kreipiuosi į Šviesiausiąją ir Garbingiausiąją Apaštališką Nunciatūrą Lietuvoje, kad suteiktų man ypatingą… malonę švęsti Mišias namuose“ (1933, 8).

Kartu su 25-jotomo laiškais keliaujame po visą Lietuvą ir Vaižganto gyvenimą.

Laiškai yra rašomi iš Kauno (1892), Mintaujos (1895), Mosėdžio (1895), Kulių (1898–1901), Micaičių (1901–1902), Vadaktų (1902–1905), Sidabravo ir Stakių (1906), Vilniaus (1907–1911), Laižuvos (1911–1913), iš kelionės į JAV (1911), Sankt Peterburgo (1917), Švedijos (1918), Birštono ir kitų vietų.

Skaitant, vėl kyla svarbiausi rašytojo gyvenimo įvykiai, darbai ir patirtys. 25-sis Vaižganto raštų tomas dar kartą parodo labai nuoširdžią, jautrią, konstruktyvią ir šiltą rašytojo asmenybę.

J. Tumas-Vaižgantas rašo išsamiai, savitai, neretai ekspresyviai, su subtiliu humoru.

Štai kaip atrodo chronologiškai sudėlioti ir semantiškai sujungti kai kurių Vaižganto laiškų fragmentai:

„Visgi faktas, kad aš pats nenusimanau, kur mano baigiasi beletristika, o prasideda publicistika ir antraip“ (1932, 401).

„Esu gimęs Šv. Panelės Gimimo dieną, rugsėjo 8. O kad Europos kalendoriuje tai buvo 20, man maža terūpi: aš savo gimtadienį švęsiu savo bažnyčioje šį sekmadienį“ (1929, 204).

Apmąstydamas faktą, kad dėl meilės Lietuvai, stodamas į kovą prieš lenkus ir rusus, nesuprastas dvasinės valdžios, 1893–1918 m. dirbo įvairiose, paprastai mažose, atokiose parapijose, Vaižgantas rašo:

„Kelintą tai kartąvis turiu pradėti gyventi, ne vos tik įsikabinu, jau likimo ranka ir išardo… Žydo – amžinojo valkatos padėjimą pradedu suprasti… dvi bobas teturėdamas, jau suskubau ir su jomis susipjauti – už lietuvybę“ (1906, 146, 150).

„Sėdėdamas Mosėdyje apkrikštijau laikraštį „Tėvynės Sargu“… patapau Šv. Kazimiero draugijos kasininku, kolektoriumi, kontrabandos grosistu šiapus visų trijų pasienio „linijų“, redaktoriumi ir dažnai vienatiniu rašytoju, turinčiu patiekti kas mėnuo 5-iems spaudos lakštams (80 puslapių)“ (1911, 358).

„Jums šaukiant prie darbo vardan tėvynės, aš metu viską, nesigailėdamas“ (1906, 154). „Kada man užmetė, jog dvarponių rankose visa syla, aš atsakiau, kad syla tai žmonėse“ (1902, 88).

„Aš tiesiog trokštu. Kad galėčiau prieš ką išsirėkti… Kartais ima noras nukakti pas Paliulionį ir išvemti jam visą teisybę“ (1903, 94).

„Kanauninkas baigia dūkti, besipjaudamas su bajorais“ (1902, 90). „Turėčiau dar ką pasakyti, bet tiek to: ir taip jau endekus prikiršinau. Dabar pradėsiu apie rusinus“ (1910, 168).

„Aš visados rūpinausi būti – nei šioks, nei toks, nes pats savimi… O mūsų pirmeiviai, kad sumanytų, su pačiu saitanu padarytų bloką, by tik į Dūmą įlindus“ (1912, 304).

1911 m. Vaižgantas buvo išvykęs į JAV, rinkti pinigų „Saulės“ mokytojų namų statyboms (dabar tai yra Kauno „Saulės“ gimnazija).

„Aš ir gyvu žodžiu… Amerikoje, į akis nuolat ir visiem šaukiau – grįžkite, matote, kad čia jums ne taip jau gera“ (1913, 186).

„Kunigui Olšauskiui išrėžiau… disertaciją… Amerikoje aš tiesiog bevelijau nematyti, kaip jisai visokius cililikuičius „gvaltavoja“ (1912, 301).

„Pavargome tai pavargome. Bet ir džiaugsmo gana, kad tarnaujame geram dalykui… maždaug varome keturioliktą tūkstantį.

Jei likusios dienos gerai pavyks, tai turėsime arti penkiolikos [tūkstančių dolerių – R. J.]“ (1911, 348, 350). „Kruvinas ir kartus tai darbas – kolektavimas. Esame sveiki.

Bet neapsakomi karščiai (po 100 viršum Farenheito) [38C –R. J.], neregėtas prakaitavimas per ilgas prakalbas ir vazojimąsi jau, ačiū Dievui, išvarvino iš manęs 26 svarus [12 kg. – R. J.] taukų“ (1911, 524).

Prisimindamas savo nuoširdžią ir atkaklią tautinę politinę veiklą, Vaižgantas rašo:

„Katalikybei tarnavau Smetonos būdu… Į vidurio kelią… taip aš ir keliavau tuo viduriu visą dvidešimtmetį (nuo birželio 1893 m.).

Dabar man sako, aš klydęs ir „nusivalkiojęs“ po svietiškius… Ultra katalikai manimi nebetiki“ (1913, 310).

Nors labai mylėjo Lietuvą ir buvo aktyvus Nepriklausomybės kūrėjas, 1918 m. rašytojas negalėjo tapti Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, nes vokiečiai pusę metų neleido J. Tumui grįžtiiš Švedijos į Lietuvą.

„Pasiųstas į Stokholmo konferenciją… [1918 m. pradžioje – R. J.] veržiaus į Vokiečių okupuotą Lietuvą.

Bet per tautiečių (kun. Olšauskio, J. Gabrio) intrigas vokiečiai manęs nepriėmė… Šveduose likęs… atvykęs tik su viena baltinių atmaina, užsidariau viešbučio kambarėlyje ir neišėjau iš jo per 3 mėnesius, kol neparašiau… „Pragiedrulių“ („rašai po 12–14 valandų per dieną“ (1932, 495) – tautos bruožams pažymėti“ (1924, 259–260).

Sulaukęs 51 metų J. Tumas-Vaižgantas atvykodirbti į Nepriklausomos Lietuvos dvasinę sostinę, Kauną.

1921 m. Vaižgantas rašo:

„Tebesu su instaliacijos įspūdžiais. Katedros narys, garbės apdarai ir žodžiai, entuziastingi pasveikinimai…

Nemoku, bra, būti kanauninku ir tiek… gaili man eilinės rolės minioje…

Pirmieji mano norai buvo persergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos diemančiukus, kurių yra pilkame jų gyvenime (1921, 257–259).

„Mano Ganytojau ir Autoritete, Dar kartą pareikšdamas savo Ganytojui tą džiaugsmą, kurio esu patyręs iš Jo Malonybės pakėlus mane kanauninku, aš vieno tegailiuosi širdingai ir ilgai sau to nedovanosiu, kad tą laimingiausią mano gyvenime dieną – instaliacijos vakarienę aš pabaigiau ne taip, kaip to reikalauja rimtumo valanda…

Viena bonka 7 žmonėms, rodės, dykas galas:

krupnikas nestipras; tačiau atsiradus nemaža neragaujančių, kitiems buvo proga daugiau įsigerti… Buvo kviesti į dvasiškių puotą, o išėjo – spiritiškių. Nužemintai atsiprašau“ (1921, 321).

Dažnai žmonės, prisimindami itin subtilų, kilnų, darnų, jautrų ir gilų lietuvių klasiko požiūrį į meilę moteriai ir šeimai, klausia, ar yra žinoma kas nors apie J. Tumo-Vaižganto moteris.

Laiškuose Vaižgantas samprotauja, kad„Moterų nepamilęs neišvengsi:

vilkas vis žiūri į mišką. Ir to aš neskaitau blogybe; antraip, meilės kankynės tepadaro žmogų žmogumi, o ne suvytusia kerpe ar bejausmiu basliu…

Niekas taip neapsorbuoja visos žmogaus esybės, kaip tasai prakeiktas traukimas į vieną antros lyties asmenį.

O tasai traukimas stiprėja, bent kiek pavelijus sau nors bučiuotis“ (1918, 408).

„Paduodamas bažnyčioje komuniją vienai labai gražiai mergaitei, turėjau iliuziją… ir iš viršaus, ir iš vidaus, t. y. kūnas ir dūšia turima jos dailią“ (1905, 403).

„Mokėčiau, velniai griebtų, gražią mergą mylėti…“ (1912, 303).

Bet „esi; sakyčiau, vydūniškai žmoniškas“ (1927, 264). „Gero kunigo sąvoką apibūdina katalikiškai suprantama moralybė, ypačiai celibato dalyke“ (1918, 408).

„Moterų nebenoriu…“ (1913, 311). „Moterų aš nepažįstu, ir jos ant manęs neturi jokios intakos. Neinkvepia nė trukdo“ (1914, 315).

Vis tik, dar šis tas apie meilę.

„Už tai aš rengiaus, kaip to reikalauja sruogų tradicija, dar vieną Sruogą, Tamstą, sutuokti moterystėn Vytauto bažnyčioje… visai nenorėčiau, kad bent vienas Sruoga būtų išsprūdęs iš mano rankų…

Mano rejestravimas į Katalikų knygas, pats žinai, ne taip jau įkyrus net laisvamaniams. Ir disonansų nebūtų“ (laiškas skirtas Baliui Sruogai – R. J.(1924, 484).

„Kaunas mano valdomą Vytauto bažnyčią esąs praminęs Vilkolakiu, destis, farso vieta… o mano herezijos buvusios:

1. Šv. Raštą aš pavadinęs poezija;

2, Įsikūnijimo Paslaptis tai esantis Dangaus ir Žemės sumaišymas;

3, pragaras esąs gailesys, skaudesnis negu 1000 laipsnių ugnis ir

4, panteistus ir deistus palaiminęs už tai, kad jie ieško Dievo… Ir ką čia pamatei bloga“ (1922, 362)?

Svarbi ir buitis. „Jau bus bent metai, kaip buto N2 visi pečiai sugriuvę, blogai šildą. Aršiausia, kad virtuvės krosnis tokia beliko, jog diena dienon galima laukti gaisro visame name.

Iš tos virtuvės dūmai skverbias visai pašaliais į aukštą, kur butai N3 ir 4 ne tik bailina, bet ir tų butų virtuvėms kliudo veikti – tarnaitės per ašaras nieko nemato…

Mūsų turtas, mūsų gyvybė pavojuje. Prašom neatidėliojant pataisyti visus pečius“ (1922, 414).

Išliko gražių patarimų rašytojams.„Ponaite Petronėle!.. Pasidžiaugiau Tamstos poetine kūryba, tačiau ne tiek, kiek džiaugiuos Tamstos proza.

Poezija vargu ar bus Tamstos profesija… Arba giedok, kaip mano kanariukas, kad sienos skambėtų, arba kalbėk mums proza“ (1930, 430, 431).

Vis kyla J. Tumo-Vaižganto rūpestis dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir lietuviškos politikos tyrumo, net šventumo.

„O mūsų vargšiukė Lietuva… šiuo kartu ją žudo mūsų partiniai krikščionys demokratai“ (1929, 218).

„Dar daugiau parašyčiau… straipsnių apie nekrikščionišką neva krikščionių demokratų taktą ir visuomeninį neteisingumą“ (1920, 256).

„Aš turiu pavyzdžių, kaip krikščionys demokratai užmuša paprasčiausį teisingumą. Dievas yra Kelias. Būkime – sau žmonės“ (1927 , 264).

„Po dviejų metų teko man vėl būti seime. Poniute, kas ten darosi. Jei paklausęs visa to nenusispjausi ant rinkimų teisės ir pareigos, ant visų „demokratizmų“, tai reikš, kad nebeturi nieko žmoniško.

Banditai, kriminalistų tipai, vaikėzai blogai išauklėti, ne žmonių atstovai“ (1926, 31)… „naudos nei pačiai Bažnyčiai, o jau valstybei – tikras peilis; jokios žymės patriotizmo, tas vienas ultra-montanizmas, aklas, aršus, ūmus“ (1930, 492).

Kaunas, 1929 m. rugsėjo 14 d., 60-sis Juozo Tumo-Vaižganto gimtadienis:„Sveikas peržengęs ribą į kapininkus. Ne į kapą-duobę, bet į kapą metų“ (1932, 511).

„Pasveikinimų gavau arti 300; dalyvių sveikinimuose antra tiek (šeimos). Tautiškoji ir nepartinė jaunuomenė. Visa tai gerai. Liūdna man, kad katalikai išsimetė, kam aš ne su jais.

Jie klysta – aš nė su kuo, aš sau, nors visu išsiauklėjimu ir visu darbu – tautininkas… Užtai V. Dievui neatsakysiu“ (1929, 438).

Linksmai prisimenamas Birštonas ir Kaunas.

„Aš, sakykime, labai nesuvaldomas ir ekscentrikas, tai kurorte be apynasrio ir pavadžio nekaip nepabūnu.

Išvirtas tynėje, imu pliumpti šaltą iš pat šaltinio vandenį ištisomis karafkomis, plaukioju laive, žvygauju miške, lakstau basas.

O visa to rezultatas – bronchitis“ (1925, 20). „Tebekosu labai sumaningai:

langai dreba, iš kamino moliai krinta, karnizai aižėja, Aleknavičių, kurie apačioje, Vilkas kaukia, – neramybės darau visam pasauliui.

Vienam ponui Dievui neįkyrėju:

kai buvo pas mus -31C. Ir dar žemiau -34C, į bažnyčia neidavau“ (1929, 218).

„Romoje ir Lietuvos Episkopate aš jau paskerstas ir tik besidairau, kur ir pro kur išlįsti į emeritus“ (1932, 396).

„Su Aukščiausia Galybe leidžiu sau subjektyviai elgtis kaip romantikas“ (1927, 410). „O bet gi atskalūnas aš nesu, tik pasiilgęs romantinės, mistinės, meilės religijos“ (1932, 397).

„Jūratės ir Kastyčio malonė teesie su visais jumis“ (1924, 480)! „Būkite laimingi tiek, kiek to nusipelnėte“ (1895, 501).

„Visokių jums visiems gerybių“ (1929, 438). Pasirašo „Kun. J. Tumas-Vaižgantas tautininkas-gamtininkas, kuone panteistas“ (1927, 410).

Tumo-Vaižganto 25-jo raštų tomo sudarytoja dr. Jurgita Žana Raškevičiūtė paminėjo, kad skaitytojų laukia dar ne vienas Vaižganto raštų tomas.

26-jame raštų tome bus publikuojama J. Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Laiškai turėtų būti pateikti akademine forma, neredaguota, originalia kalba, su visu moksliniu aparatu.

Tekstas bus parankus literatūrologams, istorikams, kalbininkams ir visiems, besidomintiems Vaižganto asmenybe ir gyvenimu.

Raštų tome bus publikuojami laiškai Juozo Tumo-Vaižganto dukterėčių Bronės Mėginaitės-Klimienės ir Barboros Mėginaitės-Lesauskienės šeimoms.

Šie laiškai jau anksčiau pasirodė knygose „Laiškai Klimams“ (LLTI, 1998) ir „Iš širdies ir tikru reikalu… Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija“ (LLTI, 2019).