Vakarų strategija – „pralaukti putiną“

Geopolitiniai postūmiai

Naujasis, bet dar neinauguruotas ir jau kartą pareigas ėjęs JAV prezidentas, atrodo, nusprendė, kad didžiausiai ir stipriausiai iki šiol pasaulyje buvusiai demokratijos ir laisvės tvirtovei atėjo laikas elgtis taip, kaip įprasta diktatorių valdomiems režimams.

Kalbos apie galimybę ginkluota jėga atimti Grendlandijos salą iš Danijos, nejuokingas siūlymas Kanadai tapti 51-ąja valstija, išbalansavęs sunkumus patiriančią Kanados vyriausybę ir privertęs premjerą Džastiną Trudo atsistatydinti bei mažai, ar net abejotinai prasmingas reikalavimas NATO narėms skirti 5 procentus BVP gynybos reikmėms, kai daugelis jų nesugeba sukrapštyti ir 2 procentų, jau neatrodo toks nekaltas, kaip įprastinis, nerišlus, miniai skirtas D. Trampo minčių srautas apie imigrantus Ohajuje, kurie medžioja ir pietums valgo žmonių auginamus šuniukus ir kačiukus.

Žinoma, į visa tai, ką girdime išeinant iš jo lūpų, galėtume numoti ranka ir priskirti prie galingiausios valstybės vadovo keistų pomėgių, tokių pačių, kaip pavyzdžiui, spalvinti savo veidą bronzinio įdegio kremuku ar (neva) užkulisiniu reiškiamu Šiaurės Korėjos diktatoriaus susižavėjimu bei noru, kad amerikiečiai garbintų ir klauptųsi prieš jį lygiai taip pat, kaip šalies-kalėjimo vergai prieš visam pasauliui atomine bomba grasinantį beprotį.

Šioje vietoje mes ir vėl pasikartosime pabrėždami, kad vaidinimas miniai ir žodžių kanonados neatskleidžia tikrųjų ketinimų, kad tik JAV prezidento veiksmai, taip sakant, ant žemės, parodys, kokį iš tiesų kursą pasirinks Trampas ir jo administracija jau visai netrukus. Iš kitos pusės, jau dabar einama labai pavojingos retorikos keliu, kuris skaldo Vakarų šalių vienybę ir yra būtent tai, ko siekia Kremlius ir jo strategai Maskvoje.

Kitas labai svarbus dalykas, kurį taip pat galime įvardinti ir kaip teroristinio Maskvos režimo diplomatinę pergalę, yra planuojamas Trampo ir Putino susitikimas, kuriame, anot Kremliaus burnos D. Peskovo, be išankstinių sąlygų bus aptariamos galimų paliaubų aplinkybės.

„Be išankstinių sąlygų“ reiškia, kad JAV turės nurodyti Ukrainai atsitraukti iš keturių okupuotų regionų ir nebesiekti tapti NATO nare. Vien jau tai, kad šios sąlygos Maskvos supratimu nėra „sąlygos“, rodo akivaizdžią tokio susitikimo beprasmybę ir netgi, drįstame sakyti, absurdą.

Kiti, galbūt, mažiau pastebimi, bet ne mažiau reikšmingi šio planuojamo susitikimo ir JAV – Rusijos derybų aspektai, rodantys Vakarų pasaulio ir jo hegemono – Valstijų – silpnumą, yra pats susitikimo su Putinu faktas bei nuduodama derybų galimybė, nedalyvaujant agresorės pjudomai šaliai – Ukrainai.

Įsivaizduokite, kad kažkuris iš sąjungininkų vadovų 1943 -iųjų rudenį susitinka su Hitleriu ir tariasi dėl taikos be sovietų Rusijos (taip pat, pvz. Prancūzijos), o mainais už paliaubas / taiką „atiduoda“ nacių Vokietijai visas jos tuo metu okupuotas teritorijas…

Kalbos su agresoriumi ir derybos dėl aukos likimo tik iš pirmo žvilgsnio primena besikartojančią istoriją ir galingųjų pasaulio dalybas Miunchene, Jaltoje ar Potsdame. Aiškaus, suderintų veiksmų plano neturėjimas, bevalis susitaikymas su agresoriaus pergale, nuolaidžiavimas blogiui, – tai nauja norma, naujas „normalumas“, kai amoralūs, teisti politikos bestuburiai, su kvailio išraiškomis veide, savo nekompetencija, atsakomybės degradacija ir valstybės, jos gerbūvio ir saugumo devalvacija vardan asmeninių, vienadienių, savimeilę tenkinančių tikslų, linksmina juos išrinkusią minią.

Tai tapo Vakarų Europos ir užatlantinės demokratijos naująja realybe, neišskiriant konkrečių, taip vadinamos, vakarietiškos civilizacijos valstybių. Tai plika akimi matoma ir Lietuvoje, ir Slovakijoje.

Kai mes juokiamės iš Vengrijos, bet nematome savo pačių sprendimų, kad ir dėl dvigubos paskirties prekių eksporto, kritiškai mąstančiam žmogui tampa labai nejauku. Iš tiesų, sunku yra pasakyti, kas yra bjauriau – ar veidmainiškas, apsimestinis „viena ranka padedame Ukrainai, kita – Rusijai“, ar atviras orbaniškas Fico dujų pragmatiškumas.

Deja, bet Vakarai demonstruoja psichologinį, vertybinį, politinį ir karinį silpnumą, kuris yra labai aiškus signalas Putinui ir blogio jėgoms veikti aršiau, bet kokiomis priemonėmis siekti chaoso, mirčių, kančios ir prievartos. Pasirinkta pasyvi Vašingtono ir Berlyno strategija „pralaukti Putiną“, laužiant Rusiją (ir iš dalies – Kiniją) ekonominėmis sankcijomis, nes esą po dabartinio caro ateis sukalbamesnis, galbūt, yra racionali ta prasme, kad ukrainiečių mirčių pagalba išsaugomos mūsų pačių gyvybės ir užsiliūliuojama menka tikimybe, kad blogis pasitenkins jau esamu grobiu.

Tačiau tokia „pašerkime iki soties drakoną nekaltomis NE MŪSŲ mergelėmis“ strategija, kompromisais parduodant sielą velniui, šeria ne tik drakoną, bet ir mūsų vidinį šešėlį, kuris ilgainiui neišvengiamai atsisuka į mus pačius.

Ir čia nori-nenori iškyla esminis klausimas – o kur yra Lietuva, ir kokia yra Lietuvos strategija?

Lūžio taškai

JAV administracija pranešė apie naujas griežtas sankcijas Rusijos naftos milžinėms „Gazprom neft“ ir „Surgutneftgaz“, tokiu būdu uždarydama šešėliniam Rusijos tanklaivių laivynui – maždaug 180 laivų – kelius į Indijos ir Kinijos uostus.

Pilnai sankcijos turėtų įsigalioti kovo mėnesį ir tai reikštų, kad naftos perpumpavimo ir perdirbimo gamyklos šiose šalyse turės ieškoti kitų būdų, kaip „įsisavinti“ rusišką naftą. Sankcijos taip pat skirtos dvejoms didžiausioms Rusijos tanklaivių draudimo bendrovėms bei kai kurioms kitoms įmonėms ir asmenims.

Beje, kai kurie Kinijos uostai, nėra abejonių, kompartijos vyrbegemoto Si nurodymu, dar prieš paskelbiant apie JAV sankcijas, pranešė neįsileisiantys Rusijos šešėlinio laivyno tanklaivių. Manytume, tai įvyko dėl to, kad itin prastėjanti ekonominė situacija Kinijoje verčia komunistus rodyti tam tikrus bendradarbiavimo su Vašingtonu ženklus.

Skaičiavimas paprastas: Trampo žadami muitai, virtę realybe, atneštų žymiai didesnius nuostolius, nei uždarbis iš ukrainiečių krauju atmieštos rusiškos naftos. Tačiau nereikia suprasti klaidingai – Pekinas ir toliau visais būdais rems Rusiją ir jos karą Ukrainoje, bent jau iki to laiko, kol Sibiras taps Kinijos dalimi, dar viena jos provincija, kaip Sindziangas.

Apie tai, matyt, ir apie tolesnę JAV paramą penktadienį telefonu ir kalbėjosi JAV prezidentas Džo Baidenas bei Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris sveikino naująsias sankcijas.

Po pokalbio, V. Zelenskis socialiniame tinkle dėkojo D. Baidenui už Vašingtono paramą beveik trejus metus trunkančiame kare ir rašė, kad (sankcijos Rusijos energetikos sektoriui) padeda Putinui „pajusti savo karo kainą“.

Nenuvertinant Vašingtono ėjimo, visgi nemanome, kad šios sankcijos kažkaip itin reikšmingai paveiks Rusiją.

Pirma, iš maždaug 5 mln. barelių per parą (bpp) Rusijos eksportuojamos naftos, „Gazprom neft“ ir „Surguzneftgaz“ dalis sudaro apie 800 tūkstančių bpp – mažiau nei penktadalį viso eksporto.

Antra, Rusija kažkokiu būdu jau iš anksto žinojo apie ruošiamą sankcijų paketą ir jei dar nenumatė, tai artimiausiu metu numatys, kaip jas apeiti, juolab, kad ir draugiška Maskvai Indija nesiruošia prarasti didžiulių pelnų rusišką juodąjį auksą paversdama „indišku“.

Trečia, kitos naftos tiekėjos netrukdomai dirbs savo darbą: „Rosneft“ taikomos tik labai ribotos poveikio priemonės, o „Lukoil“ ir toliau išlieka nesankcionuota. Be to, turint galvoje, kad po sankcijų paskelbimo naftos kaina pakilo beveik 6 JAV doleriais ir trumpam pasiekė 80 JAV dolerių ribą tarptautinėse biržose, jos brangimas kažkiek kompensuos Rusijos naftos pardavimo apimčių sumažėjimą.

Tuo tarpu, kalbant apie kitą prekybą su Rusija, mažai kas keičiasi. Keistasis karas tęsiasi, mes ir toliau šeriame driskyną, tuo pačiu metu labai ribotai neleisdami nuo ginklų bado išsekti Ukrainai.

Tai, žinoma, yra logiška tąsa to, ką jau aprašėme šios apžvalgos pradžioje – vertybinė politika ir kalėjimas banditui tapo atavizmu, penkta koja šuniui, uodega žmogui, kuris linksmai kriuksi sykiu su deglosiomis, laukdamas savo eilės į skerdyklą, jei tik laiku gauna pašaro.

Ne itin linksmos žinios ir iš Sirijos. Kai visi prieš mėnesį unisonu giedojo džiaugsmingas angelų giesmes Sirijos „išvaduotojams“ ir pirštais rodė į „milžiną molinėmis kojomis“, neva reiškiantį ir Rusijos silpnumą, mes išsyk įspėjome, kad „išvadavimas“ greičiausiai buvo suderintas su Maskva, o „išvaduotojai“ Hajat Tahrir al-Šam (Hayat Tahrir al-Sham – HTS) yra teroristai, teroristinės Rusijos bičiuliai, norintys atkurti, sukurti, o gal ir pakurti Islamo valstybę (kol kas?) Sirijos ribose.

Dabar jau viešai pranešama, kad JAV, Prancūzijos ir Vokietijos pasiuntiniai privačiai įspėjo naujuosius Sirijos islamistų lyderius, kad užsienio džihadistų paskyrimas į aukštus karinius postus jiems kelia susirūpinimą regiono saugumu ir kenkia naujosios Sirijos įvaizdžiui.

Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Ž.N. Baro ir A. Baerbok už uždarų durų tiesiogiai įspėjo A. Šararą, HTS vadą ir faktinį Sirijos lyderį apie grėsmes, t.y. Al Qaeda ir ISIS, nuo kurių jis viešai atsiribojo ir teigia esą neturi su šiomis teroristinėmis grupuotėmis nieko bendra.

Deja, proto aptemimas, kai norima priimama už tikra, yra būdingas ir Vilniui, ir Berlynui. Rusija, kaip ir Sirija, yra valdoma teroristų, o kad tai pasikeistų, mažų mažiausiai, teroristai privalo būti patupdyti už grotų.

Bet mes, civilizuotieji, tikintys visuotiniu gėriu ir taika niekaip nepasimokome. Mes atsisakome suprasti, kad durtuvais režimą gali pakeisti tik kitas režimas, o ginkluota revoliucija ant pjedestalo užkelia ne ką kitą, o tik ginkluotus revoliucionierius.

Demokratija yra stipri, kai ji yra brandi, ji tarpsta taikos sąlygomis, kai visuomenė yra (r)evoliucionavusi diskutuoti apie garduose laikomų vištų teises.

Kai į tave šaudo, o tavo dukrą ruošiasi išprievartauti, diskusija apie tai, ar geriau mirti klūpant, ar stovint, yra ne brandumo, o kvailumo ir silpnumo požymis.

Mūšio linija

Šiaurėje, išlaisvintoje Kursko srityje rusai pradėjo puolimą iš vakarų į rytus, kaip atsaką į ukrainiečių surengtą ribotą puolimą placdarmo rytuose.

Žiniasklaidos skambiai pakrikštyti kontr-puolimu, ukrainiečių kuopos, sustiprintos keliais tankais ir išminavimo technika veiksmai geriausiu atveju gali būti įvardinti kaip „spoiling attack“, kuria užkirstas kelias rusų pajėgų puolimui iš rytų pusės.

Nors rusų blogeriai ir „nepriklausoma“ rusų žiniasklaida praneša apie galimą ukrainiečių „kontr-puolimo“ tikslą – Belgorodą, pažvelgus į žemėlapį, mums tai atrodo kaip psichologinė operacija, savų atliekama prieš savus. Iki Belgorodo nuo pozicijų Kurske yra apie šimtas kilometrų, ir jei ukrainiečiai kažką sugalvojo, tai rusams antra Kursko tragedija gali tapti tik puolimas iš įtvirtintų pozicijų šalia Charkovo, ties Žuravliovka, nuo kurios eina tiesus kelias į „baltąjį“ miestą.

Prasiveržimas Volčanske, derinamas su įkirtimu į rusų flangą virš Žuravliovkos, greičiausiai, reikštų panišką driskių bėgimą Maskvos link, kaip 1610-aisiais nuo ATR kariaunos Smolenske.

Žemiau į pietus nuo Charkovo ties Kupjansku rusai bando pagerinti savo pozicijas. Yra pasirodę pranešimų, kad kelios rusų grupės kirto Oskilo upę ir įsitvirtino kitame jos krante, tiesiogiai grasindamos Kupjansko prieigoms šiaurėje ir šiaurės rytuose.

Tačiau čia fronto liniją laiko maždaug 4-5 ukrainiečių brigados iki pat Časov Jaro, todėl rusai nors ir išlaiko spaudimą, tačiau neskuba mirti.

Žymiai prastesnė padėtis yra jau ties pačiu Časov Jaru ir žemiau, išilgai rytų fronto į pietus, kur orda didžiuliais nuostoliais braunasi į priekį Torecko-Niujorko ir Ševčenko ašyje. Pagrindinis šių rusų taktinių operacijų tikslas – atkirsti ukrainiečių gynėjų flangus ir užimti Pokrovską.

Šiame sąlyginai gana siaurame ruože yra sutelktos 6–8 ukrainiečių brigados, nes vadovybė puikiai supranta, kad rusams užėmus Pokrovską atsivertų kelias į šiaurę Kramatorsko link, kuris yra pagrindinis logistinis centras šiame rajone.

Pietryčių fronte rusai niekaip negali užimti Kurachovėsonors pastarąjį mėnesį apie šios gyvenvietės užėmimą Kremlius pranešė kokius septynis kartus. Ukrainiečių pajėgos vis dar ginasi užtikrindamos galimybę išsekintoms pagrindinėms gynybos pajėgoms atsitraukti keliu link Iskros miestelio į vakarus.

Kurachovo bet kokia kaina turi būti išsaugota tol, kol laikosi Velyka Novosilka, esanti dar labiau į pietus, nes praradus pastarąją rusai pietų-šiaurės kryptimi galėtų suduoti stiprų smūgį ukrainiečiui flangui. Nenorime jūsų liūdinti, bet esame realistai ir manome, kad tiek Kurachovės, tiek Velyka Novosilkos gynyba artimiausiu metu turės trauktis.

Pietuose rusai kaupia pajėgas ir grasina pulti Orichovo-Zaporožės kryptimi. Savaitės viduryje orda Zaporožės miestą bombardavo KAB‘ais, deja, žuvo ir buvo sužeisti šimtai civilių gyventojų.

Driskiai nuo Nikopolio iki pat Chersono įvairiose vietose vis bando forsuoti Dnieprą, raketomis, dronais ir artilerija apšaudo gyvenvietes išilgai fronto linijos kitoje upės pusėje.

Ukrainos pajėgos savo ruožtu dronais, raketomis ir aviacijos smūgiais naikina rusų pajėgas užnugaryje ir toliau į okupuotų teritorijų bei Rusijos gilumą. Taikiniais taip pat yra rusų logistikos centrai, kuro saugyklos, geležinkelio bėgiai.

Šaltinio fronto linijoje ties Časov Jaru žodžiais, pastarosiomis dienomis rusų nuostoliai iki dešimties kartų viršija gynėjų praradimus.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Tube TC, Medijų rėmimo fondui bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.