G. Jakavonis. Kodėl D. Grybauskaitė neapdovanota Sausio 13-osios medaliu?

Klausimas, kuris apie mūsų Lietuvos valstybę turėtų iškilti bet kuriam, dar sveiką protą mūsų „durnių žemėje“ išsaugojusiam žmogui. Atsakius į jį, visiems tautiečiams būtų aiškiau, kas vyksta „didvyrių žemėje“ ir kas kaltas, kad mūsų Tėvynėje šeimininkauja svetimtaučiai.

Kai Sąjūdžio atgaivinto tautos atgimimo laikotarpiu atkūrėm savo nepriklausomą valstybę, buvo aišku, kad turim ją ginti! Beginklė lietuvių tauta nepabijojo dėl to stoti prieš šios laisvės siekio numalšinimui atstovaujančius Sovietų Sąjungos imperijos tankus, kuriems dirigavo Maskvos statytinio M. Burokevičiaus Lietuvos Kompartijos politinė organizacija su tuo metu jos vadovybėje dirbusia tokia Dalia Grybauskaite.

Ar galėjo tų dienų Lietuvos laisvės gynėjai pagalvoti, kad tuo metu buvusi kitoje barikadų pusėje, anot piktų liežuvių, KGB mokslus baigusi panelė, taps jų šalies prezidente ir „Lietuvos Dalia“, kaip vėliau ją pakrikštijo save faktiniu šalies vadovu apsiskelbęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tiek jo, buvusio marksizmo-leninizmo katedros dėstytojo, tiek D. Grybauskaitės, kuri, vizituodama Izraelyje, prisistatė kaip litvakė, giminės istorijoje vis išnyra „Dievo išpirktos tautos“ šaknys.

Kaip yra pareiškusi dabartinių Lietuvos vyriausybių „ministrė be portfelio“, buvusi sovietinė tardytoja Faina Kukliansky (atsiprašau, buvau per klaidą parašęs Dušansky): „Žydai lietuvių nemėgsta labiau nei lietuviai žydų“. Tai dabar bandau suvokti, kaip vertinti visa tai, kai mūsų labiausiai pasaulyje nykstanti tauta, kurios atstovai, dar gyvenantys protėvių žemėje, dėl savo valdžios daromų kvailysčių vis ieško galimybių emigruoti iš Lietuvos, kurią žydai vadina „Šiaurės Jeruzale“.

Kažkada Hitlerio naciai Vokietijoje dėstė, kad mažos tautos jų vadovaujamame pasaulyje išnyks ir išgaruos kaip vandens lašai, nukritę ant iki raudonumo įkaitinto akmens. Sovietinis ideologas M. Suslovas Lietuvą matė kaip šalį be lietuvių, o tai bandžiusi įgyvendinti, kaip ji pati sakė, „kariaudama savo mažus karus“ 1991 metais D. Grybauskaitė, kuri iki dabar už įvairių demokratijų ir laisvių plėtojimą apdovanojama globalistų ordinais, iki šiol neapdovanota Sausio 13-osios medaliu.

Lietuvoje, kur Vytauto Landsbergio parodytu asmeniniu pavyzdžiu ir įsivesta ar dar nuo genseko L. Brežnevo nusižiūrėta mada, apsidovanoti save visais tau priklausančiais ir nepriklausančiais apdovanojimais, tai gana keista. Jei kur pasirodytų, kad tai kvailystė, prisiminkit, kaip lengvai Lietuvoje galima perrašinėti istoriją, kurią daugelis mano amžininkų dar prisimena.

Kaip pavyzdį imkime, kad ir 1988 metų Sąjūdžio atsiradimą. Kas tada vadovavo Atgimimui, kad buvo mūsų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo lyderiai, o ką dabar rašo istorijos vadovėliuose jaunoji karta? Taip, taip, viskam vadovavo vienintelis ir nepakartojamas tautos laisvės nešėjas, imperijos griovėjas, kosmoso užkariautojas… bei jo suburta, dabar elitu save tituluojanti konservatorių partija!

Sąjūdžio idėjų tesėja, vienintelė tautines ir krikščioniškas, patriotines jėgas pristatinėjanti, joms atstovaujanti politinė partija tapo ta jėga, kuri ir atvedė ė šalies vadovo postą iki pat subyrėjimo gynusią Sovietų Sąjungą kompartijos narę. Tiesa, ji tuomet jau darbavosi kitos, Europos Sąjungos komisariate.

Tapusi Lietuvos prezidente, Dalia Grybauskaitė, pagal mūsų šalyje galiojančią tvarką, buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kaip valstybinės valdžios ženklu. Apdovanojimo šiuo ženklu tvarka yra griežtai reglamentuota. Juo valstybės vadovą apdovanoja LR Seimo arba Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, bet D. Grybauskaitė šį ordiną su regalijomis V. Landsbergiui įteikė pati, kol dar net praėjusios kadencijos LR Seimo valdanti dauguma su pastarojo anūku Gabrieliumi jo dar nebuvo „įšventinusi“ prezidentu.

Jei prezidento pareigas einant Valdu Adamkui, kuris tada teikdavo apdovanojimus, buvo kažkokia logika ir tvarka, tai šalies vadove tapus D. Grybauskaitei, Lietuvos valstybiniai ordinai ir medaliai tapo valdžioje esančio „dvaro“ apdovanojimais. Dvaras ir valstybė – dvi skirtingos sąvokos.

Lietuviškais apdovanojimais pasidabinęs mūsų „elitas“, kuris, versdamasis per galvą, stengėsi būtų geriausiuoju Vakarų didžiūnų aptarnaujančiu personalu, dabar be jų „arbatpinigių“ gviešėsi tų valstybių ordinų bei medalių. Tik ar jums nekyla klausimas, kai tau apdovanojimus teikia svetimi, ar tai nėra ženklas, kad kažką blogo padarei saviems?

Čia jau reikėtų kalbėti apie tai, kaip elitas išduoda savo tautą. Bent man ši minti kyla, kai kasmet po kelis kartus išgirstu, kad buvusi mūsų prezidentė D. Grybauskaitė už visokius buvusius nuopelnus globalizacijai vėl gavo tarptautinį apdovanojimą.

Bet grįžkime prie Sausio 13-osios, kurios 1991-ųjų metų naktį buvome iškėlę trispalves ir prie krūtinės prisisegę Vyčius, Gediminaičių stulpus. Per konservatorių propagandinį ruporą LRT transliuojamų programų vedantieji sėdi pasidabinę buvusios ministrės Monikos Navickienės užsipatentuota „nezabudke“, kuri taip panaši ant sovietmečio Pergalės dienos – gegužės 9-osios atvirukų spausdintą neužmirštuolę.

Ant LR Seimo, prieš trisdešimt ketverius metus vadinto „Lietuvos širdimi“, plazda Ukrainos vėliavos, o toks, neva Ukrainai aukas renkantis, J. Ohmanas aiškina, kad keliantys trispalves savo šalies vėliavas, esame „putinistai“.

Kartais man atrodo, kad gyvenam tarp idiotų.