2010 metais įsteigta Bronio Savukyno premija skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams arba kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.
Pernai šią premiją pelnęs poetas, literatūrologas, publicistas Antanas Šimkus yra jau 14-asis jos laimėtojas. Jis sutiko pasidalyti mintimis ne tik apie pačios premijos, bet ir buvimo kultūros sferoje svarbą.
– Prisiminkite, kaip sutikote žinią, kad komisija šią premiją paskyrė Jums? Kokie jausmai tąkart užplūdo?
– Sužinojęs apie premijos skyrimą, žinoma, nudžiugau. Tai labai garbingas apdovanojimas, veiklos kultūros lauke įvertinimas. Prisiminiau anksčiau tą premiją gavusius – smagu atsidurti tokioje rimtoje kompanijoje.
Kornelijus Platelis, Mindaugas Kvietkauskas, Petras Kimbrys, Giedrė Kazlauskaitė, Dalia Satkauskytė… Tai tik keletas žmonių iš apdovanotųjų, apie kuriuos galvoti gera.
– Šiemet pelnėte Antano Miškinio premiją, tiesa, už poezijos knygą „Vakaras dega“, o Bronio Savukyno premija Jums skirta už ilgametį kultūros puoselėjimą, archyvinės medžiagos sklaidą, kultūros temų ir problemų aktualizavimą, papročių ir išliekamosios kultūrinės vertės kūrimą. Kaip nuo svajonės būti miškininku atsidūrėte kultūros sferoje? Kuo ji Jums apskritai svarbi?
– Kultūros sferoje atsidūriau per skaitymą ir rašymą. Svajonę tapti miškininku (kaip tėvai ar senelis) pakeitė svajonė eiti savuoju, individualiu keliu.
Dar mokyklos laikais man gana lengvai sekdavosi kurti rašinius, padėdavau ir klasės draugams, sudėliodamas kablelius ir panašiai.
Moksleivių kūrybos varžytuvėse irgi vis kokios nors prizinės vietos diplomą parsiveždavau. Taip natūraliai ir atėjau ten, kur man labiau sekasi, įdomiau. Stengiuosi būti ten, kur matau prasmę.
Mano supratimu, kultūra apima visas gyvenimo sritis, leisdama jį įprasminti (tekstais, veiklomis, susijusiomis su kuriančiais žmonėmis, klausimais, kuriuos sau ar kitiems gali iškelti eidamas šiuo keliu). O ar yra kas svarbiau už prasmės pojūtį? Ko gero, ne.
– Poetas, publicistas Gytis Norvilas, taip pat Bronio Savukyno premijos laimėtojas, ją yra pavadinęs tam tikra žyme, ženklu – kokybės, elegancijos, proto, empatijos, atvirumo horizontui. O kokie epitetai pirmiausia Jums ateina į galvą, mąstant apie šią premiją?
– Tikrai sutinku su Gyčio pateiktais epitetais, nelabai daug ką ir galėčiau pridėti. Nebent, kad tą premiją galima vadinti ir garbės ženklu, nes būti vertam tokio apdovanojimo reiškia ir tam tikros pasirinktos asmens veiklos, krypties pripažinimą.
– Kai netekome Bronio Savukyno, Jums buvo 31-eri, bet galbūt esate su juo susidūręs tikrame gyvenime arba su jo redaguotais „Kultūros barais“? O gal turite kitą santykį su šia ryškia mūsų kultūros asmenybe ir jos veikla?
– Deja, tikrame gyvenime tiesiogiai bendrauti nėra tekę. Esame dalyvavę keliuose bendruose renginiuose, pavyzdžiui, kažkurių metų „Poetiniame Druskininkų rudeny“, bet šventės šurmulio buvo pernelyg daug, kad įvyktų asmeninis susitikimas.
„Kultūros barus“ atradau baiginėdamas vidurinę, apie dešimtojo dešimtmečio vidurį, taigi, Bronio Savukyno vadovavimo laikais. Man šis leidinys atrodė vienas intelektualiausių, savo straipsniais teikiantis minčių įvairiems svarstymams, akiračio plėtrai.
Dar viena netiesioginė pažintis – lituanistinių studijų švietimo universitete metais domėjausi etimologija, teko naudotis Bronio Savukyno ir Kazio Kuzavinio parengtu „Lietuvių vardų kilmės žodynu“. Ta knyga pravertė ir vėliau, renkant vaikams vardus. Tad buvo ir yra dėl ko minėti geru žodžiu.
– Jau minėtasis Gytis Norvilas, rašęs apie literatūrinių premijų perteklių, teigė, kad ši premija yra „viena iš tų, kuri turi visus duomenis būti gerbiama, vertinama. Kad ji turi likti ir reikalinga – jokių abejonių“. Ar sutiktumėte?
– Visiškai sutinku. Jau kalbėjau apie šio apdovanojimo garbingumą, nebesikartosiu. O ir tokių premijų, įvertinančių kultūros leidinių redaktorius, autorius, rašančius minėtos srities spaudai, daugiau nėra. Tad linkiu dar daugel metų jai gyvuoti.
– Jau greitai bus dešimtmetis, kai esate žurnalo „Metai“ redaktorius: kokie iššūkiai lydėjo darbo pradžioje, o kokie lydi dabar?
– Jau dešimtmetis? Greitai bėga metai, ypač kai juos leidi pasaulin kas mėnesį… O jei rimčiau bandyčiau atsakyti… Mano jau ne sykį minėta svajonė – išleisti žurnalo tobulų turiniu ir forma tekstų numerį – vis dar lieka svajone. Nors pradinio jaudulio mažiau belikę, jau įgyta daugiau patirties, tačiau neramių valandėlių, dienelių, naktelių pakanka.
Labai svarbu – tinkama tekstų atranka, pasistengti aukštą kokybę išlaikyti. Vadyba, finansai – taip pat ne pats lengviausias uždavinys kultūros leidiniui.
Dabar, pasikeitus paramą teikiančiajai institucijai, padėtis lyg ir gerėja, bet dar atsargiai norisi apie tai kalbėti. Pagyvensim – pamatysim.
O labiausiai džiaugiuosi „Metų“ redakcijos komanda (linkėjimai Regimantui, Laurai, Gediminui, Deimantei, Neringai, Marijai, Aurelijai), bendradarbiais, autoriais. Be jų ir tas vyr. redaktorius nelabai jau „vyr.“ ir išvis nelabai kam reikalingas būtų….
Per darbo „Metuose“ metus labai aiškiai supratau – su šiais žmonėmis pakaks jėgų išgyventi, įveikti viską. Už tą supratimą jiems esu dėkingas.
Primenama, kad kandidatus šių metų Bronio Savukyno premijai galima siūlyti iki gruodžio 2 d. (imtinai).
