M. Kundrotas. Višegrado šalių konservatizmas Europos idėjos kontekste

Višegrado ketvertas, kartu su Baltijos šalimis JAV dešiniųjų įvardytas Naująja Europa, ilgą laiką buvo sutelktas geopolitinis ir geokultūrinis vienetas. Jis reiškė proamerikietiškas, švelniai euroskeptiškas ir didele dalimi – antirusiškas geopolitines pozicijas, o taip pat – konservatyvias kultūrines ir socialines nuostatas.

Šiandien apie sutelktą vienetą kalbėti sunku. Vengrija ir Slovakija gravituoja link Rusijos, o Lenkijoje politinę daugumą sudaro liberalios ir kairiosios jėgos, artimesnės Vakarų Europai nei Vengrijai ar Slovakijai. Čekija užima trečią poziciją: šioje šalyje viešpatauja kultūrinis ir ekonominis liberalizmas, tačiau Europos centralizacijos ir laisvos migracijos klausimais čekai laikosi arčiau vengrų ir slovakų.

Atskiras ir svarbus Višegrado šalių politinių sistemų aspektas – konservatyviosios šių šalių partijos. Šiuo aspektu ilgalaikio bloko šalys artimesnės tarpusavyje nei su Vakarų šalių ar jas kopijuojančių Baltijos valstybių politinėmis sistemomis. Višegrado konservatorius galima lyginti, skirti ar tapatinti penkiais išskirtiniais aspektais: santykiu su Europos centralizavimo pozicija, požiūriu į migraciją, šeimos politika, geopolitika (ypač – rytiniu jos vektoriumi), pagaliau – socioekonomine politika.

Prieš aptariant konkrečias partijas ir jų pozicijas prasminga apsibrėžti, kokios partijos ir kodėl įvardijamos konservatyviomis. Nuo Edmundo Berko (Edmund Burke) laikų konservatoriai svarbiausiu politikos principu laikė dorybę. Nors pats E. Berkas pozityviąją dorybę (geradarystę) veikiau priskyrė laisvai valiai nei politinei pareigai, negatyvioji dorybė (kova su yda) nuo seno tapo konservatizmo šerdimi. Taigi, autentiški konservatoriai – už moralinių ribų išsaugojimą politiniu ir teisiniu lygmeniu.

Toliau konservatoriai gina laiko patikrintas vertybes ir institutus – prigimtinę šeimą, istorinę politinę bendruomenę (dažnai, nors ir ne būtinai besiklostančią etniniu pagrindu), tradicinę religiją arba religijas.

Tiesa, santykis su istorija tarp skirtingų konservatyvių mąstytojų įvairuoja. Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) teigė, kad šiuolaikiniai konservatoriai – kone katakombų kultūra, sauganti istorines vertybes geresniems laikams. Maiklas Oukšotas (Michael Oakeshott) konservatizmą tapatino su „dabartizmu“. Leo Štrausas (Leo Strauss) kalbėjo, kad tiesa ir teisingos vertybės apskritai nėra pavaldžios laikui. O Nikolajus Berdiajevas manė, kad konstruktyvus konservatizmas turi jungti tradiciją su pažanga ir kūryba.

Daugelis šiandieninių Vakarų konservatorių, ypač – Vakarų Europoje, užtikrintai žengia M. Oukšoto keliu, nors jis veikiau apibūdino esamas tendencijas nei jas programavo. JAV ir Vidurio Europoje padėtis kiek kitokia. Čia gyvesnės E. Berko, L. Štrauso, o gal net Žozefo de Mestro (Joseph de Maistre) ir Lui de Bonaldo (Louis de Bonald) pozicijos, orientuojantis į moralinį, kultūrinį ir politinį normatyvizmą.

Lenkiškam konservatizmui pirmiausiai atstovauja „Teisės ir teisingumo“ partija (Prawo i Sprawiedliwość), vadovaujama Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński). Ši partija griežtai pasisako už nacionalinio suverenumo išsaugojimą Europos Sąjungoje, prieš masinę imigraciją, už prigimtinę šeimą, euroatlantinę geopolitiką, Rusijos imperializmo stabdymą. Socialinė jos politika – centro kairioji, orientuota į gerovės kūrimą platesniems visuomenės sluoksniams, apibūdinama kaip solidaristinė ir intervencionistinė.

Čekų dešinei vadovauja Pilietinės demokratijos partija (Občanská demokratická strana), sujungusi platų politinių srovių spektrą nuo konservatyvių liberalų iki socialinių konservatorių. Ši partija griežtai oponuoja Europos Sąjungos centralizacijai, pasisako už migracijos problemų sprendimą nacionaliniu lygiu, priešinasi vadinamajam politiniam korektiškumui. Šias pozicijas sunku laikyti kriterijumi skiriant liberalizmą ir konservatizmą, nes daugiau žodžio laisvės ir mažiau politinės centralizacijos gali tikti abiems pusėms.

Šeimos klausimu ši partija programos lygiu įsipareigoja ginti ir globoti šią instituciją, tačiau genderiniu klausimu jos pozicija stipriai kito nuo skeptiškumo 2005 m. iki palankumo LGBT+ judėjimui 2024 m. Šiuo aspektu pilietiniai demokratai žengė panašiu keliu kaip Vakarų, o taip pat – ir Baltijos šalių konservatoriai. Kaip ir lenkų kolegos, čekų dešinieji palaiko vakarietišką geopolitinę kryptį ir oponuoja Rusijos ekspansijai, o ekonomikoje kalba kaip liberalai: už mažus mokesčius, mažesnę biurokratiją, palankumą verslui.

Vengrų dešinės lyderė – Fides partija (Fidesz) – evoliucionavo priešinga kryptimi: nuo libertarizmo iki griežto konservatizmo. Ši partija pasisako prieš Europos Sąjungos galių didinimą, prieš masinę imigraciją, be to – nors palaiko Vengrijos narystę Europos Sąjungoje ir NATO – drauge plėtoja draugiškus santykius su Rusija, priešinasi sankcijoms šios šalies atžvilgiu, o taiką Ukrainoje atsieja nuo Ukrainos pergalės.

Šeimos klausimu Fides vykdo intervencionistinę politiką, per mokesčių lengvatas ir kreditus siekdama gerinti gimstamumo rodiklius, o LGBT+ atžvilgiu laikosi atstumo. Vengrijoje tos pačios lyties asmenų santykiai legalūs, kaip ir partnerystės, bet draudžiama įsivaikinti tiek homoseksualioms poroms, tiek bet kurios orientacijos viengungiams. 2021 m. Fides iniciatyva uždrausta dėstyti vaikams LGBT+ judėjimo idėjas. Ūkyje taip pat taikoma intervencionistinė politika, įskaitant kainų reguliavimą ir viešuosius darbus.

Paradoksaliausia padėtis – Slovakijoje, kur konservatyvioms idėjoms valdžioje atstovauja komunistinės kilmės kairioji partija Smer, vadovaujama premjero Roberto Fico (Robert Fico). Ši partija save sieja su socialdemokratija ir trečiuoju kursu, kritikų apibūdinama kaip kairiojo nacionalizmo ir populizmo partija. Kaip ir dera kairiajai partijai, Smer akcentuoja gerovės ekonomiką, didesnį gėrybių perskirstymą, globėjišką valstybę. Visgi tai – tik dalis šios partijos charakteristikos.

Socialdemokratų internacionalo siaubui Smer pasisako už prigimtinę šeimą, prieš vienalytes sąjungas ir homoseksualių asmenų galimybes įsivaikinti, prieš imigraciją ir globalizmą. Taigi, ši partija ekonomiškai – kairioji, o kultūriškai – konservatyvi ir tautininkiška. Tarptautiniuose santykiuose ji, kaip ir Fides, palaiko draugiškus ryšius su Rusija, pasisako prieš sankcijas Rusijai ir paramą Ukrainai, bet nori, kad Slovakija liktų Europos Sąjungoje ir NATO.

Susipažinus su Višegrado šalių konservatyviosiomis (ir prokonservatyviosiomis) jėgomis galima žvelgti giliau, filosofiškai apmąstant priežastis ir perspektyvas: kas sąlygoja piliečių paramą tokioms partijoms, ką jos siūlo Europai ir kaip jos gali paveikti Europos idėjos raidą bei lokalizaciją geopolitiniuose žaidimuose.

Pradėti reiktų nuo tautinių mitų. Lenkų ir čekų kilmės mitai – grynai europietiški. Čia kalbama apie tris brolius: Lechą, Čechą ir Rusą (kitur – Kijų, žinoma, siejamą ne su Moskovijos rusais, bet su ukrainiečiais). Vengrų tautinis mitas kalba apie kitus brolius: Hunorą ir Magorą, hunų ir vengrų protėvius. Taigi, nuo Uralo atsikėlę vengrai aiškiai save sieja su eurazine civilizacija. Ant eurazinio tapatybės klodo klojamas europinis – per šventąjį karalių Ištvaną (Steponą). Tai leidžia politikams pagal patogumą manipuliuoti tapatybėmis.

Fides ir Vengrijos vyriausybės vadovas Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) kalba apie europinę tapatybę, priešpriešindamas ją migrantams iš Trečiojo pasaulio. Čia pat jam vadovaujant Vengrija stebėtojos teisėmis įsijungė į Tiurkų Valstybių Organizaciją. Lygiagrečiai integruojamasi su eurazine Rusija, išlaikant narystę euroatlantinėse struktūrose. Vengrijos pavyzdys kaip reta rodo galimybes žaisti istorinėmis tapatybėmis pagal patogumą, tenkinant savo ir savo elektorato interesus.

Lenkijos ir Čekijos konservatoriai renkasi būti opozicija Europoje. Vengrijos konservatoriai pasilieka galimybę tapti opozicija Europai, kurdami sau atsarginį kelią, jei su Europa ryšiai nutrūktų. Ilgą laiką vengrų įtakoje buvę slovakai žengia tuo pačiu keliu, alternatyviu giliau Europoje įsišaknujusiems čekams ir lenkams.

Toliau derėtų aptarti istorinę Višegrado šalių patirtį. Čekai anksčiausiai įsijungė į Europos projektą, tapdami Šventosios Romos imperijos subjektu. Esama teiginių, jog čekai – tai slaviškai kalbantys vokiečiai. Vengrai ir lenkai priėmė vakarietišką krikščioniškosios civilizacijos versiją panašiu metu, bet iš šių dviejų tautų tik vengrai ilgą laiką priklausė turkams, kas dar labiau sustiprino turanišką (eurazinę) tapatybę. Slovakija iki pat XX a. vidurio apskritai buvo provincija, tai vengrų, tai čekų. Jų tapatybė dar tik formuojasi.

Įsidėmėtina, jog čekai – viena sekuliariausių tautų pasaulyje: daugiau kaip pusė jų atsiriboja nuo bet kokios religijos, o dar geram trečdaliui klausimas apie religinę tapatybę pasirodė pernelyg miglotas. Krikščionimis save įvardijo vos iki 12 proc. čekų. Tad imigrantų klausimas čia problemiškas ne dėl krikščioniškų, o kaip tik dėl sekuliarių motyvų: bijomasi, kad imigrantai pakirsią sekuliarią kultūrą. Kol lenkai, vengrai, o iš dalies – ir slovakai gina krikščioniškąją tapatybę, čekai gina sekuliariąją.

Įtakos turi ir vėlesnė istorinė patirtis. Lenkijoje skirtis tarp konservatyvios „Teisės ir teisingumo“ partijos ir liberaliosios Piliečių koalicijos (Koalicja Obywatelska) beveik sutampa su siena tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos. Vakarų lenkai, beje, daugeliu atvejų – ateiviai iš Rytų Kresų ir Rytų Lenkijos, praradę sąsajas su gimtąja žeme, save labiau sieja su Vakarų Europa. Rytų lenkai, gyvenantys gimtojoje žemėje, save mato Europoje, bet būtent – Vidurio, o ne Vakarų Europoje.

Žmonės, atitrūkę nuo savo giminės šaknų visiškai natūraliai būna kosmopolitiškesni ir liberalesni. Tai paaiškina ir faktą, kodėl metropolijos Europoje būna liberalesnės ir kosmopolitiškesnės nei periferija.

Čekai, vengrai ir slovakai ilgą laiką priklausė austrų karūnai, iš čia – europinės aspiracijos. Visgi vengrai nuo seno save matė Europos ir Azijos civilizacijų sintezės procese, o slovakai buvo vengrų valdiniai. Trumpai tarpukariu egzistavęs, o po to sovietiniam blokui priklausęs Čekoslovakijos projektas pasirodė per silpnas nutraukti šimtametes geopolitines ir geokultūrines slovakų orientacijas.

Nepraėjo be pėdsakų ir sovietinė patirtis. Visos Višegrado šalys priklausė sovietiniam blokui, kur valstybė pretendavo į kiekvieno piliečio globą, žinoma, išskirdama disidentus. Nieko nuostabaus, kad šiam blokui priklausiusiose šalyse toks gyvas globėjiškos valstybės mitas. Čekai šiuo atveju yra išimtis, galimai veikiant dar nuo Šventosios Romos imperijos gyvam vakarietiškam tapatybės kodui.

Pačios Vakarų ir Europos idėjos yra problemiškos. Ypač – Europos idėja. Šios idėjos populiarintojams ligšiol sunku vienareikšmiai atsakyti, kas sudaro Europą: krikščionybė (kur tada dėti bosnius ir albanus?), indoeuropietiškas paveldas (iš jo iškrenta vengrai, baskai, suomiai ir estai), liberali demokratija (kuo tada Europa skiriasi nuo Amerikos?) ar baltoji rasė (šiais laikais apskritai odiozinė sąvoka)?

Teiginiai, jog Europos civilizaciją sudaro graikų filosofija, romėnų teisė ir krikščioniška etika, iškrenta tiek iš vietos, tiek iš laiko kontekstų. Ypač tai pasakytina apie krikščioniškąją etiką. Šiandien Europoje, bent jau vakarinėje jos dalyje, vyrauja, o į kitas subkontinento šalis aktyviai skleidžiama visiškai kita etika, grindžiama selektyvia tolerancija ir tokiomis pat selektyviomis žmogaus teisėmis.

Reikalaujama utriruota pagarba alternatyvioms seksualinėms orientacijoms ir atneštinėms kultūroms drauge su jų nešėjais kontrastuoja su vis griežtėjančiomis sankcijomis krikščioniškosios etikos ar vietinės tautinės tapatybės gynėjams, socialiniu ostrakizmu, sanitariniais kordonais politikoje ir kultūroje.

Iš dalies tai ir logiška, bet ir paradoksalu. Logiška dėl to, kad absoliuti tolerancija viskam nėra įmanoma. Galima tik pasirinkti, ką toleruoti, o ką palikti už tolerancijos ribų. Paradoksalu tai, kad visgi skelbiama tolerancija kaip absoliutus principas, o praktikoje vis labiau apnuoginamas jo selektyvumas.

Teiginiai apie Romos teisę ar graikų filosofiją kaip europinės civilizacijos pagrindus – veikiau romantiški įvaizdžiai nei ką nors logiško pasakantys faktai ir veikia daugiau jausmus ir vaizduotę nei protą. Pirmiausia – graikų filosofija buvo itin įvairi, nuo Epikūro materializmo iki Platono idealizmo ir Aristotelio metafizikos, nuo kinikų primityvizmo iki stoikų moralizmo. Jei kas ir turėjo įtakos bendrai Europos civilizacijai, tai pats polinkis filosofuoti – racionaliai ir sistemiškai samprotauti ir diskutuoti.

Diskusijos kultūra – bene svarbiausia, ką antikiniai graikai dovanojo Europai. Bet būtų klaida manyti, kad čia – visiškas Europos išskirtinumas. Diskusijos būdingos tiek žydų rabinistinei tradicijai, tiek ir kai kurioms Tolimųjų Rytų tradicijoms nuo Konfucijaus laikų, o graikų filosofiją Europa atgavo per islamo civilizaciją. Kalbant apie romėnų teisę derėtų prisiminti, kad iki pat Karakalos Romos gyventojai skirstyti į piliečius, laisvus gyventojus ir vergus. „Guminė“ pilietybė visiškai prieštarauja Romos teisės tradicijai.

Vakarų civilizacijos idėja – kiek konkretesnė, ji apima tiek Europą, tiek daugelį buvusių jos kolonijų. Čia galima kalbėti apie tam tikrą intelektualinę ar dvasinę tradiciją, kuri prasideda graikų filosofija ir baigiasi 6-uoju ar 7-uoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Žinoma, anksčiau paminėti Europos idėjos prieštaringumai daugiau ar mažiau tinka ir kalbant apie Vakarų idėją, bet bent jau nėra dirbtinai atskiriama Europa nuo Amerikos ir kitų vakarietiško pavyzdžio visuomenių.

Višegrado šalys – su visa jų vidine įvairove – gina Vakarus ir Europą, kokie jie buvo iki Frankfurto mokyklos ideologinės revoliucijos. Visų pirma – europietišką Europą, kiek čia galima išvengti tautologijos. Antra – krikščionišką Europą, nors šios sampratos problemiškumas jau aptartas, o Čekija čia yra išimtis. Trečia – socialiai solidarią Europą, nors Čekija ir čia yra išimtis, bet tendencijos apibrėžiamos dauguma, o ne mažuma. Ketvirta – pliuralistinę Europą, kur nuomonių skirtumai diskutuojami, o ne ostrakizuojami.

Kokia gali būti Višegrado šalių įtaka Europos idėjos raidai? Pirmiausiai – pliuralizmo skatinimas, atskleidžiant, kad Europą galima suvokti kitaip nei kaip šiuolaikinį Babiloną su vienos nuomonės diktatu. Kita vertus – deja – dvi iš keturių Višegrado šalių šiandien veikia kaip Rusijos penktoji kolona Europoje ir Vakaruose. Trečia – akivaizdu, kad Europa nei kalbėjo, nei kalbės vienu balsu. Jungtinė Karalystė į vienbalsiškumo reikalavimus atsakė Breksitu. Višegrado šalys bando keisti Europą iš vidaus.

Višegrado šalys gali būti pavyzdys ir kitoms Vidurio Europos tautoms, kaip galima būti Europoje ir išlikti savimi. Norvegija be narystės Europos Sąjungoje artimesnė šios Sąjungos metropolijoms nei Višegrado šalys. Tad panašu, kad ne narystė Sąjungoje, o tautos ir jos renkamo elito politinė valia lemia šalies kryptį.

Višegrado šalių europiečiai siekia išsaugoti savo tapatumą, ar jis būtų krikščioniškas, ar sekuliarus. Invazijos grėsmė šias šalis telkia į viena, nors tiek kultūrinėse nuostatose, tiek geopolitiniuose santykiuose esama ryškių ir net esminių skirtumų. Ir su jais teks susitaikyti, jei suvokiame Europą kaip bendrą projektą, o ne vienų šalių ar politinių stovyklų diktatą kitoms.

Išvados:

1. 1. Sociokultūrinių nuostatų sutapimai tarp Višegrado šalių konservatyvių ir prokonservatyvių jėgų rodo, kad geležinė uždanga Šaltojo karo metu užkonservavo šiame regione senosios, ikikarinės Europos konceptus – apie tautinę valstybę, prigimtinę šeimą ir krikščioniškąją etiką – išvengiant genderinės ir kosmopolitinės revoliucijos, ištikusios Vakarų Europą.
   2. Antra vertus, Višegrado šalių ar bent konservatyviosios jų politinio elito dalies skirtumai nuo Baltijos šalių elito nuostatų, kuriose žymi orientacija į Vakarų Europą, rodo didesnį „liaudies demokratijų“ savarankiškumą, lyginant su sovietinėmis respublikomis.
   3. Europos idėjos tapatinimas išimtinai su kairiojo liberalizmo projektu natūraliai kelia reakciją ir ji tik stiprėja. Tai, kas dar ne taip seniai buvo beveik išimtinai Višegrado šalių pasas – tautinis konservatizmas – jau tampa ir Vakarų, ir net Šiaurės Europos šalių aktualija, kai tautiškos ir konservatyvios jėgos veržiasi į populiariausiųjų trejetukus.
   4. Naivu tikėtis, jog dėl liberalaus ar kairuoliško Europos koncepto turinio bei ribų įmanomas amžinas ir visuotinis sutarimas. Jei apie tai nebus kalbamasi su sava konservatyvia dešine, jau kitoje kartoje teks kalbėtis su islamistine dešine.
   5. Europos Sąjunga nėra vienintelis galimas atsakymas Vidurio Europos regiono valstybėms. Todėl, norint, kad Europa liktų regiono atsakymu, reikia tą atsakymą padaryti priimtiną kuo įvairesnėms tautoms ir pasaulėžiūrinėms pusėms.

Autorius yra istorikas ir politologas