7-ojo dešimtmečio kultūrinė revoliucija pagimdė tai, apie ką net radikaliausi politiniai revoliucionieriai tegalėjo svajoti.
Politinė revoliucija gali keisti visuomenės sąrangą, bet ji nėra pajėgi prasiskverbti į žmogaus dvasią.
Žinoma, totalitarinės revoliucijos dažnai jungia politiką su kultūra, bet atvira prievarta nėra tokia paveiki kaip žmogaus įtikinimas, jog jis iš tiesų nori ir jam reikia to, ką siūlo revoliucija.
Žmogaus prigimtis – dvilypė. Dvasinė prigimties dalis siekia įprasminti savo būtį aukštesniais idealais nei gali pasiūlyti kūniškoji dalis. Pastaroji siekia malonumų ir vengia atsakomybės, kuri skatintų ją riboti. Viskas man, čia ir dabar – štai kūniškosios prigimties šauksmas.
Daryk tai, ką nori – tai ir bus visas įstatymas, skelbė vienas iš moderniojo satanizmo autorių Alisteris Kroulis (Aleister Crowley). Tik vargas tau, jei nori ko nors kito nei siūlo revoliucionieriai. Geriausiu atveju būsi išjuoktas, blogiausiu – socialiai sunaikintas.
„Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, skelbia kairiųjų revoliucionierių himnas – Internacionalas. Kultūrinė revoliucija tai įgyvendino tobulai. Kas vakar buvo padugnių mada, šiandien – aukštuomenės trendas. Lytiniai iškrypėliai, narkomanai, pasaulio valkatos tampa šių dienų elitu, kurį net kritikuoti – didžiausia nuodėmė.
Tai, ką žemiausio sluoksnio atstovai paišydavo ant išvietės sienų, šiandien demonstruojama prestižinėse ekspozicijose, o už tokias ekspozicijas mokami solidūs pinigai. Neretai – ir iš valstybės biudžeto.
Šių dienų snobai, trokštantys būti elitu, desperatiškai vengia būti apšaukti pažangos priešais. Dėl to jie geriausiu atveju tyli, blogiausiu – sveikina kultūrinę revoliuciją, unisonu giedodami „verta ir teisinga“.
Hipių ir pankų kartos vertos pagarbos bent už tai, kad jų atstovai maištavo. Tai reikalavo drąsos. Dabar, pasak Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), vakarykštis maištas tampa nauja konformizmo forma.
Istoriškai elitas būdavo visuomenės trendų užsakovas. Dabar elitas klusniai vykdo padugnių užsakymus, stumdamas visuomenę į pastarųjų lygį. Santykis su visuomene kaip ir tas pats, iš esmės – feodalinis. Pakito elito santykis su tais, kurie dar prieš kelias dešimtis metų laikyti visuomenės atmatomis.
Gyvulį valdyti lengviau nei dvasinę esybę. Duok jam duonos ir žaidimų, ir jis – tavo. Todėl šiuolaikinis politinis elitas – postmoderniosios kultūros rėmėjas – suinteresuotas kuo daugiau žmonių paversti gyvuliais, kurie vadovautųsi žemiausiais instinktais. Naikinama bet kokia šventybė – religinė, moralinė, patriotinė.
Lakmuso popierėlis visuomenės padėčiai apibūdinti – konservatyviųjų politinių jėgų laikysena. Tualetinė šiandienos „konservatorių“ retorika prilygsta „liberaliųjų“ partijų pagarbai žmogaus orumui, oponentus putinistine maniera skandinant šiukšlyne. Konservatizmas nuo seno buvo elito būsenos indikatorius. Ši politinė srovė nuo seno atstovavo aukštajai kultūrai.
Dabar aukštoji kultūra – „Radijo šou“. Kas buvo niekas, tas tapo viskuo, ir atvirkščiai. Kultūros lygius žyminti piramidė pastatyta aukštyn kojomis.
Žmogaus kūno atliekomis drabstomas Kristaus paveikslas, spjaudymas į tautinę ir valstybinę vėliavą, lytinių organų tepliojimas šios vėliavos spalvomis šiandien laikomas aukštąja kultūra.
Už kurią susimokame visi, nes tai dotuojama iš valstybės biudžeto, lygiagrečiai skiriant premijas tiems, kurių vieta – kalėjime ar, mažų mažiausiai, beprotnamyje. Išvietė tampa šių dienų šventove, pranokstančia bet kokią katedrą.
Pasak R. Skrutono, postmodernioji kultūra išsilaiko tik dotacijų dėka, nes visuomenei ji tiesiog nėra reikalinga. Anot žymaus austrų dailininko, labiau žinomo kaip politiko, menas turi ugdyti ir taurinti žmogų.
O ką teplioja dekadentiški modernistai? Baidykles ir kretinus. Jei tie „menininkai“ išties mato pasaulį tokį, tuo turėtų susidomėti medikai. O jeigu šią šlykštybę norima primesti visuomenei – kriminalinė policija.
Postmodernioji kultūra verčia žmones gyvuliais keliais lygiais. Nekalčiausias lygis – pramoga: užuot ugdžius ir taurinus dabar kultūros paskirtis – linksminti. Žaidime paskendusi visuomenės dalis vis mažiau bemąsto apie prasmę ir vertę. Ją vis mažiau bedomina viešieji reikalai. Ji vis lengviau valdoma.
Ilgainiui primityvūs dirgikliai veikia vis mažiau. Žmogus atbunka. Užtai jam reikia vis kitų ir vis aštresnių dirgiklių. Čia į pagalbą ateina narkotikų ir perversiško sekso dileriai. Pereinama į kitą lygį. O trečias lygis – tai sąmoningas šventybės išniekinimas, leidžiantis pasijusti laisvu ir galingu.
R. Skrutonas teisus, teigdamas, kad visuomenei tokia kultūra nėra reikalinga. Bet tiktai tol, kol ta kultūra suvokiama kaip kažkas svetimo. Jei konservatyviai visuomenei išsyk pateiksi vulgariausias postmoderno formas, tai žmones supykins.
Bet jei pratinsi palaipsniui, pereidamas visus tris lygius, praeis viena ar dvi kartos ir visuomenė sunkiai beįsivaizduos, kad galima kitokia kultūra. Iki tol, kol kils egzistencinis iššūkis, pavyzdžiui – sandūra su kita, stipresne kultūra. Tokiais atvejais vėl ieškoma savos tapatybės ir prasmės.
Šiandien nėra prasmės verkšlenti. Verčiau kurti alternatyvią kultūrą. Konservatizmas be kabučių yra šios dienos maištas.
Pavyzdžių alternatyviajai kultūrai yra, kad ir tautinis rokas. Alternatyva ir atmesta tradicija – du šiuolaikinės aukštosios kultūros šaltiniai. Šių dienų aristokratai sėdi pogrindyje. Laukdami savo dienos. Kaip vienuoliai ankstyvųjų viduramžių katakombose. Saugodami praeitį ateičiai.
Anot Nikolajaus Berdiajevo, svarbu ne tai, kas skiria praeitį nuo dabarties ar ateities. Svarbu tai, ką iš jų visų verta išsaugoti amžinybei. Ne laikas apibrėžia vertybes, vertybės visuomet aukščiau laiko.
Mada visada yra tuštybės ir snobizmo išraiška. Bet ji turi vienintelę gerą savybę: ji visados praeina.
Tad aukštajai kultūrai dar anksti giedoti Requiem. Aukštoji kultūra gyvuos tol, kol bus jos siekiančių žmonių. Net jeigu jų bus tik vienetai. O juk vienetai ir kuria istoriją. Masės tėra vykdytojos. Ir bus tokiomis.
Autorius yra istorikas ir politologas
