A. Medalinskas. Ant ribos: Vakarų delsimas ir Ukrainos žemės praradimai. kokia tai žinia Lietuvai?

Pagaliau ir Vakarų ekspertai pastebėjo, jog Rusijos tempai, užimant Ukrainos teritoriją, ne tik dabar, o nuo rugpjūčio, kai Vakaruose visi dar maloniai atostogavo, labai dideli.

Aišku, pažvelgus į visos Ukrainos žemėlapį, tos teritorijos užimti plotai neatrodo daug. Bet skaičiai yra grėsmingi ir nuotaikos liūdnos.

Per rugpjūtį prarasta buvo 477 kv. km. teritorijos, per rugsėjį – 459 kv. km., o per spalio mėn. iki dabar – 478 kv. km.
Dabar didžiausios įtampos yra ties energetikų miestu Kurachovo Donbase, kurį didelės rusų pajėgos bandys apsupti iš kelių pusių, nors gynyba parengta, kaip suprantu, buvo iš rytų.

Vis labiau sudėtinga padėtis yra ties Kupjansku (Charkovo srityje) į rytus nuo Charkiovo. Rusai už 3 km. nuo Kupjansko.
O mes, Lietuvoje, verdame savo sultyse, lyg niekur nieko. Tik žinantys kokia padėtis fronte, valdžios žmonės ir ekspertai, supranta, kaip tai yra vis labiau pavojinga, deja, ir mums.

Neatmetu varianto, kad, matyt, dar šios kadencijos Seimui gali tekti susidurti su Putino Rusijos išbandymais, jei Ukrainai primesta būtų žeminanti taika ar paliaubos.

Arba, jeigu Ukrainos frontas Donbase griūtų ir Rusija pajudėtų toliau link Dniepro upės.

Todėl mums labai svarbu kaip galima anksčiau suformuoti stiprią Vyriausybę, užtikrinti glaudų dialogą tarp Prezidento, Seimo ir Vyriausybės, dialogą su pilietine visuomene ir liautis pilsčius pamazgas, vieni ant kitų (turiu omenyje ne tik politikus, bet ir jų aršius gerbėjus) viešojoje erdvėje.

O į politikus, nežiūrint kokiai partijai jie bepriklausytų, jeigu pamiršta savo atsakomybę Lietuvai ir išvyksta, kur saugiau, patogiau, atitinkamai ir žiūrėti.

Ne tik pats karas, bet ir pasirengimas galimam karui, kad jis niekada neateitų pas mus, išryškina, kas yra kas. Kas yra tik gražbyliai, kurie aiškins, kad išvykę į Vakarus jie irgi Lietuvą gins, o, kas realiai yra pasirengę dėti visas pastangas Lietuvoje ar Ukrainoje (savanoriai, kariai) kad tas karas pas mus neateitų.

Šiam pasirengimui reikės daug susiklausymo, dialogo, darbo kartu, o mažiau pykčio, pagiežos, neapykantos, bet kiekvieną reikia vertinti pagal žingsnius ir parodytą atsakomybę, o ne už gražias kalbas ar juo labiau kokias nors simpatijas antipatijas.

Taigi, dar kartą sakau: jei tokia parama, kokią partneriai rodo Ukrainai pastaruoju metu, Putinas suvoks, kaip Vakarų silpnumą, tai nenoriu būti blogu pranašu, bet Putinas ar kas po jo ateis, užkrėstas putinizmu, gali norėti išbandyti NATO rytų flango, įskaitant Lietuvos stiprumą, dar šio Seimo kadencijos metu.

Labai norėčiau tikėtis, kad pasirengimo laikotarpis mums ir bendrai NATO bus didesnis, nei šio Seimo kadencija. Kad bus 5 ar 7 metai, o gal po Putino ateis koks demokratas į valdžią, kuris gal tos agresyvios putinizmo ideologijos nutars atsisakyti. Bet vilčių tokių yra, kaip suprantame, deja, maža.

Gali būti, kad Vakarai ir visų pirma, aišku, nueinanti Džo Baideno administracija, prarado savo delsimu, skystumu, kurį apkaišydavo gražiomis kalbomis, tą unikalią galimybę įveikti Putiną, putinizmą Ukrainos žemėje laisvę mylinčių ukrainiečių rankomis.

Padėti, kaip suprantu, labai labai įtempta. Ukrainiečiai daro ką gali, kad išlaikytų dar situacijos kontrolę savo rankose. Bet jiems teks netrukus kovoti ne tik su Rusija, o ir su Š. Korėjos mase. Prieš Ukrainą susitelkė jungtinės diktatorių pajėgos, kurios aprūpina Rusiją ir ginkluote, o iš Vakarų tik laikas nuo laiko, jei ir ateina kokia karinė parama, tai ji skelbiama, kaip ypatinga dovana arba net kreditai, užmirštant, kad Ukraina gina Europą.

Tą aksiomą kartais jau pavargsti kartoti. Bet reikia. Kad partneriai mūsų atsibustų.

O valdžioje esantiems reikia ne priekaištauti tiems partneriams, bet mėginti telkti anti-putinišką koaliciją, kad pabandytume paskutinę minutę gelbėti labai ir labai sudėtingą padėtį.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas