Prieš 85-erius metus 1939 m. spalio 27 d. žvarbų ir ūkanotą rytą prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į susigrąžintą Lenkijos klastingai okupuotą Lietuvos sostinę.
Šis žygis tęsėsi tris dienas, bet mes minime šio įvykio metines būtent spalio 28 d.– būtent tą dieną 12.15 val., į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės kariai.
Simboliška, kad patys pirmieji įžengė Pirmojo pėstininkų pulko, pavadinto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio (o turėtų būti Lietuvos Karaliaus, – Alkas.lt) Gedimino vardu, kariai. Dalinio, kuris Vilniuje ir buvo pradėtas tverti.
Gausiais plojimais ilgai lauktus žygeivius pasitinkantys vilniečiai galėjo pamatyti kaip stipriai patobulėjo Lietuvos kariuomenė: Vilniaus grindiniu žygiavo ne tik pėstininkai, bet kanopas žvangino ir kavalerijos žirgai, dardėjo artilerijos pabūklai, šarvuotoji technika.
Sulaukta ir Lietuvos karo aviacijos lėktuvo skrydžio. Kaip ir pėstininkus „gediminėnus“, norisi išskirti ir Trečiąjį dragūnų Geležinio Vilko pulką, pavadinimu susietą su Vilniumi ir jo įkūrimo legenda.
Spalio 29 d. 14.15 val. Gedimino pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos vėliava.
Šias akimirkas lydėjo gaudžiantys visų Vilniaus bažnyčių varpai, prie kurių prisidėjo ir likusios Lietuvos varpai.
Skambėjo ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejaus bokšte budintis Laisvės varpas. Skamba jis ir šiandien, kaip ir Lietuvos vėliava toliau plevėsuoja Gedimino pilies bokšte.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomos nuotraukos ir atvirukai įamžinę Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių vaizdus.
Parengta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimą
O kurgi Prezidentas A. Smetona, kur jo nuotraukos Gedimino pilies fone, kur sveikinimai pasitinkant karius jų taip išsvajotame Vilniuje, jų parado priėmimas, kur Smetonos nuotraukos kaip Prezidento sostinėje. Kur valdžių džiaugsmas… Ar to nebuvo, nuotraukų nėra. Kodėl šitai nutylima, kodėl nuo Jogailos laikų atsiradusi ir tebsitęsianti valdžių lenkystė slepiama nuo visuomenės(?!)… Kur išgaravo Sąjūdžio siekta laisvė ir nuo tykojančios “žečpospolitinės” Lenkijos nelaisvės… Pagaliau, kodėl žurnalistika nedrįsta paklausti Nausėdos, Benkunsko, ar Vilnius ne Lietuva, kad valstybėje viešai neminimos tokios įžymios, lietuviui atmintinos jo istorijos datos.
>Kažin
Rasti atsakymą į šitą klausimą galima rasti Išminties žurnalo “raktas” [Nr.5 (210) 2024 rugsėjis-spalis] 92 ir 93 p. Paskaitykite, prašau. Nesigailėsite.
Šiems faktams pateisinti objektyvių argumentų nėra, tai bandant daryti tebūtų demagogija. Be to, dar pridurtina, kad jeigu Smetonai širdyje Vilnius būtų buvęs Lietuva, tai jis, akivaizdu, Lenkijos valstybei – okupantei kapituliavus 1939 m. rugsėjo 17 d., po poros dienų būtų su kariuomene atsidūręs, okupantui pabėgus, paliktame Vilniuje. Jokių pateisinimų šiam rugsėjo 18-20 d. Smetonos valdžios neveikimui, kad Lietuva pati susigrąžintų buvusią Lenkijos užgrobtą Lietuvos dalį – Vilnių, – nėra. Tas neveikimas Vilniaus susigrąžinimo galimybių atveju išduoda Smetoną buvus prolenkiškų (šlėtiškų) nuostatų lietuvį. Kokių ir dabar valdžioje apstu.
Varpai skambėjo, tačiau ne Katedroje. Arkivyskupas R.Jalbžikovski’s uždraudė. Užtat katedros varpai pasveikino RA okupacinius dalinius įsiveržusius į Vilnių 1940 vasarą. Šis arkiv. “žestas” buvo įvertintas okupantų, leidusių jam specialiu ešelonu išsivežti ne vien arkivyskupo turtą bet ir nemažai Lietuvos valstybei priklaususiu ypatingos reikšmės kultūros vertybių į Lenkiją.
Slavai yra slavai.
Taip, bet RA nereikėjo veržtis, nes Smetonos valdžia planų karine jėga ginti Lietuvą nerengė ir prireikus jos negynė. O tas rodo, kad netinkami žmonės buvo valdžioje įsitaisę, kaip ir dabar tai esant matosi.
Youtube: Belarus Wants a Reset with Lithuania | Eastern Express