A. Mažiulis. Senosios mūsų šventyklos ir aukos

Trumpai susipažinus, ką seniau lietuviai garbino, t. y. kokius dievus turėjo, iškyla vienas iš pačių svarbiausių ir galbūt įdomiausių mūsų senojo tikėjimo klausimų, būtent, kur ir kaip visas šias dievybes pagerbė.

Tačiau ir šiam klausimui aiškiai nušviesti senuose šaltiniuose patikimų žinių taip pat mažai sutinkame ir todėl išvadas tenka padaryti iš visokių smulkių nuotrupų arba kitos, jau netiesiogines medžiagos.

Šventyklos

Turbūt mes visi esame girdėję, o kai kurie ir skaitę, jog buvo pagrindinė senovės lietuvių šventovė, kuri vadinosi Romuva arba Romava. Ten augęs šventasis ir amžiais žaliuojąs ąžuolas; prie jo liemens buvusios prisiglaudę Patrimpo, Perkūno ir Pikulo statulos, o prieš jas dieną naktį kūrenosi šventoji ugnis, vaidilučių saugoma.

Ten pat gyvenęs ir Krivių Krivaitis, kuris turėjęs valdžios ir visos Lietuvos krivėms bei žyniams… Ne vienas iš mūsų gal slapta galvojame, kokia didinga ir graži tuomet anoji šventovė atrodė. Tačiau visas šis gražus pasakojimas yra Simano Grunau (XVI a.) prasimanymas (paties autoriaus nuomone), kurį vėliau pakartojo kiti rašiusieji, papildydami ir net paveikslus nupiešdami.

Petras Dusburgas (XIV a.), kurio trumpą žinutę S. Grunau savaip perdirbo, rašo, kad „šios sugedusios tautos viduryje, būtent Nadruvoje, buvo vieta, Romuvos (Romow) vardu vadinama, kuri vardą iš Romos buvo gavusi. Joje gyveno tam tikras Krivė (Criwe) vadinamas, kurį lyg popiežių garbino (gerbe)”.

Toliau autorius mini, kad šio Krivės klausė ne tik prūsai su lietuviais, bet ir šiandieninės Latvijos sritys. Jis kūrenęs amžinąją ugnį, skelbęs mirusiųjų likimą ir deginęs laimėto grobio aukas. Kartu mini, kad ir kitose vietose buvo sudeginamos aukos, ypač arkliai.

Tačiau šią visą žinią gerai įsiskaičius, nerandame nei amžiais žaliuojančio ąžuolo, nei dievų trejybės; nemini nei vaidilos, nei ugnies sarges-vaidilutes.

Pati žinutė labai paprasta, bendra ir jokio aiškaus vaizdo neteikianti, persunkta ir ano meto katalikams būdingu galvojimo būdu: kaip popiežius valdo visą pasaulį iš Romos, taip šios vietos Krivį saviškius iš Romuvos. Ir visi kiti priedai yra laisvas kronisto išsigalvojimas arba perkelti iš Skandinavijos (amžiais žaliuojas ąžuolas, dievų trejybe…).

Bet ši bendra P. Dusburgo užrašyta žinutė mums labai svarbi, jog sumini, kad lietuviai aukas sudegina ne tik Romuvoje, bet ir „kurioje nors šventoje vietoje”, būtent tokių šventviečių būta ir daugiau.

Plačiau nebesustojant ties Romuva, kurios tikslios vietos šiandieną nebegalime atsekti, galima manyti, jog ši aukų vieta galėjo būti viena iš daugelio, tačiau nebūtinai jau tiek garsi, kaip P. Dusburgas apraše. Ji galėjo būti viena išskirtinė vietos šventvietė, kur buvo koks nors gydomasis šaltinis, išskirtinis medis arba miškas, akmuo ir pan., tačiau jokia šventykla su pastatais ir nuolatine aukų vieta.

Po Lietuvos krikšto rašęs J. Dlugošius (J. Dlugossii, 1415-1480) sumini dvi šventyklas, vieną Vilniuje ir kitą ant Nevėžio kranto aukštame kalne (anuo meto Žemaitijoje). Tiek vienoje, tiek antroje vietoje buvę amžinos ugnies aukūrai, kurią Vilniuje saugoję ir kurstę atskiri žmonės, vadinami Znicz arba Zincz (žynys). Patys senojo lietuvių tikėjimo pas J. Dlugošių aprašymai nėra laisvi nuo romėnų tikėjimo įtakų, nes jis vienas iš pirmųjų bando įrodinėti, jog lietuviai kilę iš romėnų.

Tam įrodyti jis pateikia tam tikrų lyginimų ir etnografinių duomenų, todėl visai suprantama, kad romėniška medžiaga persunktas ir senasis mūsų tikėjimas. Dviejų šventyklų suminėjimas nėra taip pat atsitiktinis, nes tuo metu žemaičiai ir Aukštaičiai sudarė dvi skirtingas sritis ir ne vienu metu buvo krikštyti. Atskirai per dvi vietas aprašydamas Žemaičių ir Aukštaičių krikštą, J. Dlugošius, buvo priverstas pažymėti ir dvi visai atskiras šventyklas, kaip pagrindines tiems kraštams, tačiau labai abejotina, ar tos šventvietės ir tada buvo pagrindines (centrines) senojo lietuvių tikėjimo vietos.

Greičiausia jos pateko į šaltinius visai atsitiktinai, kaip ir dviem šimtmečiais anksčiau garsioji Romuva. Lygiai taip pat abejotina, ar šios vietos buvo šventyklos su amžinos ugnies židiniais ir nuolatiniais aukurais bei kasdieninėmis aukomis, kas taip pat labai primena romėnus.

Greičiausia buvo tik paprastos šventvietės, kur laikas nuo laiko buvo sukuriama ugnis ir sudeginamos aukos. Tačiau Vilniaus šventvietė galėjo būti įgavusi daugiau garso, nes ten aukų metu dalyvaudavo pats Lietuvos valdovas.

Atskirai dar tenka suminėti Rambynas XIX a. įvairiuose aprašymuose jis vadinamas savotiška lietuvių šventykla ir visados aprašomas aukų akmuo, kurį vėliau sunaikino. Tačiau ir ši vieta nebuvo jokia šventykla, bet tik vietinės reikšmės šventvietė.

Šventvietės

Tiek šaltiniai, tiek tautosaka, taip pat ir visas mūsų senojo tikėjimo pobūdis sutartinai byloja, jog lietuviui atskirų pastatų dievams pagerbti nereikėjo, t. y. šventyklos nebuvo statomos, bet aukojama tam reikalui skirtose vietose, atvirame lauke. Ir tas išskirtines arba aukų vietas tenka pavadinti šventvietėmis.

Senojo lietuvio šventvietes buvo labai įvairios. Jis turėjo šventąsias upes ir ežerus, kur nežvejojo ir skyrė tam tikras aukas; jis gerbė atskirus kalnus ir net akmenis, ką taip pat mini įvairūs šaltiniai, nurodydami ir kur tas buvo; jis nepaprasta pagarba išskyrė ištisus miškus arba atskirus medžius, ten nemedžiodamas, šakelės nelauždamas ir svetimam, kito krašto žmogui, kojos neleisdamas įkelti.

Tokias šventas vietas mini įvairūs seni raštai, o daug kur jos ir dabar sutinkamos, pvz. kartais sudedamos vienur ar kitur aukos prie kokio medžio, akmens ar šaltinio. Tų vietų lietuvis negarbino kaip dievų, bet tikėjo, jog ten vienu ar kitu metu pati dievybe gyvena, todėl ji buvo pagerbiama vienokia ar kitokia auka, ką nors įmetant, prikabinant arba sudeginant.

Visai atskirą šventviečių būrį sudaro alkai. Tai buvo šventi miškai, kuriuose degindavo ir laidodavo savo mirusiuosius. Šiandieną šis žodis pažįstamas daugelyje Lietuvos vietų, nors paprastai tik kaip vietovardis. (Alkos kalnai, ežerai, upės, miškai ir pan.).

Žyniai ir krivės

Iš P. Dusburgo žinios matyti buvus kažkokį krivę, kurio klausė visa Prūsija, Lietuva ir net Latvija. Tai atrodė esąs vyriausias šv. ugnies saugotojas ir aukotojas. Ir J. Dlugošius mini kažkokius šv. ugnies prižiūrėtojus, kurių vienas vadinosi Znicz arba Zincz, atseit žynys.

Tačiau neturint lietuviams atskirų šventyklų, tokių nuolatinių ugnies saugotojų nereikėjo. Tuo pačiu atpuola ir labai išgarsėjusios vaidilutės, kuriose lengvai galime atpažinti senovės Romos vestales. Ir šią prielaidą, kad mūsuose nebuvo nuolatinio senojo tikėjimo dvasininkų luomo, itin sustiprina priesaikinė Kęstučio auka.

Ne koks nors atskiras dvasininkas ją pravedė, bet pats valdovas, atstovaudamas savo kraštą ir savo žmones, kaip dar ir šiandien kaimuose seniausias kaimo vyras arba net moteris.

Todėl ir P. Dusburgo minimas krivė, kuris ten rišamas su jo lazda arba krivule, gali būti vietinis vyresnysis, kuriam buvo paklususi tam tikra apylinke, o gal vietinis žynys arba žiniuonis, t. y. ateities ir žmogaus likimo spėjėjas, visoks ligų nuvardintojas.

Pats krivė laikytinas bendriniu vardu, nors gali būti ir tikrinis vieno tokio žynio vardas. J. Dlugošiaus minimas Znicz, atrodo, neatskiriamas nuo žynys, t. y. žavėtojas, nukalbėtojas, veizdėtojas, nuvardintojas. Visoki „Tulisones”, „Ligaschones”, „Wurschkaytes” ir kita vėlyvesnių vardų gausa pridurimui veda prie tų pačių žavėtojų ir burtininkų.

Aukos ir maldos

Įvairūs šaltiniai sumini mūsų senojo tikėjimo aukas. P. Dusburgas, kalbėdamas apie prūsus, rašo, kad buvo aukojama, mūšį laimėjus, trečia grobio dalis, o prieš sudeginant arklius, jie buvo nuilsinami. Čia visur susiduriame su padėkos auka, kuri buvo sudeginama.

Tokia pat padėkos auka laikytina ir paimtųjų belaisvių deginimas. J. Dlugošius mini, jog vėlėms pašerti buvo pilamas midus tiesiog į židinį, o maistas padedamas ant medžio žievės. Kiti, vėlesnieji šaltiniai, žino, jog buvo aukojama kiaulaitė, ožys, gaidžiai ir t.t.

Stebėdami mūsų senesniosios kartos papročius, galime pastebėti pakankamai dar tam tikrų aukos liekanų. Pvz. daug kur žvejai pirmąją žuvį iš tinklo ar kitaip ją sugavę paleidžia. Tai labai sena pirmuonių auka, turinti padėkos prasmės.

Arba mūsų senukės, nusiprausę akis prie švento šaltinio, paprastai tekančio saulės link, meta pinigėlį, o seniau dėdavo stomenis arba parovę žolės pluoštą įmesdavo. Yra vietų, kur išsigydžius tam tikras ligas, reikia vasaros metu įmesti žydinčių laukų žolynų.

Vietomis pavasariais į pirmąją vagą užaria duoną arba ją užkasa rugių lauke, juos baigę pjauti. Visais tais atsitikimais čia galima įžvelgti Žemei aukos likučiai. Taip pat ir tam tikromis dienomis nuneštas ir ant kapo paliktas maistas, primena senąsias aukas vėlėms pašerti.

Atrodo, kad kiekvieną lietuvio auką sekė ir tam tikra malda, kuri svetimšalių nebuvo pastebėta arba dėl kitų sumetimų neužrašyta. Seniausios maldos nuotrupos žinomos Perkūnui, kurį jį kreipiamasi, pavadinant „dievaičiu” ir žadama mesti „paltis” (lašinių).

Tačiau visa ši malda yra dalinė, tik nuotrupos. Ir visos, dar šiandieną tautoje sutinkamos, įvairios maldeles Perkūnui, Saulei, Mėnuliui, Žemei, Gabijai ir kt. greičiau laikytinos senųjų maldų nuotrupomis, bet ne ištisinėmis, nors kartais jos tokios gali būti ir pastoviai išlikusios iš labai gilios senovės, nes gamtos žmogus paprastai mėgsta trumpas maldas ir tokias perduoda iš kartos į kartą.

Antanas Mažiulis. „Ateitis” 1951 m., nr. 9, p. 249-250

Parengė Donatas Greičiūnas