„Nedidelė garbė svetimas kalbas mokėti, kai savos nemoki“ (M. Daukša).
Bet kaip kalbėti, o tuo labiau rašyti, tapo madinga. Skaudina, kad valstybėje nėra skiriama reikiamo dėmesio gimtosios kalbos ugdymui ir saugojimui, nors Konstitucijoje skelbiama, kad lietuvių kalba yra valstybinė. Radijo ir televizijos laidose nebeliko kalbos valandėlių, nėra šviečiamųjų laidų apie gimtąją kalbą. Aukštinant anglų kalbą lietuvių kalba menkinama ir tuo pačių „anglėja“.
Negirdėti lietuvių kalbos komisijos ir inspekcijos balso, nes joms nesuteikiamas eteris. Būtinas didesnis dėmesys gimtosios kalbos ugdymui mokyklose ir šeimose.
Štai elementarūs pavyzdžiai, kaip kasdienybėje primityviname savo kalbą. Visi žinome, kad gyvūnai ėda, laka, griaužia, paukščiai lesa. Bet dabar apie tai dažniausiai girdime sakant, kad visi „valgo“, kaip žmonės, todėl tarsi kyla noras pasodinti vištą ar karvę prie stalo.
Žmogus užsidėjęs skrybėlę ar kepurę, apsivilkęs švarką ir kelnes, apsiavęs batus eina pasivaikščioti. Šiandien šnekoje viską „užsidedame“. Gal reikia ieškoti ypatingų klijų, kad apranga nenukristų?
Gyvūnai, paukščiai, vabalai nugaišta, padvesia, žūsta. Miršta ir laidojamas tik žmogus. Dabartinėj šnekoj visi „miršta“, belieka tik parūpinti karstą ir surengti laidotuves kiekvienam.
Tokie šnekamosios kalbos „pavyzdėliai“ jau skamba ir radijo bei televizijos laidose ir interneto platybėse.
Tai tik ledkalnio viršūnė. Kalbos prastinimas, darkymas, keisto kirčiavimo ir angliškų žodžių piršimas žudo gražią gimtąją kalbą.
Pabaigai. Bet yra ir įdomių bandymų papildyti žodyną naujadarais. Pavyzdžiui, užkliuvo vyresnio amžiaus žmonėms vadinti sukurtas žodis „amžėti“, išgirdus šį žodį mintyse iškylą kitas senas lietuviškas panašiai skambantis žodis – „aižėti“, nes su amžiumi tiesiogine prasme žmogus nyksta.