Tarptautinė diplomatija yra daugiakalbė arena, kurioje susirenka lyderiai iš daugybės šalių. Nuolat besikeičiančiame pasaulyje diplomatijos kalbai tenka vis svarbesnis vaidmuo.
Žodyne pirmoji „diplomatijos“ reikšmė – užsienio politikos vykdymas, antroji – apsukrus, lankstus tikslo siekimas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sąvoka „diplomãtija“ (pranc. diplomatie < gr. diplōma – lapas, dokumentas) apibrėžiama plačiau: ja siekiama užsienio politikos tikslų – dialogo būdu spręsti valstybių santykių problemas, ginti valstybių ir jų piliečių bei juridinių asmenų interesus kitose valstybėse remiantis diplomatinės teisės normomis.
Sąvoką „diplomatijos kalba“ galima aiškinti įvairiai. Pirmiausia kaip kalbą, vartojamą vienos tautos, genties ar kitos panašios didelės žmonių grupės; antroji reikšmė – specialus būdas subtiliems diplomatijos poreikiams išreikšti, pavyzdžiui, tam tikros šalies delegatas apie konkretų dalyką kalbėjo visiškai nediplomatine kalba.
Taip pat šis terminas gali reikšti ypatingą išraiškos formą, stilių, būdą ar toną; pavyzdžiui, ministras savo sąlygas suformulavo neįprastai griežta kalba. Tai gali reikšti ir žodinę ar nežodinę minčių ar jausmų išraišką. Kalba nėra paprastas įrankis, minčių perdavimo priemonė ar bendravimo instrumentas. Nuo pat diplomatijos ištakų ji pati yra šio darbo esmė.
Diplomatai veda derybas, įtikinėja ir bendrauja, tam reikalingi puikūs kalbėjimo įgūdžiai. Nuo seniausių laikų pirmieji Egipto faraonų pasiuntiniai, Romos legatai, viduramžių konsulai turėjo būti išsilavinę ir mokyti žmonės, iškalbingi ir poliglotai. Šiandien kalba yra tokia pat svarbi, kaip ir pirmiesiems pasiuntiniams ar derybininkams.
Iki XIV amžiaus vidurio labiausiai vartojama kalba Europoje buvo prancūzų. Kalbėjimas prancūziškai buvo siejamas su aukštąja visuomene, reiškė aukštesnį socialinį statusą, tai lėmė, kad XX a. pirmoje pusėje ji tapo vyraujančia diplomatijos kalba.
Iki šiol prancūzų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų oficiali arba darbo kalba (Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos Sąjungoje, Tarptautiniame olimpiniame komitete, Pasaulio prekybos organizacijoje, Tarptautiniame Teisingumo Teisme, Interpole, Pasaulinėje pašto sąjungoje, Europos transliuotojų sąjungoje ir daug kur kitur).
Diplomatijoje svarbios ir neverbalinės užuominos ar kūno kalba. Tokios subtilybės kaip šypsena ar rankos paspaudimas gali daug ką lemti. Kai nepadeda žodžiai, diplomatai naudojasi ir kitomis priemonėmis.
Taip atsitiko 2002 m. NATO viršūnių susitikime Prahoje, kai prancūzų kalba užleido savo kaip diplomatijos kalbos pozicijas anglų kalbai, tačiau šauniai pasitarnavo iškrečiant akibrokštą tuometiniam Ukrainos prezidentui Leonidui Kučmai.
Ginklų kontrabanda į Iraką kaltinamas L. Kučma atvyko į Vakarų aljanso aukščiausio lygio susitikimą, nepaisydamas įspėjimų, kad nėra laukiamas svečias. Jis dalyvavo iškilmingame priėmime, tarp kurio svečių buvo ir JAV prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush).
Tačiau per Euroatlantinės partnerystės tarybos posėdį Ukrainos lyderis buvo atskirtas nuo Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų vadovų, organizatoriams premjerus ir prezidentus susodinus pagal prancūzų kalbos abėcėlę.
Taigi, L. Kučma atsidūrė šalia Turkijos prezidento, arba už septynių vietų nuo Jungtinės Karalystės (pranc. Royaume-Uni) ministro pirmininko Tony Bleiro ir net už daugiau kaip 30 vietų nuo Jungtinių Valstijų (pranc. Etats-Unis) lyderio Dž. Bušo.
„Tai pirmas kartas, kai tokiame susitikime valstybės susodinamos pagal prancūzišką abėcėlę“, – Prahoje sakė vienas NATO pareigūnas. Kitas pripažino, jog tai – labai subtilus sprendimas, padėjęs atitolinti L. Kučmą nuo jį nepalankiai vertinančių JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų. „Mes nenorėjome kelti scenos ir pasirodyti nemandagūs, tačiau tikimės, kad jis suprato, ką apie jį manome“, – paaiškino Aljanso atstovas.
Dviprasmybės
Kartais, kai derybų šalys dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pasiekti bendro sutarimo, diplomatijoje nevengiama vartoti ir dviprasmiškų formuluočių. Filosofas, politologas profesorius Draženas Peharas (Drazen Pehar) analizuoja, kad jei dvi šalys turi stiprių, prieštaringų interesų ir jei atrodo, kad nė viena nėra pasirengusi patenkinti maksimalių kitos šalies reikalavimų, jei deryboms trūksta laiko ir šalys negali išsamiau aptarti tokių nuolaidų, tai prieštaringų interesų klausimas gali būti išspręstas imituojant kompromisą: tarpininkai gali pateikti formuluotę, kurią būtų galima aiškinti bent dviem skirtingais būdais, kuri gali turėti bent dvi reikšmes.
Dviprasmybėmis užtikrinama, kad šalys bent iš dalies pasiektų derybų rezultatą ir būtų priimta viena bendra formuluotė, kurią abi šalys vėliau galės vienodai vartoti.
Yra argumentų ir prieš, ir už dviprasmybes diplomatijoje. Oponentai nurodo, kad dviprasmiška sutarties formuluotė neišsprendžia problemos, o tik atideda ją vėlesniam laikui arba suteikia galimybę išvengti įsipareigojimų. Šalininkai mano, kad esant konfliktui bet kokia taktika, kuri leidžia išvengti ar nutraukti fizinį smurtą, yra naudinga.
Vis dėlto D. Peharas mano, jog vartoti dviprasmybes sutartyse yra apgaulinga, nes abi šalys turi teisę interpretuoti jas savaip ir šia teise jos tikrai anksčiau ar vėliau pradės naudotis.
Dėl šios priežasties labai tikėtina, kad dviprasmiško susitarimo įgyvendinti nepavyks. Be to, kaip prieš prasidedant karui esminės politinio žodyno sąvokos tampa dviprasmiškos, sukelia nesusipratimų ir nesutarimų, kurie vėliau veda į karą, taip ir dviprasmiškas taikos susitarimas pats savaime sukels naujų prieštaravimų.
Vertėjų vaidmuo diplomatijoje
Netinkamai išverstas žodis ar klaidingas aiškinimas gali turėti svarbių pasekmių. Vienas iš pavyzdžių – JAV ir Kinijos bendravimas. Galios pusiausvyra globalioje politikoje keičiasi ir šioje naujoje eroje Kinija ir JAV įsivaizduoja labai skirtingą pasaulio tvarką, kurią norėtų aptarti bendraudamos tarpusavyje.
Viena iš problemų yra ta, kad esminiai kultūriniai ir kalbiniai skirtumai abiem šalims trukdo suformuluoti tai, ką nori viena kitai perduoti, taigi, kalba tampa kliūtimi siekiant rezultatyvių Kinijos ir JAV santykių.
1945 m. liepą sąjungininkai, pareikalavę besąlygiško Japonijos pasidavimo, nekantriai laukė, kada galės grįžti namo. Japonijos premjeras Kantaro Suzuki, atsakydamas žurnalistams, pavartojo žodį mokusatsu, kuris pažodžiui reiškia „tyla“, bet japonų kalba – „be komentarų“. Deja, naujienų agentūros pranešė, kad Japonijos premjeras nemano, jog reikalavimas yra „vertas komentaro“. JAV pareigūnai šį atsaką vertino kaip priešišką ir po 10 dienų ant Hirošimos buvo numesta atominė bomba.
„Tarptautinės diplomatijos pasaulyje, kuriame žodžiai turi galią sutelkti tautas ir pakeisti istorijos eigą, negalima pervertinti tikslaus ir veiksmingo bendravimo svarbos. Skirtingų kalbų ir kultūrų atstovai negalėtų susikalbėti be kvalifikuotų vertėjų, kurie stovi lingvistinėje pasaulinės diplomatijos kryžkelėje“, – konstatuoja tarptautinio verslo plėtros patarėjas Igoris Podzigunas (Igor Podzigun) studijoje „Diplomatijos kalba: vertimas ir aiškinimas tarptautiniuose santykiuose“.
Plėtojant tarptautinius santykius vertėjų vaidmuo neapsiriboja vien žodžiais; tai menas perteikti prasmę, niuansus ir ketinimus peržengiant kalbines ir kultūrines ribas. Jų užduotis yra ne tik išversti žodžius iš vienos kalbos į kitą, bet ir išsaugoti pranešimo esmę ir tikslą.
1956 m. vyksta Jungtinių Tautų sesija. Tvyrant šaltojo karo įtampai SSRS CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas sako kalbą, tačiau jo aistringa ir ugninga retorika, skirta Vakarų diplomatams sukelti baimę, pakrypsta netikėta linkme. Smerkdamas imperializmą jis į grindis tuksena batu, kol netyčia šis nukrinta nuo kojos. Salėje kyla juokas ir sumišimas.
Vertėjai susidūrė su neįprastai sunkia užduotimi: kaip, atsitikus nemaloniam akibrokštui, versti išlaikant rimtą toną? Pasitelkę diplomatijos ir sąmojo subtilybes, jie atkreipė dėmesį į incidentą su batu, kartu perduodami pagrindinę sakomos kalbos žinią. Juokas neeilinę situaciją pavertė įsimintinu diplomatijos anekdotu.
Technologijos veikia diplomatijos kalbą
Technologijos nuolat formuoja tam tikrus kalbos ir diplomatijos aspektus: atsiranda naujų bendravimo ir vertimo žodžiu priemonių, naujų diplomatinių dokumentų fiksavimo ir išsaugojimo būdų ir metodų, palengvinančių derybas internetu.
Net ir tobulėjant technologijoms ir mašininiam vertimui, negalima nuvertinti žmogiškojo kalbos supratimo svarbos. Mašinos gali išversti žodžius, tačiau prasmę, kontekstą ir emocijas perteikia žmonės. Diplomatijoje, kur netinkamai ištartas žodis gali turėti skaudžių pasekmių, šis žmogiškasis veiksnys yra neįkainojamas.
Autorė yra Valstybinės kalbos inspekcijos vyresnioji inspektorė
