Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.

Su laisve nežaidžiama

45. „Išsilaisvinimo“ aukos. Gerbiami skaitytojai, mes kartu su jumis praėjome gana ilgą, nelengvą ir labai nemalonų kelią. Visi čia negalėjote gerai jaustis. Juk tas kelias reikalavo nemažai laiko, ištvermės ir dėmesio beveik visai žiniasklaidos užmirštai temai, o sykiu ir sausam, gal ir sunkokam minčių dėstymo būdui. Nors iš tos nemažos prisijungusių draugų masės atsisijojo nedaug, tačiau kaip tik dėl to mes tapome bendradarbiais. Jei ir ne bendraminčiais, tai bent susitelkusiais prie tokių dalykų, kurie kelia daug bendrų rūpesčių ir nerimo. Neįtikėtinas dalykas, kad šiame užimtumo, skubotumo ir trumpų replikų amžiuje Jūs sutikote skaityti nenormaliai ilgus tekstus, sutikote praeiti pačiais šiurkščiausiais šalies kančių keliais.

Man tas kelias irgi buvo sunkus. Pirma, jis vedė  gana toli nuo man artimų temų. Ne tik dėl to, kad stigo žinių, o kartais dėl vieno žodžio tekdavo brautus pro tankius erškėtynus, kad geriau suprasčiau aprašomų įvykių motyvus ir kitus kontekstus. Antra, buvau priverstas leistis į tas sritis, kurių visą sąmoningą gyvenimą vengiau ir šlykštėjausi. Nebuvau „aštrių pojūčių mėgėjas.

Manęs nedomino populiariojo meno žanrai: nei policiniai detektyvai, nei kriminalinių trileriai, prifarširuoti  žmogžudysčių. Mane erzino pats patologiškas žudynių azartas, prikaustantis prie pačių naiviausių gąsdinimų bei bedvasių siaubų. Dabar galiu tik stebėtis, kas atsitiko, kad ėmiausi šio pernelyg kraujuoto darbo, prasidėjusio pedofilijos aukomis ir pasibaigiančio absurdiškais satanistų ir serijinių žudikų žiaurumais.

Iš pradžių mane išmušė iš vėžių įtūžis, labiau primenantis šleikštulį, sukeltą ciniškų valdžios išsisukinėjimų: įslaptinimų, nutylėjimų, tariamų užmiršimų ir, žinoma, bet kokio nežinojimu dangstomo abejingumo. Visais šiais gudravimais buvo dangstomos šiurpios gyvenimo tragedijos ir neteisybės, maskuojami brutaliausi sukčiavimai, piktnaudžiavimai ir bendradarbiavimas su kriminalinių nusikaltėlių gaujomis pačių nekalčiausių žmonių pagrobimai ir jų pradanginimai. Ir tai vyko ne kur kitur, o šioje mūsų laisvės ir teisingumo ištroškusioje šalyje, kurios prisikėlimo taip ilgai ir kantriai buvo laukta.

Pedofilai išprovokavo teismų „neatpažintą“ aibę nužudymų, plėšikų gauja pavirtusi policija įteisino kontrabandos verslą ir padėjo įsitvirtinti narkotinės savinaikos praktikoms, o kanibalai išviešino iki tol neįsivaizduotą rafinuotų kankinimų siaubą. Šiuose procesuose jungėsi savanaudiškos šalies politikos ydos su ekstremaliais importiniais moraliniais iškrypimais. Tik nebuvo visai aišku, iš kur plaukė šitas beprotiškas importas.

Iš pradžių kilo įtarimas, kad mūsų išsilaisvinimas atėjo su tomis pačiomis madomis, kurios 7-tame XX a. dešimtmetyje atsirado laisvėmis persisotinusiose JAV. Čia buvo galvojama apie labiausiai po visą pasaulį išplitusius „seksualinės revoliucijos“ ir narkotizacijos padarinius. Amerikiečiai pirmieji juos įvardino „kontrkultūros“ bei „apokaliptinės kultūros“ terminais.

O jie man padėjo suprasti  plačiai išgarsinto psilocibino (LSD) tyrinėtojo ir platintojo, pankų vedlio („guru“), Harvardo universiteto filosofijos  profesoriaus Timoti Lyrio (Timothy Francis Leary) gerokai ritualizuotas narkotines praktikas („tripus“).

Tapatindamas jas su „sąmonės išplėtimu“ ir „giliausia religine patirtimi“, jose įžvelgė rytietišką misticizmą ir poetinį įkvėpimą.  Koks tai buvo žmogus, geriausiai parodo jo asmeniui taikomos alternatyvos: „pavojingas beprotis, nepripažintas pranašas, neatsakingas pseudomokslininkas, savo laiką aplenkęs genijus, kriminalinis nusikaltėlis ar nemokšiškas šarlatanas?“ (Т. Лири. Искушение будущим, 2004, с. 4).

Glumino jo naivus tikėjimas, kad tuos dalykus galima atskleisti ne dvasinėmis pratybomis, o narkotiniu smegenų dirginimu. Tačiau jis nutylėjo, kad ne mažai daliai jaunų žmonių tie bandymai baigdavosi ne tariamai mistiniais ar poetiniais nušvitimais, bet tragiškais sveikatos sutrikimais, kurie pasireikšdavo nesibaigiančiu nerimu ir depresija, savo gyvenimo tuštumos ir beprasmybės jautimu ir savižudybėmis. Už tuos padarinius jam teko brangiai užmokėti. Jis buvo  suimtas ir gavo 38 metus kalėjimo.

46. „Laisvoji šeima“. Nepalyginamai labiau amerikiečius (ir ne tik juos) sukrėtė bene didžiausio pasaulio galvažudžio Mensono (Charles Manson) veikla. Kai iš San Francisko ir kitų JAV miestų tiesiai sklido šiurpinantys pranešimai, jo nusikaltimais nesidomėjau.

Tada užteko paviršutiniškos nuomonės – „beprotis“. Bet dabar reikėjo suprasti, kur slypi tų ekstremaliausių iškrypimų šaknys. Išaiškėjo, kad tai buvo nekvailas žmogus: jo intelektualumo testas (IQ) – 109. Bet kaip tik dėl to labai pavojingas.

Kita vertus, tai buvo siaubingai sulaužyto gyvenimo auka, iš kurios išaugo tikras šėtonas, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose. Prostitutės pamestas vaikas augo be šeimos. Anksti išmoko vagiliauti. Iš kalėjimo trumpam sugrįžusios motinos apkabinimas jam išliko visam gyvenimui. Trokšdamas šeimos šilumos, kelis kartus nesėkmingai bandė sukurti santuokinę šeimą. Tada Mensonas ėmė organizuoti seksualinės revoliucijos ir narkotinių praktikų garsinamą atviro bendravimo „šeimą“. Ją turėjo vienyti meilės ryšys.

Nors Mensonas (žmogaus sūnus) mėgino imituoti Kristų, tačiau nei jis, ne jo iš gatvės surinktos prostitutės ir suteneriai nežinojo kitokios meilės išskyrus seksą, kuris „šeimoje“ buvo praktikuojamas visų su visais. Ir ne tik… „Netrukus šeima jau priskaičiavo apie 15 pastovių narių, dar apie 10-15 atvykdavo periodiškai. <…> „Šeimos“ nariai po rančą vaikščiojo visiškai nuogi arba vienomis trumpikėmis, dainavo dainas, rengė „seksualines orgijas“. Dideliais kiekiais vartojo narkotikus.“

Po T. Lyrio išplatinto „rūgštingojo tripo“ (t.y. LSD vartojimo), Mensono manymu, žmogus dvasiškai mirdavo ir atgimdavo iš naujo, todėl turėdavo pasiimti ir naują vardą. Rančos darbininkė savo interviu spaudai taip aprašė Mensono bendruomenę: „Su Mensonu greta buvo vienos padugnės. Purvinos mažos kekšės. Jos buvo kažkokios apgailėtinos ir labai keistos. Visi vyrai vaikščiojo su peiliais.<…> Pagrindinę gyvenamąją patalpą sudarė barakas su stalu viduryje ir krūva čiužinių aplink, ant kurių buvo miegama ir užsiminėjama seksu“. <…>Merginos ne sykį klausė manęs, kodėl aš nenusiimu liemenėlio ir nevaikštau pusnuogė po rančą, kaip jos, argi aš nenoriu pajusti laisvės? O aš atsakiau joms, kad jos nelaisvos, jos – vergės.“

Ir čia buvo daug tiesos: Mensonas gyveno pagal kalėjimų įdiegtus įpročius. Visą gyvenimą lamdytas žmogus negalėjo pakęsti jokio įžeidimo, už kurį visad turėjo atkeršyti. Tą nusistatymą jis taip išaiškino: „Pagal kalėjimo supratimą, jei tu pažadėjai ką nors, tai turi atlikti. Kitaip [parodo gestą, kaip perpjaunama gerklė]. Aš su tuo išaugau. Aš nesuprantu, kaip gali būti kitaip.“ . Ši praktika pavertė Mensoną nepasotinamu žudiku. To jis išmokė ir beveik visą „laisvąją šeimą“, kuri neužilgo pavirto sadistine žudikų gauja,  kuri žudė su pasimėgavimu, azartiškai, kol neatėjo nuosprendžio valanda su kalėjimu iki gyvenimo pabaigos.

Jo aplinkoje nestigo kankinimų ir net kūno supjaustymų, bet  tai nebuvo kanibalizmas, o tiesmukiškas protą  praradusiųjų kerštas. Pastarąjį dešimtmetį kalbos apie kanibalizmą JAV tapo mada. Anksčiau jis daugiausia plito per literatūrą, kiną, televiziją. Beje specialistai atkreipia dėmesį, kad amerikiečiai daugiausia jį platina per kinematografiją ir televiziją, o anglosaksai per literatūrą.  Visos šios žudynės šiurpino kiekvieną normalų žmogų. Bet vis tik čia dar, atrodo, nebuvo ištrinama riba tarp fantazijos ir kanibalizmo… Ypač patyrusiems žiūrovams. Tų ribų neliko tik kai kurių satanistų gyvenime.

47. Satanizmas.  Civilizacijos istorijoje satanizmo būta įvairių tipų. Jų skirstymų taip pat labai įvairių. Vienos iš jų yra religinės, kitos – ateistinės. Trečias dėl jų ypatingo žiaurumo turbūt galėtume vadinti savižudiškomis bei kanibalistinėmis. XX a. antroje pusėje daugiausia išviešinta ir išplatinta atmaina, kuriai pamatus paklojo satanizmo bažnyčios įkūrėjas A. La Vejus (Anton Szandor LaVey;  1930 – 1997 m.).

Matydamas, kaip religingais save laikantys žmonės laužo Dievo įsakymus ir tarnauja Šėtonui,  jis sukūrė išvirkštinį tikėjimą, kuris, jo manymu, turėtų atitikti jų realius polinkius. Tam tikėjimui pagrįsti buvo parašyta Šėtono biblija, kurioje Šėtonas yra ne įkūnytas blogis, o pozityvi galia, išreiškianti tikruosius žmonių polinkius, norus ir troškimus. Jo samprotavimuose galima įžvelgti socialdarvinizmo ir F. Nyčės ir kai kurių kitų galvosenų pėdsakus.

Bet jis pats tą aiškino labai paprastai: „Aš neturiu filosofijos. Aš turiu tikėjimą. Šėtonas – tamsių žmogaus prigimties pusių pasireiškimas. Kiekviename iš mūsų sėdi Šėtonas. Uždavinys yra tas, kad pažintume ir išryškintume jį. Šėtoniškas pradmuo slypi žmonėse, – tai, kas svarbiausia ir galingiausia. Juo reikia didžiuotis, o ne bodėtis. Jį reikia kultivuoti, ką mes ir darome mūsų šventykloje su skirtingų maginių užkerėjimų pagalba“.

Jis dėjo pastangas sukurti ateistinį tikėjimą. Bet tas jo ateizmas buvo diegiamas JAV seksualinės revoliucijos išplatintu gyvenimo būdu ir jaunimo bei populiariojo meno kūrėjų tarpe pamėgtais maginiais, okultiniais, mistiniais ritualais.

Viena iš 11 satanistų taisyklių reikalauja: „Pripažinkite magijos jėgą, jeigu ji buvo jūsų sėkmingai panaudota jūsų tikslams pasiekti. Jeigu jūs neigiate magijos jėgą po to, kai sėkmingai ja pasinaudojote, jūs neteksite visko, kas pasiekta.“  

La Vejaus nuomone, religiniai tikėjimai garbina pasaulį sukūrusius  dievus, o jo tikėjimas grindžiamas supratimu, kad visi dievai yra žmogaus kūriniai, todėl tikrasis dievas esąs žmogus. Vadinasi, jis galįs sakyti: „aš pats esu sau dievas“.

Jis imasi atgaivinti senovės papročiuose žinomą keršto taisyklę (lex talionis): „Akis – už akį, dantis – už dantį“. Vienas iš devynių įstatymų taip ir skelbia: „Šėtonas įkūnija kerštą, o po smūgio neatsuka kito skruosto“. Šiandien pasaulyje priskaičiuojama apie 5 tūkst. organizuotų satanistų grupių. Daugiausia jų yra JAV: tai Pirmoji šėtono bažnyčia, Šėtono bažnyčia, Pasaulinė Šėtoniškojo Išvadavimo Bažnyčia, Seto šventykla ir kt. Nemaža jų Ispanijoje, Graikijoje, Skandinavų kraštuose, Rusijoje, Australijoje ir kai kur kitur. BET TOLI GRAŽU NE VISUR.

Bus daugiau