S. Birgelis. Kieno rankose švietimas, tas valdo tautos likimą (I)

Norint suprasti dabartį, būtina pasinerti į praeities įvykius. Istorija kartojasi. Ji sugrįžta įvairiais bruožais ir įvykiais.

Tarpukario Lenkija skelbėsi esanti palanki ir draugiška tautinėms mažumoms.

1921 m. Lenkijos Konstitucijos 109 straipsnyje tautinių mažumų teisės buvo apibrėžtos taip: „Kiekvienas pilietis turi teisę kalbėti savo kalba ir išlaikyti savo tautinį tapatumą.

Atskiri valstybiniai įstatymai užtikrina Lenkijoje gyvenančioms mažumoms visapusišką ir laisvą jų tautiškumo plėtrą, leidžia visuotinės savivaldybės struktūrose jungtis į viešus teisinius autonominius vienetus.“

Įstatymai vienaip, gyvenimas – savaip. Tarpukaryje savo teises sugebėjo apginti gal tik Lenkijos vokiečių tautinė mažuma.

Ukrainiečių, baltarusių, lietuvių ir kt. mažumų padėtis priklausė nuo vietos valdžios geranoriškumo. Buvo siekta tautines mažumas asimiliuoti, o asimiliacija turėjo būti vykdoma represiniais ir administraciniais būdais.

Punsko ir Seinų krašto lietuvių veiklą tarpukaryje trikdė lenkų valdžia, policija, pasienio sargyba ir „išverstarankoviai“. Krašte nedaug buvo lietuvių inteligentų, todėl reikalinga buvo Lietuvos pagalba.

Pirmaisiais tarpukario metais Punsko ir Seinų krašto lietuvių kultūriniai poreikiai buvo lenkų valdininkų ignoruojami, kadangi lietuviai buvo kaltinami neištikimybe Lenkijos valstybei.

Šio krašto gyventojai rankų nenuleido. Jau 1922 m. jie prašė Seinų viršininko leidimo steigti kultūros ir švietimo draugiją bei lietuviškas mokyklas.

Viršininkas du kartus jų prašymą atmetė, reikalaudamas įvesti tokias pataisas, kurios gerokai suvaržytų draugijos veiklą ir neleistų įgyvendinti statute numatytų tikslų.

Punsko ir Seinų krašto lietuviai buvo tautiškai susipratę. Jie nenorėjo leisti vaikų į lenkiškas mokyklas, kuriose buvo dėstoma jiems nesuprantama kalba.

Valdžios siekiai nutautinti lietuvius kėlė vietos gyventojų pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Tėvams, kurie neleido savo vaikų į lenkišką mokyklą, grėsė represijos, piniginė bauda arba kalėjimas.

B. Šėmys „Vilniaus Golgotoje“ užrašė: „1927 m. Paliūnų sodž. (Suvalkų apskr.) 1926 m. kelias dienas turėjo lietuvišką mokyklą, kurią lenkai tuoj pat uždarė. Nepaisant to, tėvai neleido vaikų į lenkišką mokyklą ir turėjo sumokėti (23 asmenys) 363 lenkiškus auksinus (533 psl.).“

Nuo seno žinoma, kieno rankose švietimas, tas valdo tautos likimą. Šią taisyklę žinojo ir lietuviai, ir lenkų valdžia.

1925 m. birželio 3 d. buvo priimta Lenkijos ministrų tarybos direktyva dėl tautinių mažumų mokyklų. Ji nebuvo taikoma Balstogės vaivadijoje, kur gyveno lietuvių mažuma.

Steigti mokyklas šiame krašte gyvenantiems lietuviams buvo sunkoka. Lietuvių draugijos privalėjo atlikti daug įvairių formalumų.

Jos turėjo pateikti Suvalkų apygardos mokyklų tarybai tokius dokumentus:

1) tinkamos mokyklai patalpos planą (dėl patalpos turėjo pritarti apskrities gydytojas);

2) kandidato į mokytojus išsilavinimo cenzą;

3) gautą Mokyklų tarybos leidimą (koncesiją) steigti mokyklą (jo galiojimą kasmet reikėdavo pratęsti);

4) gautą Suvalkų apskrities viršininko pritarimą kandidatui į mokytojus;

5) kandidato į mokytojus pilietybės liudijimą bei politinės ištikimybės, t. y. „moralės“, liudijimą (jį išduodavo saugumo referentas).

Teoriškai to turėjo užtekti. Mokyklų taryba su lietuviais elgdavosi atšiauriai. Ji netvirtindavo nevietinės kilmės kandidatų į mokytojus arba dėl kitų priežasčių vilkindavo koncesijos išdavimą.

Lietuvių pastangos neretai nueidavo niekais. Didelį pasipiktinimą sukėlė Švietimo tarybos sprendimas neduoti koncesijos šioms mokykloms: dviklasei Šlynakiemyje ir vienklasėms Kampuočiuose bei Vilkapėdžiuose.

Lietuviai pateikė apeliaciją Varšuvos apygardos mokyklų kuratorei. Ji, išnagrinėjusi reikalą, žemesnės įstaigos sprendimą patvirtino.

Pasak kuratorės, lietuviškų mokyklų nereikia, netoliese yra lenkiškos, priekaištavo, kad lietuviškų mokyklų švietimo programa neatitinka visuotinės mokymo programos (beje, jokie potvarkiai nenurodė, kokia ši programa turi būti). Tai buvo akivaizdus Lenkijos Konstitucijos pažeidimas.

Po gegužės perversmo (1926 m. gegužės 12–15 d.) tautinės mažumos tikėjosi permainų ir gana teigiamai priėmė palyginti laisvas J. Pilsudskio nuostatas.

J. Pilsudskis nenorėjo radikalių permainų ir vietoj tautinės asimiliacijos siekė valstybinės asimiliacijos (tarpinės grandies), kuri turėjo būti vykdoma lėtai ir labai apgalvotai.

J. Pilsudskis vylėsi derėtis su Lietuva ir turbūt tai sąlygojo tam tikru metu šiek tiek švelnesnę lenkų valdžios laikyseną lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu.

1926 m. lietuvių padėtis truputį pagerėjo. Punsko ir Seinų krašte pradėta steigti LKD skyrius, o vėliau – švietimo ir kultūros įstaigas.

Didelį vaidmenį turėjo „Ryto“ draugija, kuri buvo įsteigta šviesti Rytų Lietuvai, t. y. tiems jos pakraščiams, kuriems grėsė pavojus sulenkėti. Draugija steigė mokyklas, skaityklas, rengė vakarinius kursus suaugusiesiems, rengė kursus mokytojams.

1936 m. Balstogės vaivada sustabdė mokyklų veiklą. Tuomet buvo įkurtos viešos skaityklos Punske ir Žagariuose. Jos tapo lietuvių viešojo gyvenimo centrais.

Lietuvai priėmus lenkų ultimatumą, „Ryto“ draugija pradėjo atidarinėti skyrius, steigti mokyklas, skaityklas, knygynėlius, rengti vakarinius kursus.

1939 m. „Ryto“ draugijai šiame krašte priklausė apie 400 lietuvių. Draugija siekė įsteigti 24 skyrius, bet suspėjo tik 7. Antrasis pasaulinis karas nutraukė jos veiklą.

(Bus daugiau)