Lietuvos pievose ir pamiškėse pradeda gausiai žydėti gausialapis lubinas, kuris pripažintas invazine rūšimi ir yra naikintinas.
Nuo seno lubinas buvo auginamas gėlių darželiuose dėl žavingo žiedyno, sėjamas kaip dirvą gerinantis augalas, tačiau vėliau sparčiai ir nekontroliuojamai išplito po gamtinę aplinką. Galvijai lubinų beveik neėda, todėl pievos tiek biologiniu tiek ekonominiu požiūriu tapo mažavertėmis.
Norint išlaikyti mums įprastą miškų ir pievų rūšinę įvairovę, privalome naikinti sparčiai plintančius visus invazinius augalus, taip pat ir gausialapius lubinus.
Šiuo metu yra pats geriausias metas iškasti pavienius augalus, o jų tankiai užkariautus didesnius plotus nušienauti pirmą kartą. Iškastas šaknis, o jos būna 50 cm ir dar ilgesnės, būtina išdžiovinti, ir tik tada kompostuoti. Jeigu lubinai šienaujami šiems jau nužydėjus, nupjautą lubinų žolę su ankštimis būtina surinkti, išdžiovinti ir sudeginti.
Gausialapiai lubinai laimi konkurencinę kovą su smėlynų ir kitais vietiniais augalais dėl keleto savybių. Ant lubinų šaknų gyvenančios bakterijos atmosferos azoto dujas verčia į azotines trąšas, kurių taip trūksta nederlingame smėlyje.
Ilga pagrindinė šaknis aprūpina augalą vandeniu iš gilių žemės sluoksnių, o ankštyse subrendusios sėklos išlieka daigios ne vienerius metus. Tad lubinai lengvai įsitvirtina net ir nederlinguose plotuose, visiškai išstumdami mūsų kraštui būdingus augalus.
Lietuvoje draudžiama auginti, dauginti, platinti ir prekiauti gausialapiu lubinu (Lupinus polyphyllus Lindl.) ir siauralapiu lubinu (Lupinus angustifolius L.).
Daugiau žinių apie invazinius augalus Lietuvoje, galite rasti čia.
Žiedų skynimas tik pristabdo nors ir gražaus, bet agresyvaus augalo plitimą, tačiau kviečiama skinti, o dar geriau – rauti lubinus. Labai svarbu išsaugoti mūsų natūralių pievų rūšinę įvairovę, kad jos žydėtų įvairiais žiedais.
Parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešimą
