Gegužės 3-iosios konstitucija buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje. Tai daro įspūdį. Kita vertus, šiame dokumente nebuvo net žodžio „Lietuva“, tad galima teigti, kad šis įstatymas padėjo tašką formaliai dar egzistavusiai Lietuvai.
Ketverių metų seimas
1788 m. darbą pradėjęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas tapo svarbių pokyčių židiniu. Jis siekė reformuoti ant prarajos krašto atsidūrusią Respubliką, sukurti stiprią ir klestinčią valstybę.
Ketverių metų seimą sušaukė karalius Stanislovas Augustas 1788 m. gegužės 22 d. Rinkiminiai seimeliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko 1791 m. rugpjūčio 18–21 d.
Ketverių metų seimas darbą pradėjo 1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje. Seimo darbo metu galiojo sutarimas, kad nutarimai priimami balsų dauguma, seimo darbas negalėjo būti nutraukiamas, jame negaliojo liberum veto teisė.
Ketverių metų seimui vadovavo du seimo maršalkos: Lenkijos Karūnos konfederacijos maršalka išrinktas Sandomiežo pasiuntinys Stanislovas Malachovskis, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalka tapo LDK artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega.
Gegužės 3-iosios konstitucijos preambulėje skelbiama: „iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę <…> priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama“.
Seimas ėmėsi Respublikos reformų. Jis panaikino institucijas, kurias Abiejų Tautų Respublikai buvo primetusi Rusija, padidino Respublikos kariuomenę iki 100 tūkstančių karių ir atrado pajamų jai finansuoti, sudarė sąjungą su Prūsija (kaip atsvarą Rusijai), sprendė svarbiausius valstybės klausimus.
Seimo kadencija baigėsi 1790 m. rudenį. Po naujų rinkimų Seimas tęsė darbą. Tarp naujai išrinktų Seimo narių buvo daug naujokų. Seime padaugėjo karaliaus šalininkų ir reformų rėmėjų, kurie sudarė apie 2/3 visų parlamentarų.
Konstitucijos projektas buvo parengtas 1791 m. balandžio pabaigoje. Karalius Stanislovas Augustas norėjo šį dokumentą kuo greičiau pateikti Seimui, nes šv. Velykų proga daugelis Konstitucijai priešiškai nusiteikusių Seimo narių buvo išvykę iš Varšuvos.
Artimiausias Seimo posėdis turėjo vykti gegužės 5 d. Seimo sesija buvo sušaukta dviem dienomis anksčiau – gegužės 3-iąją, kad Konstitucijos priešininkai ir opozicijos atstovai negalėtų jame dalyvauti.
1791 m. gegužės 3 d. prieš Seimo posėdį į Varšuvos gatves išėjo apie 20 tūkstančių žmonių, kurie norėjo palaikyti karalių ir Seimą. Po beveik septynias valandas trukusių karštų debatų 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, 72 buvo prieš.
**
Koks Lietuvos senatorių ir pavietų seimeliuose išrinktų pasiuntinių požiūris į Konstituciją, kokius sprendimus jie palaikė? Seimo darbo metu Lietuvos pasiuntinių pažiūros keitėsi.
1790 m. mirė vienas įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikos magnatų ir reformos priešininkų Karolis Stanislovas Anupras Radvila. Nuo Seimo darbo pasitraukė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis.
Kai kurie kiti įtakingi Lietuvos atstovai (Mykolas Antanas Zaleskis, Stanislovas Poniatovskis, Liudvikas Tiškevičius ir kt.) taip pat paliko Seimą, rodydami nepritarimą reformoms.
Tomis 1791 m. gegužės dienomis Varšuvoje buvo apie 182 parlamentarai, tarp jų 52 Lietuvos atstovai (26,8 proc. visų parlamentarų). Manoma, kad apie 33 parlamentarai iš Lietuvos aktyviai dalyvavo priimant Konstituciją.
**
Svarbiausi Konstitucijoje įtvirtinti teisiniai, politiniai, visuomeniniai sprendimai ir pokyčiai:
1. Abiejų Tautų Respublika tapo konstitucine monarchija.
2. Atšaukta senoji karalių rinkimų tvarka. Abiejų Tautų Respublika paskelbta paveldima monarchija.
3. Abiejų Tautų Respublika išliko bajoriška valstybė, tačiau Konstitucijoje siekta luominės darnos principų ir atvertos galimybės tolesnei valstybės sistemos pertvarkai.
4. Katalikų bažnyčia pripažinta viešpataujančiąja religija, pripažįstant tikėjimo toleranciją.
5. Seimelyje išrinktam parlamentarui pripažintas visos Tautos atstovo statusas.
6. Panaikinta liberum veto – bajorų teisė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir žlugdyti jų darbą.
7. Socialinės reformos – karališkųjų miestų miestiečiai Konstitucijoje pripažįstami laisvais žmonėmis; jiems suteikiamos teisės eiti administracines ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Bajorų ir miestiečių sąjungą Konstitucijos kūrėjai laikė reformuotos santvarkos pagrindu.
8. Garantuota valstybės globa valstiečiams jų santykiams su dvarininkais.
**
Rusijos imperijos sukurta Targovicos konfederacija sužlugdė Ketverių metų seimo darbą, atšaukė priimtus įstatymus ir Konstituciją.
1792 m. liepos 24 d. karalius Stanislovas Augustas pasirašė prisijungimą prie Targovicos konfederacijos ir formaliai nutraukė Konstitucijos galiojimą. 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino seimas buvo priverstas panaikinti visus Ketverių metų seimo priimtus įstatymus.
Kalbant apie Lietuvos istoriją, dėl tos Gegužės 3-osios konstitucijos Lietuvai užtektų pažymėti, kad tai “pirmoji parlamentiniu būdu priimta konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje” ir to užtektų. Ji negali būti laikoma Lietuvos valstybės atmintina diena. Lietuva jau po Krėvos unijos pagal to meto suverenumo supratimą neteko karalystės (valstybės suvereno) teisės, tapo Lenkijos karalystės provincija.
Be to, visų pirma neteisinga laikyti, kad po Liublino unijos Lenkijos karūnos karalystė pasivadinusi – “Rzeczpospolita obojga narodow” tapo kažkokia dviejų tautų šalimi, atvirkščiai, kaip matyti, pavadinime – nei žodžio Lenkija, nei Lietuva nėra. Be to, tiek iš Konstitucijos preambulės, tiek iš joje išdėstytų teisinių sprendimų matosi, kad Lenkija buvus ir toliau siekia būti, tapti vienos tautos šalimi. Taigi “obojga” nereiškia “abiejų”, o reiškia apsėjimo visuomenėje vienas su kitu būdą – žmonių tarpusavio gyvenimo santykius. Taigi atskleiskime kuo iš tikrųjų buvo istorinis lietuvių gyvenimos Lenkijos karalystėje.
Istorinį faktą atstatant, pavadinimą Žečpospolita mums derėtų rašyti kaip ŽečpospoLLita. O šiaip, pirmąja Konstitucija Europoje derėtų vadinti atitinkamą Lietuvos Statuto variantą..
‘Rzeczpospolita’ yra sudurtinis – visiškai lenkiškas žodis, jokių dviejų ‘L’ jame nėra. Tai lotynų Res pobulic pažodinis vertinys. Be to, žodį ‘Rzeczpospolita’ pavadinime lietuviškai teisingiausiai būtų versti būdvardžiu ‘Respublikiška’. Tokiu atveju visas pavadinimas verstinas “Respublikiškų santykių (tarpusavio apsėjimo) tauta (RST arba RAT), kas reiškia vienos tautos kūrimo siekius. Liublino unijos tikslas ir buvo vieningos tautos Lenkija. Be abejonės Lietuva turi didžiuotis tik Lietuvos Statutu, o ne Gegužės 3-osios konstitucija, ši yra priešinga to meto ir ankstesniems Lietuvos atskirumo siekiams.
>P. Skutui
Supratau, nes tas išgalvotas Bumblausko su Nikžentaičiu “obojga narodow” mane klaidino. O tai, kad savo tarnybinėmis padėtimis jie naudojosi ir naudojasi politiškai, nėra amžina.
Tai klausimas, kuris žurnalistui, vedančiam kandidatų rinkimines TV laidas ir esančiam Lietuvos gyventoju, negali nerūpėti. Bet, deja, nerūpi!
Jei neklystu, lietuvių kalba nebuvo valstybinė Abiejų Tautų Respublikos kalba,tokį statusą turėjo tik lenkų kalba, tad vargu, ar ta gegužės 3-osios konstitucija Lietuvai svarbi.
Apie Gegužės 3-osios konstitucijos svarbą Lietuvai nėra ką ir kalbėti, juolab lietuvių k. vartojimo prasme. Lietuvių k. buvo išguita iš gyvenimo, jau 14 a. Jogaila su Vytautu vargu, kad ją mokėjo ir tarpusavyje kalbėjosi. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti kas per valstybinis darinys, kuriame šimtus metų gyveno ir Lietuva, buvo apskritai, kokiomis aplinkybėmis į jį pateko. Kokiu pagrindu istorijos moksle būtų galima laikyti, kad tai buvo ir Lietuvos valstybė, kaip aiškina Bumblauskas su Nikžentaičiu, kai kurie kiti “istorikai” ir tai jau 30 metų skleidžia visuomenei. Sprendžiant iš jo pavadinimo “Rzeczpospolita obojga narodow”, jeigu šį teisingai išsiverstume, ir kitų Liublino unijos dokumentų faktų, pasimatytų, kad tokiam jų aiškinimui pagrindo nėra. Tai kieno interesų politiniu užsakymu taip veikiama Lietuvos valstybės valdymo reikaluose?!… Ar čia nėra prekybos padėtimi?
Jogaila su Vytautu vargu ar mokėjo lietuvių kalbą? Gal prisiskaitėte licvinistų teorijų? Vytautas- LDK Kęstučio ir žemaičių bajorės sūnus nemokėjo lietuviškai? Jogaila nemokėjo lietuviškai? Net jo palikuonis LDK Kazimieras Jogailaitis mokėjo lietuviškai.Dėl kai kurių istorikų aiškinimo, kad Lietuvos bajorai nebemokėjo lietuviškai, siūlau paskaityti Vladislovo Sirokomlės 1857 m. išleistą knygą “Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”- ten rašytojas mini, kad Stakliškių bajorai noriai kalba savo senąja kalba- lietuvių. Net maršalas Juzefas Pilsudskis, Upytės seniūno Baltramiejaus Gineičio- Gineitavičiaus iš Pilsūdų dvaro ir žemaičių bajorės iš Bilių giminės palikuonis, mokėjo lietuviškai ( perskaitykite Izidoriaus Šimelionio liudijimą,viešintą žiniasklaidoje).
Visa tai man žinoma, bet mokėti ir vartoti kalbą yra skirtingi dalykai, tai viena, kita 14-15 amžių nuo 19-20 amžių skiria 400-500 metų.
Be to, esmė ne kokia kalba kalba, bet ar lietuvišką, o ne lenkišką politiką, daro. Jeigu Pilsudskio kilmė lietuviška, tai politikoje jis išdavikas – niekšas.