Nuolatiniai išpuoliai prieš Lietuvos valstybingumo paminklus, laisvės kovos įamžinimo simbolius, atminimo ženklus žaliukams ir kitiems svarbiems valstybės saugotojams ir kūrėjams rodo tik viena, kad Kremlius vykdė, vykdo ir toliau vykdys informacines ir kito pobūdžio hibridinės kovos priemones prieš mūsų šalį, prieš visuomenę, politinius, dvasinius ir istorinius lyderius.
Paminklų niekinimas, istorinės atminties iškraipymas, represinių ir kitų sovietinės okupacijos simbolių paišymas ar demonstravimas viešoje erdvėje taip pat rodo, kad penktoji kolona yra čia, mūsų valstybėje, ji niekur nedingo, ji nuosekliai ir ištikimai dirba Raudonosios aikštės terorui.
Tai žinutė ir kitiems, galbūt, dvejojantiems valstybės išdavikams, kad jų Maskvai reikia, kad karo nusikaltėliai Kremliuje nuolat svarsto apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių jei ir ne fizinį, tai psichologinį pajungimą imperijai, – tai, ką russkij mir ideologas Aleksejus Selivanovas apibūdina kaip informacinę teritorijos okupaciją, kontroliuojant jos žmones ir resursus.
Jei mes numosime ranka, jei apsimesime, kad „nieko baisaus nevyksta“, kad, galbūt, kažkokie jaunuoliai, „chuliganai“ pateplioja Lietuvos laisvės simbolius dažais „iš neturėjimo, ką veikti“, mes pasiduosime ir darysime būtent tai, ką numato teroristinės Rusijos informacinės kovos doktrina.
Susitaikymas su tokia padėtimi jau yra pralaimėjimas mūsų galvose, o nuo pralaimėjimo galvose ir prasideda visiška tolesnė mūsų šalies okupacija.
