J. Jasaitis. Gyvenimas nusikaltėlių valdomame pasaulyje?

Žmogui duotas gyvenimas – labai trumpas. Beveik visi, sulaukusieji brandaus amžiaus, sako, kad jiems likimo skirti dešimtmečiai tiesiog praskriejo. Net ligų ar negalios nukamuoti senoliai, išskyrus vieną kitą, išreiškia troškimą dar pabūti žemiškajame pasaulyje, nes iš ano, nors ir pažymėto Amžinybės ženklu, dar niekas nesugrįžo. Tikintieji reinkarnacija mano, kad po kažkurio laiko jie atgims kokiu nors augalu, paukšteliu ar kitu gyvu sutvėrimu, bet netiki, kad vėl įsikūnys kitu žmogumi. Net klonuotas individas nebus toks pat: asmenybės pakartoti neįmanoma. Todėl sveikatos ir gyvybės apsauga yra didžiausi žmonijos rūpesčiai.

Glausdami vaikelį prie krūtinės, linkime jam laimingo gyvenimo. Šį linkėjimą kartojame, švęsdami artimo žmogaus gimtadienį, to prašome apsirgę ar susižaloję. Peržvelgdami prabėgusius metus, svarstome, kokias klaidas padarėme, bandome suprasti, kokias pamokas mums dar likusiai gyvenimo daliai privalome išmokti.

Svarbiausias kriterijus – ar pasiekėme savo gyvenimo tikslą? Siaubinga, jei apie tai niekada rimtai negalvojome, o tiesiog „stūmėme“ dieną po dienos tarsi lėlių teatro personažai.

Be abejo, dauguma susimąstome, kas mums padėjo, o kas trukdė siekti gyvenimo tikslo. Visada įvardijame aplinkybes, kurios nuo mūsų valios nepriklauso.

Baisiausia, kai į mūsų gyvenimą įsiveržia globalūs veiksniai, kurie sukelia pavojų ne tik mūsų sukauptam gėriui, pavyzdžiui, būstui, materialiniam apsirūpinimui, bet ir gyvybei.

Nors po dviejų pasaulinių karų žmonija jau turėjo būti susivokusi, kad jokių konfliktų neįmanoma išspręsti ginklais, bet štai ir vėl gyvename jau trečiojo pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje. Argi nekrūptelėjome perskaitę antraštę apie karą Ukrainoje: „Šeši šimtai devyniasdešimt devintoji diena“.

Rytoj bus parašyta, kad karas Europoje tęsiasi jau septynis šimtus dienų. Kiekviena iš tų dienų gyvenantiems vos už kelių šimtų kilometrų nuo mūsų nešė mirtį ir šiurpius sužalojimus, sugriautus būstus, mokyklas, įmones, išardytus kelius, siaubingą visos aplinkos taršą ir sudarkymą.

Kai skaitome apie klimato kaitą, gamtos apsaugą, biologinės įvairovės išsaugojimą, kai kokia nors neseniai iš paauglystės išropojusi Greta bliauna apie tai, kad kūrendami krosnį beržinėmis malkomis, didiname anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, kai koks nors susireikšminęs „politikos ekspertas“ teikia įstatymo pataisas apie tai, kad reikia pastoviai tikrinti ir svarbiausia BAUSTI nesutvarkytų automobilių savininkus, juk nesipiktiname.

Kai koks nors valdžios klerkas nusprendžia smarkiai padidinti suskystintų dujų balionų pripildymo kainą, nors jų vartotojams, gyvenantiems atokiose vietovėse, jokio kito sprendimo nepasiūlo, tikriausiai supykstame, bet manome, kad šie valdžios atstovai taip elgiasi vedini „gerų norų“.

Na ir kas, kad taip didinama jau kosmines aukštumas pasiekusi regionų atskirtis. Atseit, greičiau atsisakysime „iškastinio kuro“. Bet kaip planetos atmosferą užteršė Rusijoje įsiviešpatavusi karo nusikaltėlių gauja, be jokio pasiteisinimo jau septynis šimtus dienų žudanti kaimyninės valstybės vaikus ir jų motinas? Kada tokios Gretos apie tai ims klykti, pagaliau suvokusios, kad karinės avantiūros ir yra svarbiausias mūsų planetos fizinės ir dvasinės taršos šaltinis?

Po Antrojo pasaulinio karo ir kelių vienos nusikaltėlių gaujos atstovų pasiuntimo į kartuves (antrosios gaujos atstovus apgaubus „išvaduotojų“ mantijomis) buvo ilgai cypiama apie tai, kad jau kuriami neįveikiami mechanizmai, kurie neleis karams pasikartoti. Kiek tonų popieriaus buvo sunaudota tokiems užkeikimams užrašyti (ir kiek miškų buvo iškirsta šiam popieriui pagaminti)?

O koks rezultatas? Santykinė ramybė, pavadinta „šaltuoju karu“, bet ir ta subjaurota kariniais konfliktais Korėjoje ir Vietname, Irano – Irako konflikte, Afganistane ir  sunkiai suskaičiuojamomis sovietinės chuntos avantiūromis Vengrijoje, Čekijoje, Rytų Vokietijoje, Tbilisyje ir Baku bei malšinant bet kuriuos tautinio savarankiškumo arba ekonominės padėties gerinimo siekius pačioje sovietinėje imperijoje.

Net ir pastarieji trys dešimtmečiai paženklinti bandymais atkurti arba išplėsti šios imperijos valdas: Vilniuje, Moldovoje, Sakartvele ir kt.

Kur visų kruvinų konfliktų atvejais buvo tie, kurie pokaryje žmonijai prižadėjo įvesti visuotinę taiką? Ar tie pažadai buvo tik melas ir demagogija, pažymėta milžiniškais finansiniais praradimais?

Tikriausiai ne vienas ir ne kartą pagalvojote, kaip pasikeistų visos žmonijos gyvenimas, jei ginklavimuisi ir kariniams susidūrimams išleidžiami milijardai būtų buvę investuoti į švietimą, sveiką gyvenseną, sveikatos apsaugą ir taupų visos planetos išteklių panaudojimą.

Nusikaltėliu niekas iškart netampa. Siaubingus motyvacijos ir elgsenos iškrypimus gali lemti asmens aplinka, iškreiptos religinės nuostatos, nederamo elgesio toleravimas ir nebaudžiamumas, kai nesuvokiama, kas yra pagarba kitam asmeniui, į kasdieninę gyvenseną perkelta netvarkinga buitis sutapatinima su bendruomenės įpročiais.

Pavyzdžiui, kai būsto ir sodybos netvarka, vengimas įgyti profesiją ir vykdyti profesinę veiklą, nepunktualumas ar duoto žodžio nesilaikymas, vagiliavimas ar girtuokliavimas, šeimos prievolių nevykdymas priskiriami net prie neva tautinių bruožų.

Prieš devynis dešimtmečius hitlerininkų susiformuota tautų nelygiavertiškumo nuostata ir vadinamosios arijų rasės iškėlimas, pagrindęs siekį išnaikinti žydus, atsikartojo mūsų laikmetyje tarp rusiškosios imperijos nesustabdomos plėtros šalininkų.

Šiuo metu tai bandoma įgyvendinti, neigiant Ukrainos valstybę ir kasdien masiškai žudant ukrainiečius. Bet reikia suvokti, kad nacistai nesustotų, net užgrobę Ukrainą. A. Hitlerio tikslas buvo užkariauti pasaulį. Dabartiniai Rusijos nacistai taip pat atvirai skelbia, kad jiems „reikia viso pasaulio“.

Istorinę atmintį lemia asmeninė patirtis. Jei tauta tiesiogiai nepatyrė nei hitlerinio, nei sovietinio teroro, jos atstovai dažnai nepajėgia įvertinti, koks pavojus jai gali grėsti, prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui.

Net neįsivaizduojama, kad toks karas gali kilti: visa tai vertinama kaip nepatikrinta teorinė hipotezė. Net tų šalių, kurios šį terorą pergyveno, dabartinė karta labai sunkiai suvokia, kokia pavojinga gali būti elgsena, susiliejusi į iškreiptos gyvensenos ideologiją.

Dirbant JAV, visada glumino tai, kad universitetų kabinetuose iškabinti K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino portretai, „tarybinę armiją ir laivyną“ reklamuojantys plakatai. Tačiau net ir Europos valstybių (Švedijos, Norvegijos ir pan.) dabartinė suaugusiųjų karta ar gali objektyviai įvertinti Rusijos postsovietinę tikrovę ir šio režimo prigimtį?

Mūsų dienomis labai įžūliai bandoma sujaukti moralinių ir kultūrinių vertybių sistemą. Atrodo, kam gali užkliūti Dekalogas – dešimt Dievo įsakymų? Kuris iš šių įsakymų neva nebetinka mūsų dienoms: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo turto…?

Kaip pasikeistų mūsų valdžios politika, jei prisiekusieji tvirtai jų laikytųsi? Bet šiandien matome nuolatinį kėsinimąsi į žmogaus prigimtį, į biologinę lyčių sampratą, į šeimą, net į gimtąją kalbą ir tėvynę. Pastoviai propaguojamas žmonijos tautų maišymas ir unifikavimas.

Visi suvokiame, kad šeima yra pagrįsta meile ir santuoka, kad pagrindinė šeimos funkcija yra savęs pratęsimas ateities kartoje, bet niekas negali nei bausti, nei niekinti tų, kurie apsisprendžia nekurti šeimos. Juk atsiskyrėliai ir vienuoliai gali užsitarnauti net ypatingą visuomenės pagarbą. Daugybė jų pripažinti palaimintaisiais ir šventaisiais.

Bet kodėl kai kurie nekuriantieji šeimų ima kėsintis į pačią šeimos sąvoką? Jei du vyriškiai arba dvi moterys gyvena viename bute, jei jie kartu kuria savo materialinę gerovę, jei toks gyvenimo būdas juos tenkina, niekas negali reikalauti, kad jie tokio gyvenimo atsisakytų. Jei jų bendram gyvenimui šiuo metu trūksta kai kurių procedūrinių teisių (susirgus gauti informaciją apie kartu gyvenančio asmens sveikatą arba palikti jam savo asmeninius daiktus ar net santaupas), visa tai galima įteisinti kai kurių juridinių aktų pakeitimuose.

Tačiau jų teisių apsauga negali kėsintis į kitų asmenų teises, pavyzdžiui, į nepilnamečio asmens įsivaikinimą. Vaikas turi suvokti, kad gyvybė neatsiranda iš dviejų tos pačios lyties asmenų. Kad ji atsirastų yra būtinas tėtis ir mama. Tėtis yra tik vienas, kaip nebūna ir dviejų to paties vaiko mamų. Ir tai neturi nieko bendro su nepilna šeima, kai tėvai išsiskiria arba vienas iš jų išeina į Amžinybę: nepilna šeima naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir pilna.