Baigiantis sovietmečiui, teko atlikti malonią ir daug įdomios informacijos suteikusią pareigą – pagloboti iš Kanados atvykusį išeivijos lietuvį, beveik keturis dešimtmečius nemačiusį savo gimtojo krašto. Tai suteikė puikią progą pabendrauti neskubant, neraginant ragauti visko, kas padėta ant stalo arba nuolat kilnoti stikliuką.
Buvo labai įdomu pasikalbėti ne tik apie tai, kaip garbiam svečiui sekėsi įsikurti mums tada dar visai nepažįstamame krašte, ir palyginti šį pasakojimą su įspūdžiais, jo patirtais seniai nematytoje Lietuvoje.
Besikalbant vis sugrįždavome prie temos, kuri tada labiausiai domino. Tai požiūris į darbuotoją Kanadoje. Jokia paslaptis, kad ši tema bene labiausiai buvo užteršta primityvios sovietinės propagandos: esą darbuotojai ten „išnaudojami“, su jais privačių įmonių savininkai nesiskaito, skriaudžia ir pan. Todėl žinios iš pirmų lūpų buvo pačios įdomiausios. Pagyvenęs vyriškis noriai pasakojo, kaip jis, paprastas kaimo vaikas, įgijo pramonės įmonei reikalingą profesiją, kaip kelia kvalifikaciją, kokia paskatų sistema ten naudojama.
Labiausiai nustebino tai, kad net likus nedaug laiko iki pensijos, jis dar mokosi universitete. Ir dar tokios specialybės, kuri domina tik jį patį, o ne jo darbdavį. Bet visiškai netikėta buvo sužinoti, kad tokias studijas darbdaviai dar ir skatina, o studijuojantis žmogus, atsiradus progai, net keliamas į aukštesnes pareigas. „Matai, mano darbdavys žiūri į ateitį. Jam įdomu, ką darbuotojai veikia po darbo, kaip jie gyvena, kuo domisi. Jeigu tu savarankiškai mokaisi, vadinasi, tavo gyvenimas – turiningas, tu jauti atsakomybę, tavimi galima pasitikėti…“ – noriai pasakojo svečias, pabrėždamas, kad darbdaviui ne tas pats, kokiomis asmenybės savybėmis pasižymi ir jas puoselėja darbuotojai.
Ir dar pridėjo: „Štai mano kaimynai italai po darbo vis pagirkšnoja alutį ar vynelį, padainuoja. Bet jie iki šiol tebegyvena gamyklos suteiktuose bendrabučio kambariuose. Ir toliau ten gyvens. O aš jau baigiu išsimokėti paskolą, paimtą tada, kai su žmona atsisprendėm įsigyti savo namą. Ne juokas – 25 metus mokėti. Bet netrukus jau būsiu tikras jo savininkas. Nuo to laiko, kai pirkau žemę namo statybai, viskas labai pasikeitė. Dabar kvadratinė tos žemės pėda kainuoja kelis tūkstančius dolerių.“
Nuo to susitikimo praėjo beveik 35 metai. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Taigi, kaip gyvename dabar: taip, kaip tada Kanadoje ar kažkaip kitaip? Panagrinėkime naujausius reiškinius.
Gavome 2020 m. sausio 10 d. data pažymėtą Investuotojų forumo, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos darbdavių konfederacijos, Lietuvos verslo konfederacijos bei Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų asociacijos vadovų pasirašytą pareiškimą, skirtą Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Seimo valdybai. Jame gana griežtu tonu pranešama apie darbdavių organizacijų apsisprendimą pasitraukti iš 2017 m. spalio 16 d. su Vyriausybe pasirašyto susitarimo dėl šalies pažangai būtinų reformų. Šiame dokumente rašoma, kad „buvo įsipareigota ypatingą dėmesį skirti švietimo sektoriaus reformai, sukuriant veiksmingų bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo įstaigų tinklą, gerinti švietimo kokybę.“. Pareiškimo autoriai teigia, kad „sprendimai, kurie tiesiogiai susiję su verslu, buvo priimti skubos tvarka, neįvertinus jų ilgalaikių padarinių investicijų pritraukimui, ekonomikos augimui, mokesčių surinkimui ir nesitariant su verslu.“
Deja, ir šis, kaip ir ankstesni darbdavių pareiškimai – gana vienpusiški. Didžiulis spaudimas Vyriausybei, reikalaujant „optimizuoti universitetų tinklą“ buvo daromas, nesitariant du akademine bendruomene ir faktiškai atėmus iš jos galimybę dalyvauti, priimant strateginius sprendimus, bet gana agresyviai reikalaujant uždaryti beveik du trečdalius tuo metu veikusių valstybinių universitetų (iš 14-os paliekant tik 5). Verslo atstovai, reikalaujantys lygiateisio dialogo, dalyvaudami kuriant universitetų optimizavimo planą, patys sau suteikė teisę uždaryti regionuose veikusius universitetus, ignoruodami jų bendruomenių nuosekliai rengtas universitetinio ugdymo kokybės strategijas ir tvarios regionų raidos siekius.
KTU Panevėžio fakulteto studentų skaičius sumažėjo daugiau kaip penkis kartus. Nuo 1938 metų Šiaurės Lietuvoje veikiančios aukštosios mokyklos (iki šiol dar žinomos kaip Šiaulių universitetas), drastiškai mažinant jam skiriamą finansavimą, studentų skaičius nuo 2006-2007 metų sumažėjo beveik 7 kartus, o tolesnis jo statusas pavirto į kažkokį būsimą amorfinį Vilniaus universiteto „kišeninį priedėlį“ – žadamą Šiaulių akademiją, iš esmės skirtą tik siauros pedagogų grupės, aptarnaujančios mokinius, turinčius specifinių ugdymo poreikių, rengimui. Didžiulis Šiaurės Lietuvos regionas, apimantis keturias apskritis (Mažeikių, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos), faktiškai lieka be universitetinio ugdymo ir mokslo centrų).
Kaip galima įsivaizduoti šiuolaikišką tvarią regionų raidą, pasitinkant 5.0 revoliucijos iššūkius, be gilaus universitetinio gyventojų išsimokslinimo? Nuolat mūsų žiniasklaidoje kartojamas pliurpalas, kad šiame regione esančios vietovės tariamai yra neperspektyvios šiuolaikinio verslo plėtrai, neturi nieko bendro nei su jų galimybių analize, nei su gyventojų skaičiaus pokyčiais. Čia vėl nuolat matome pokyčių priežastis painiojamas su pasekmėmis. Suprantama, kodėl iš vietovių, kuriose jaunoji kartas neturi galimybės įgyti pilnaverčio išsimokslinimo, o specialistai pritaikyti įgytų žinių bei tęsti nepertraukiamo kvalifikacijos tobulinimo, išvyksta gilaus išsilavinimo reikšmę suvokianti visuomenės dalis.
Deja, darbdavių asociacijų vadovų manifestas – gana primityvus. Jame išreiškiami tik trumpalaikiai verslo interesai, kviečiantys taikytis prie mažėjančio gyventojų (aišku, ir mokinių, studentų) skaičiaus. Kartojami tie patys neveiksmingi, susikompromitavę siūlymai „optimizuoti“, t. y. mažinti, siaurinti, uždaryti ir pan. švietimo ir specialistų rengimo institucijas.
Darbdaviai turėtų būti suinteresuoti:
- emigracijos (prie kurios patys labiausiai prisidėjo) mažinimu;
- naujų įmonių ir šiuolaikinių darbo vietų kūrimu;
- investicijų pritraukimu, Lietuvos pramonininkams įsitraukiant į modernaus tarptautinio verslo skatinimą Lietuvoje;
- importo ir eksporto subalansavimu (sumažinant importą tose srityse, kur patys galime pasigaminti kokybiškiau, o neretai ir pigiau);
- konkrečiu verslo įnašu į aukštojo mokslo institucijų (universitetų ir kolegijų bei profesinio rengimo centrų) materialinės mokymo bazės modernizavimą, naujų laboratorijų kūrimą, jų aprūpinimą naujausia įranga. Ne viena įmonė tai jau daro, bet didžioji verslo dalis vis dar gyvena viduramžių nuotaikomis: „Jūs mums privalote paruošti specialistus, o mes tik kontroliuosime“;
- naujų mokslinių tyrimų plėtra (ne tik technologinių, bet ir socialinių bei humanitarinių);
- įnašu, tobulinant praktinį specialistų rengimą, prisidedant prie šiuolaikinės gamybinės ir tiriamosios, t. y. susijusio su mokslu, praktikos rengimo įmonėse.
Šiems klausimams aptarti neatidėliojant būtinas lygiavertis, dalykiškas mokslininkų ir darbdavių (pramonės, statybos, logistikos ir kitų verslų atstovų) dialogas. Negali būti tokių „reformų“, kai statybų magnatai sprendžia, kaip uždaryti universitetus, o jų pastatus įsigyti už „vieno buto kainą“. Apie kokią „darnią regionų plėtrą“ galima kalbėti, ekonomiką ir toliau plėtojant tik apie vieną (Vilniaus-Kauno-Klaipėdos) automagistralę?
Kas galų gale nutildys bankų „ekspertus“, jau daugiau kaip dešimtmetis pliurpiančius apie tariamai labai žemą darbo našumą agrariniame sektoriuje, bet absoliučiai nesuvokiančius, kokie revoliuciniai lūžiai jau įvyko ir toliau vyksta žemdirbystėje, pieninėje ir mėsinėje gyvulininkystėje, daržininkystėje, akvakultūroje ir miškininkystėje, nes tokių, atsiprašant, „ekspertų“ pasiklausius susidaro vaizdas, kad Lietuvai visai nereikia to agrarinio sektoriaus, nes viską galima nusipirkti „maximose“.
Autorius yra LMS tarybos pirmininkas
