Pirma dalis čia.
Nors nuo pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos laikų praėjo daug dešimtmečių, tačiau ir dabar galima išgirsti sakant: „Taip buvo tik Smetonos laikais“, arba lyg ir klausiant: „Ar gyvensime kaip prie Smetonos?“.
Visi supranta, kad ir tuo metu Lietuva nebuvo „rojus žemėje“ bet tie „Smetonos laikai“ iki šiol tebėra lyg ir geresnio trokštamo gyvenimo etalonas. O ir daugybė objektyvių duomenų primena, kad tokios emigracijos mastų tada nebuvo, litas buvo pasaulyje ne tik pripažįstama, bet ir gerbiama valiuta. Aukštųjų mokyklų dėstytojai, išvykę mokytis į geriausius centrinės arba vakarų Europos universitetus, stažuotei pasibaigus, sugrįždavo į Lietuvą ir čia parašė pirmuosius lietuviškus savo dalyko vadovėlius, tyrinėjo savo žemės gelmes, upes, ežerus ir miškus, savo žolynų biologinę įvairovę. Dalyvaudami tarptautiniuose renginiuose ar parodose, būdavo įvertinami tarptautiniais apdovanojimais arba bent jau tikrai nesijausdavo, tarsi būtų atvykę iš užkampio ir nesusigaudantys, apie ką šiuose renginiuose kalbama.
Kai 1970-aisiais Varšuvoje vyko tarptautinis pedagogų kongresas, tuometinė sovietų įtakos lagerio spauda džiūgavo, kad toks prestižinis mokslininkų suvažiavimas „pirmą kartą rengiamas socialistinėje šalyje“. Tačiau TSRS Pedagogikos mokslų akademijos atstovų grupė, vykdama į Varšuvą, į delegaciją pasikvietė ir Lietuvos mokslininką, profesorių Joną Laužiką, studijavusį Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos universitetuose. Pasikvietė ne tiek dėl to, kad būtų oficialiai pripažinusi profesoriaus kompetenciją. Priešingai, už tuometinei okupacinei valdžiai neįtikusius pasisakymus jis buvo pašalintas iš Vilniaus pedagoginio instituto, jam buvo atimti mokslo laipsniai ir vardai. 1958-aisiais į tuometinį Pedagogikos mokslinio institutą jis atėjo kaip eilinis, jokio mokslinio įvertinimo neturintis mokslinis bendradarbis ir čia dirbdamas iš naujo turėjo parašyti ir apginti mokslų kandidato ir daktaro disertacijas. Profesoriaus vardas jam buvo suteiktas po dešimties metų – 1968-aisiais.
Tai kodėl išreklamuotai oficialiajai „tarybinių pedagogų – mokslininkų delegacijai prireikė buržuazinėse valstybėse išsimokslinusio ir dirbusio lietuvio? Pats profesorius, grįžęs iš kongreso, į tai atsakė labai trumpai ir paprastai. Pasirodo, kad tie išgarsinti maskviečiai profesoriai beveik nemokėjo jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, kai tuo tarpu pasaulinio pedagogų suvažiavimo posėdžiai vyko įvairiomis kalbomis. Todėl delegacijos nariai nebūtų nei supratę nei daugelio pranešimų turinio, nei juo labiau gebėję dalyvauti diskusijose. Taigi Lietuvos profesorius jiems pirmiausiai buvo reikalingas kaip vertėjas, o po to ir kaip vakarietiškų mokslinių teorijų komentatorius. Jonas Laužikas maždaug taip prisipažino, kad maskviečiai juo buvo labai nepatenkinti: „Matote, aš nuolat bėgiojau po įvairias sekcijas. Susitikau su daugybe man iš anų laikų pažįstamų profesorių, susipažinau su naujų teorijų autoriais, diskutavau, o mano viršininkai sėdėjo mažne nieko nesusigaudydami…“
Taigi tie „Smetonos laikai“ buvo visai ne tokie, kaip pokaryje apie juos pliurpė vadinamųjų ideologinių disciplinų dėstytojai. Mums įnirtingai aiškino, kad buržuazinė Lietuva buvo „atsilikusi agrarinė valstybė“. Kad agrarinė, nesiginčydavome, bet ar tikrai atsilikusi. Iš auditorijos dėstytojams atskriedavo rašteliai (nes taip balsu klausti niekas nerizikavo):
„Kodėl gaminti ir eksportuoti sviestą reiškia atsilikimą, o gaminti vinis – pažangą?“
„Jeigu tvirtinate, kad tuometinė Lietuva buvo labai atsilikusi, tai kaip ji sugebėjo gaminti ne tik sklandytuvus, bet ir lėktuvus?“
Būtume uždavė ir daugiau nepatogių „ideologams“ klausimų, bet ir patys tada daug ko nežinojome. Net ir tėvai, nors ir žinojo nepalyginamai daugiau, gana dažnai bijojo savo vaikams apie tai net prasitarti, kad šie vėliau nesukurtų milžiniško pavojaus ne tik sau, bet ir visai šeimai. Pradėsi, pavyzdžiui, pasakoti apie Antano Gustaičio sukonstruotus „ANBO“ („Antanas nori būti ore“) arba apie Lietuvos lakūnų, lietuviškais lėktuvais apskridusių visą Europą ir su valstybine pagarba sutiktų Europos valstybių sostinėse, keliones, koks nors marksizmo-leninizmo pagrindų aiškintojas ne tik užklaus: „Kokią čia antitarybinę literatūrą studijuoji?“, bet dar ir parneš tam, „kam reikia“.
Bet grįžkime į mūsų dienas ir pabandykime prognozuoti, ar naujieji laikai bus kada nors vadinami „Nausėdos laikais“. Garantuoju, kad tokių sąvokų, kaip „Brazausko laikai“ ar „Grybauskaitės laikai“ neatsiras. Tačiau žinant, kokias dideles viltis mūsų piliečiai sieja su naujojo valstybės vadovo išrinkimu, labai norėtųsi, kad atsirastų Prezidentas, apie kurį ir po kokio dešimtmečio sakytų: „Gyvensime, kaip prie Nausėdos…“
Matote, piliečiai, arba kaip mus dabar naujieji ideologai vadina, „Lietuvos žmonės“, žemiau kristi jau nebėra kur. Socialinė nelygybė arba skirtumai tarp uoliai, bet už kuklų atlyginimą triūsančių ir vartančių milijonus – pati didžiausia visoje ES ir viena iš didžiausių pasaulyje. Emigracijos tempai tokie, kad šį procesą jau norisi vadinti evakuacija. Įstatymų nesilaikymas ir nesiskaitymas su piliečiais apėmęs bene visas svarbiausias valstybės institucijas. Jokios darnios regionų raidos nebuvimas – akivaizdus, nežiūrint visų „strategijų“, „baltųjų“ ir „žaliųjų“ knygų. Savivaldos imitacija vargu ar dar kurioje kitoje valstybėje yra įsisavinusi tokias demagogijos formas.
Nepasitikėjimas savo pačių išrinkta valdžia, o ir visa suvelta rinkimų sistema – praktiškai visuotinis. Antai rinkome Lietuvos atstovus į Europos Parlamentą, o kiek rinkėjų atėjo? Vargu ar patys LRT arba LNK komentatoriai tiki, kad britai iš ES traukiasi tik iš savanaudiškumo arba paprasčiausio nesusigaudymo. Kodėl tylima apie tikrąsias jų pasitraukimo priežastis ir apie labai pavojingas visai demokratinių valstybių sąjungai tendencijas ES aukščiausiose institucijose? Ar susimąstyta apie tai, kodėl aukščiausiuose ES postuose taip jaukiai įsitaisę marksizmo garbintojai, kaip antai Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) su patosu apie tai kalbėjęs ne tik atidengiant K. Markso (Karl Heinrich Marx) paminklą Vokietijoje, bet ir atvirai niekinantis tiek tautinės kultūros paveldą, tiek ir pačią tautinės valstybės idėją. Tik įdomu, kodėl šių savo žodžių netaiko nei žydų kultūros ar religijos paveldui, nei Izraeliui, oficialiai skelbiančiam, kad tai yra tautinė žydų valstybė? Ir ko išvis siekia unitarinės Europos Sąjungos kūrėjai ir kaip turėtų reaguoti lietuvių, latvių ir kitos vadinamajame Varšuvos pakte, t. y. „socialistiniame lageryje“ pusšimtį metų gyvenusios tautos į tokias naujųjų „federalistų“ užmačias?
Jokia naujiena, kad žmogaus pažiūras labiausiai lemia jo išsilavinimas ir gyvenimiškoji patirtis. Kai ES institucijose priimami jokia istorine logika nepaaiškinami sprendimai apie tai, kad jau verta pamiršti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir karines avantiūras Kaukaze, o Rusiją sugrąžinti į Europos Tarybą ar net visai atsisakyti jai taikomų sankcijų, būtina suprasti, kad daugelio toliau nuo Baltijos esančių valstybių piliečių naujausių laikų istorijos žinios anaiptol nėra nei pilnos, nei susistemintos ir apgalvotos. Nei apie gulagus, nei apie masinius trėmimus nemaža dalis šių žmonių nėra net girdėję, o juo labiau bandę suvokti, ką tai reikštų jiems patiems, jei panašus režimas paliestų jų namus ir šeimas.
Naujajam valstybės vadovui tenka bene pati sudėtingiausia užduotis – įvertinti piliečių intelektinį potencialą ir teisinę sąmonę. Ne visi suvokia, kad, pavyzdžiui, išauginti mokslininką reikia ir daug laiko, ir didelių ne tik paties asmens, bet ir valstybės sąnaudų. Todėl būtina suprasti, kad mokslininkų korpusas yra viena iš didžiausių valstybės vertybių. Tačiau ar kas skaičiavo, kiek mokslininkų vien per pastaruosius penketą metų atsidūrė užribyje, nors tarp jų yra ir ne taip jau mažai nesulaukusių pensinio amžiaus. O ar šių dienų „optimizuotojai“ suvokia, ką reiškia teiginys, kad mokslininkai į pensiją neišeina?
