Žadama, kad nuo šių metų pabaigos suaugusieji galės mokytis, tobulinti kvalifikaciją naudodamiesi vieno langelio principu veiksiančia skaitmenine švietimo platforma – Individualių mokymosi paskyrų sistema.
Vyriausybė patvirtino pirmenybines mokymosi programų sritis ir valstybės paramą mokymuisi galėsiančias gauti tikslines grupes.
Platformoje besimokantieji turės savo individualias paskyras, galės gauti finansavimą mokymuisi pagal valstybės pirmenybines sritis.
Net 50 proc. programoms plėtoti numatyto valstybės finansavimo bus skiriama skaitmeninius gebėjimus ugdysiančioms programoms.
Valstybės lėšomis taip pat bus finansuojamos programos, skirtos tobulinti suaugusiųjų raštingumo, daugiakalbystės, matematines ir gamtos mokslų, technologijų bei inžinerijos gebėjimus, asmenines, socialines ir mokymosi mokytis gebėjimus, pilietiškumo, verslumo, kultūrinio sąmoningumo ir raiškos gebėjimus.
Užbaigusieji mokymus gaus tai patvirtinančius skaitmeninius pažymėjimus.
Šias pirmenybines programas pasirinkusiems suaugusiesiems numatyta galimybė gauti mokymosi krepšelį, sieksiantį iki 500 eurų.
nuotr.
Mokymosi krepšeliu galės pasinaudoti 18–65 metų amžiaus dirbantys asmenys, jau įgiję kvalifikaciją ar aukštąjį išsilavinimą.
Lietuva įsipareigojo iki 2030 m. pasiekti, kad mokymosi veikloje kasmet dalyvautų bent 54 proc. 25–64 metų amžiaus žmonių.
Iki 2025 m. siekiama gyventojų bazinio kompiuterinio raštingumo lygį pakelti iki 67 proc. (2019 m. jis siekė 56 proc.).
Suaugusiųjų neformaliajam švietimui Individualių mokymosi paskyrų sistemoje iki 2030 m. bus skirta daugiau nei 58 mln. eurų iš Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano bei Europos socialinio fondo lėšų.
Tai sudarys sąlygas daugiau nei 100 tūkst. asmenų dalyvauti gebėjimų plėtojimo programose.
Puiku, labai gerai. Tačiau pirmiausia valstybė turėtų pasirūpinti SAVO TARNYBOMIS, JAS viso to IŠMOKYTI! – Kad po 33 atkurtos nepriklausomybės metų jos pagaliau ne tik IŠMOKTŲ naudotis kompiuteriu, visomis kompiuterio, valstybinių duomenynų (registrų) turima informacija bei interneto suteikiamomis galimybėmis, bet suvoktų, kaip visa tai naudoti savo darbe, ir PRIVALOMAI NAUDOTŲ savo darbui jų turimą medžiagą, reikalingą, pvz., skiriant piliečiui bet kokią valstybės pagalbą, paramą (piniginę ir bet kokią kitokią). Kad vieną dieną pagaliau nei pensininkas, nei sunkių nepagydomų ligų kankinamas, nei neįgalus ar kitų bėdų ištiktas pilietis nebebūtų vaikomas lyg patarnautojas nešioti joms visokias sprafkes (t. y., nedirbtų pats už tas tarnybas ir jų kompiuterius!). Kad tokiu, kaip ligi šiol, šio darbo organizavimu nebūtų daroma gėda XXI a. Vakarų valstybei – t.y., kad nuolatinės paramos reikalingas pilietis kasmet vėl ir vėl nepildytų, lyg ELGETA, PRAŠYMŲ. Ypač atvejais, kai niekas jo gyvenime nekinta, tad, atrodo, turėtų pakakti pasirašyti eilutėje, jog anksčiau tarnybai pateiktieji duomenys nepakito, išsk. amžių ir kasmet vis giliau pažengiančias jo ligas, neįgalumą, vis stiprėjančias ligų keliamas kančias.
Kad ne pilietis elgetautų prie soc. „rūpybos” durų (ar jų el. svetainėje), o tarnybos PAČIOS tikrintų, kam kokia piniginė parama ar kt. pagalba priklauso, praneštų tai piliečiui, ir ją jam siųstų, teiktų.
Kad valstybės pinigai nebūtų švaistomi vis keičiamam jų svetainių DIZAINUI, apsunkinančiam kasmet vis sunkiau dėl ligų bei silpnaregystės ekrane besiorientuojančiam piliečiui, kad tie pinigai būtų naudojami kurti pagalbinėms programoms, surenkančioms iš duomenynų jų darbui reikalingus duomenis apie piliečius, kokiais TARNYBOS PRIVALO pasirūpinti. – Būtent PAČIOS pasirūpinti, o ne pagalbos reikalingus žmones vaikyti, lyg sportininkus per olimpiadas.
Teigiame, jog esame Vakarų valstybė, tačiau per tiek metų išmokome tik girtis ir šaukti apie mūsų puoselėjamas Vakarų vertybes, tačiau ligi šiol nesuvokiame, nuo ko reikėjo pradėti, kad turėtume teisę tai teigti.
(Beje, jei jau dėl kažkokių rimtų, pateisinamų priežasčių svetainė keičiama, sunkumų patiriančiam piliečiui turėtų būti paliekama galimybė naudotis ligi šiol buvusia.)