Per Vėlines lankysime artimųjų ir bičiulių kapus, degsime žvakutes, galbūt susitiksime su seniai matytais giminėmis.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, per šimtmečius išliko šios šventės turinys ir esmė, kai ne tik pagerbiami ir geru žodžiu prisimenami mirusieji, bet susitinkama su skirtinguose Lietuvos kampeliuose gyvenančiais giminaičiais.
Kiek kito tik šventės forma, nes žvakutes degti ant kapų pradėta XIX a, pabaigoje, iki tol kapinėse liepsnodavo Vėlinių laužai, šis paprotys iki šių laiko išliko kai kuriuose Dzūkijos kaimuose.
Per Vėlines lankomi dar ir seniai matyti giminės
Jei anksčiau mūsų sėsliau gyvenę protėviai traukdavo tik į šalia kaimo esančias kapinaites, tai dabar nereta šeima per kelias dienas lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai irgi gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys – savotiška piligrimystė.
„Anksčiau Vėlinių metas buvo labiau susietas su bažnyčios, kur buvo meldžiamasi už mirusius artimuosius, lankymu, dabar, kai visuomenė labiau bedievė, o artimieji palaidoti ne vienose kapinėse, dalis žmonių į bažnyčią nebeužsuka.
Kaip yra liudijęs etnografas Mikalojus Katkus, jau XIX amžiuje, aplankę kapus, žmonės dažnai susirinkdavo pas kurį nors giminaitį, kukliai pasivaišindavo, pagiedodavo, paminėdavo mirusiuosius.
Tai laikais Vėlinių laikotarpis apimdavo visą lapkričio mėnesį, tad tekdavo pasisvečiuoti ne vienuose namuose.
Į tokius susibūrimus vesdavosi ir vaikus, jiems senoliai papasakodavo ir apie gimines, ir apie gimtąsiais vietas – taip būdavo gražiai perduodama gyvoji istorija“, – teigia etnologė.
Pasak G. Kadžytės, svečiavimosi pas gimines, aplankius kapus, paprotys yra išlikęs iki šiol – iš toliau atvykstantys giminaičiai jau iš anksto susitaria, pas kurį pusbrolį, pusseserę ar dėdę užsuks kavos išgerti.
„Per Kūčias prie stalo susėda tik šeima, o per Vėlines yra galimybė aplankyti seniai matytus tolimesnius gimines.
Žinau, kad negalėdami atvykti į gimtinę pirmosiomis lapkričio dienomis, kartais kremtasi mūsų emigrantai, bet jiems patarčiau Vėlinių vakarą bent peržiūrėti mirusių artimųjų nuotraukas, prisiminti šviesias jų gyvenimo akimirkas.
Labai sveikintinas dalykas yra giminės istorijos rašymas: kartais atsiminimus surašo patys giminės senoliai arba juos pakalbinę jaunesnieji“, – pastebi G. Kadžytė.
Tamsoje liepsnelėmis nušvitusios kapinės stebina užsieniečius
Pasak etnologės, iki šiol kai kuriuose Dzūkijos kaimų kapinėse dar deginami Vėlinių laužai – tai itin senas mūsų paprotys.
„Jis tikrai vertas išlikimo ir atgaivinimo, nes laužuose buvo sudeginamos nukritusios medžių šakos, kankorėžiai, seni nebenaudojami mediniai kryžiai.
Be to, laužą reikėdavo prižiūrėti, tad prie jo ilgiau pabūdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo tos bendruomenės žmonės.
Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų paprotį, taip kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines“, – pasakoja etnologė.
Anot G. Kadžytės, žvakučių kapinėse mada atėjo ne taip seniai – XIX a. pabaigoje.
Ji, aišku, šiek tiek pasikeitė, nes anksčiau žvakės buvo paprastos, vaškinės, namų darbo, tad žmonės prie kapų, rūpindamiesi, kad jos neužgestų ir visai sudegtų, pabūdavo ilgiau.
„Kai sutemus važiuoji pro kapines Vėlinių vakarą, ta liepsnelių jūra tiesiog užburia. Ypač jei jos, didelės, senos, kaip Rasų kapinės Vilniuje.
Pastebiu, kad praeityje kapines žmonės labiau lankydavo šeimomis, dabar vyresnieji dažniau ateina į jas dieną, jaunimas – jau sutemus.
Žinau, kad daugelis studentų nusiveda į žiburiuojančias liepsnelėmis kapines Lietuvoje studijuojančius bičiulius užsieniečius, kuriems tas vaizdas, sako, palieka neišdildomą įspūdį“, – pažymi G. Kadžytė.
Pasak etnologės, kalbėdami apie Vėlines, mūsų protėviai atskleisdavo savo poetinę prigimtį.
„Vyresnieji dažnai norėdavo vaikams pateikti pasaulį kaip pasaką, todėl pasakodavo, kad žvaigždės danguje – tai vėlių langeliai, per kuriuos jos žiūri į žemę.
Kita vertus, tai būdavo ir mokomoji priemonė atgrasyti jaunimą nesišlaistyti naktimis, kad nepakliūtų į bėdą: jie būdavo perspėjami, kad sutemus nėra ko klaidžioti tiek tamsoje, tiek po kapines, nes tai vėlių laikas“, – sako senųjų papročių žinovė.
Raginimas nešvęsti Helovyno pakvipo naftalinu
– .alfa.lt/aktualijos/kultura/raginimas-nesvesti-helovyno-pakvipo-naftalinu/307688/
„ Moko, kas netingi
[ … ] ta Etninės kultūros globos taryba turbūt visai nepažįsta šiandienos vaikų ir nežino jų poreikių. ”
Direktorė nepagalvojo, jog jos žodžiai ne tik apie vaikus, bet ir apie mokyklą daug ką pasako?
Ar pažindinote juos taip, kad sudomintų, kad pasijustų, kaip pasakoje, tartum laiko mašinos į praeitį nunešti? Ar kūrėte ryšį tarp praeities ir dabarties?
Žinoma, būtų galima jau darželyje (pietų miegui sugulusiems) bent prieš savaitę ruošti vaikus, sekant specialiai tam sugalvotas pasakas, panaudojant joms vaizdus iš Ilgių (Vėlinių) apeigų. (Gal iki kitų metų kas nors iš mūsų kūrybininkų sukurtų ką nors į pagalbą mokytojams, auklėtojams, kas taptų jiems savotiška metodine medžiaga ateityje ir patiems kurti? Gal V.V.L. rastų laiko prisidėti?). O dabar tokiu paruošiamuoju, įvadiniu renginiu galėtų būti ir kelionė (autobusiukais?) temstant link kapinių. Vien tas vaizdas, kai temstant eini kapinių link: iš tolo paslaptingai mirksinti žvakelių šviesa kiekvieną užburia, sukuria atitinkamą nuotaiką.
O išsidūkti galėtų padėti ir dramos būrelis, mokslo metų eigoje surengiami bent keli jo vaidinimai, į kuriuos ir žiūrovai įtraukiami. Pvz., tema Pasaulio pasakos . Pasirenkam vieną sykį vieno žemyno, kitą – kito žemyno tautų pasaką, su vaikais susėdę išsinagrinėjam, kartu parašom scenarijų ir… išsidūkstam!
„Pusvalandis su Valatka” kalbino Druskininkų kleboną:
– tv.lrytas.lt/laidos/pusvalandis-su-valatka/2023/10/27/news/-pusvalandis-su-valatka-2023-10-27-28895071
Džiugina taikus klebono nusistatymas, bet reikalas tas, kad:
– Visų Šventųjų dienos reikšmę katalikų šeimoje gimusiems vaikams aiškins ir močiutė, ir bažnyčia, ir TV.
– Helovyną aiškins, padės surengti ir TV, ir mokykla. Ir tam mokykla ras lėšų, tai bus pateikiama, kaip pažanga.
– O štai Ilgės į mokyklą nelabai įsileidžiamos? Kiek yra mokyklų, kuriose skiriamas laikas sužinoti apie jas, o juolab kartu minimos?
Sykį jau įvairovė , sykį jau turime teisę rinktis , tai kodėl baltų kultūros paveldo apeigos akivaizdžiai iškancelinamos ? Ar UNESCO jam skirtas pripažinimas mums nieko nereiškia? Kodėl vakariečiai turistai keliauja į įvairias salas, domisi jų tautiniu paveldu, mėgaujasi vietos gyventojų senosiomis šventėmis, netgi susituokia pagal jų tautinius papročius (net jei savo parapijoje jau sutuokti), o mes čia lyg šventosios pažangos davatkos turime tik apie Helovyną sužinoti, nes senosios apeigos nuo vaikų tartum ir slepiamos?