Skiriu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 35-mečiui
Kol Kristina Sabaliauskaitė ir kiti „Marcinkevičiaus komunizmo“ ir „lietuvių sovietinimo“ taršytojai drauge su LRT mąsto, ką daryti su Arvydo Juozaičio ir Zigmo Vaišvilos straipsniu „Vargšė „inteligentė“, po pokalbio su žmona Regina Vaišviliene (bibliotekininke klasikine šios nykstančios profesijos prasme) siūlau jiems gal kiek lengvesnę užduot: „sutaršykite“ poetą Eugenijų Matuzevičių.
Skirtingai nei Justinas Marcinkevičius, jis nebuvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.
Eugenijus Matuzevičius gimė 1917 metais Rusijoje, taip pat jau miręs (1994 metais) . Žmona Dana Rutkutė – lietuvių teatro aktorė, teatrologė, žinoma „sovietmečio“ Lietuvos televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja, taip pat mirusi (2019 metais), baigusi teatrologijos studijas didžiausioje ir seniausioje Rusijos teatrinio meno mokykloje Maskvoje – Lunačarskio vardo GITIS.
Mes ją atsimename pagarbiai ir didžiuodamiesi jos lietuvių kalba, laikysena TV ekrane, santūrumu ir įtaiga. GITIS studijas baigė ir Dalia Tamulevičiūtė (tikiuosi, „sovietmečio“ taršytojai girdėjo apie drauge nuėjusį dirbti į Jaunimo teatrą garsųjį D. Tamulevičiūtės aktorių kursą iš „sovietmečio“ Lietuvos valstybinės konservatorijos, kurioje dirbo ir Vytautas Landsbergis), Cezaris Graužinis ir Henrikas Vancevičius (jų kursų vadovas – režisierius Andrejus Gončiarovas), Eimuntas Nekrošius, Gytis Padegimas, Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, Rimas Tuminas, Vladas Limantas, Vytautas Čibiras.
Tikiuosi, „sovietmečio“ taršytojai ką nors girdėjo apie šiuos iškilius „sovietinius‘ lietuvius.
Patarimas prieš šią užduotį. Kritika bus tuščia, jei nepaaiškinsite, kaip tie žmonės turėjo elgtis „sovietmečiu“ – „sudegti“ vienkartiniu beatodairišku kategoriškumu ir atvirumu (iki susideginimo nežinomo Romo Kalantos pavyzdys) ar sugebėti savo talentu ir profesionalumu įtaigiai perteikti tai, ką suprasdavome iš užuominų, kuo gėrėjomės, iš ko mokėmės, tvirtėjome. Kol sulaukėme tikrojo viešumo valandos, kurią, beje, savo veikla teko įtvirtinti patiems.
Michailo Gorbačiovo Tarybų Sąjungoje paskelbto viešumo, bent jau Lietuvoje, persitvarkymo pradžioje nebuvo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atsiradimas buvo atskirų asmenų ir organizacijų pastangų viešinti bėdas ir problemas telkimasis, kuris po „sovietmečio“ dešimtmečius trukusio brandinimo didžiule jėga prasiveržė ir išsiskleidė 1988 m. spalio 22–23 dienomis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigimajame suvažiavime, vykusiame unikalios „sovietmečio“ architektūros pavyzdžio šiandien baigančiuose sunykti Vilniaus sporto rūmuose.
Viešumas prasiveržė tokia jėga, kad Tarybų Lietuvos valdžiai, svečių teisėmis dalyvavusiai šiame suvažiavime, teko ekspromtu nuspręsti grąžinti tikintiesiems Vilniaus Katedrą.
Ir koks „demokratine“ tapusios Lietuvos „nesovietinės“ cenzūros pavyzdys – per valandą po viešo paskelbimo užblokuota galimybė pamatyti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 35-iui skirtą Lietuvos valstybės naujojo archyvo virtualią parodą!
Patarimas, o ir klausimas šių laikų „aktyvistams“, kurie ir Dainų šventes nori uždaryti, kaip „sovietmečio“ reliktą. Ar „sovietmečiu“ reikėjo atsisakyti šios tautą suburiančios ir įkvepiančios tradicijos, atsiradusios tarpukario Lietuvoje, ar jose sudainuoti vieną kitą privalomą dainą, visiems suprantant šios butaforijos privalomumą? Manau, tai retorinis klausimas. Deja, ne visiems.
Taigi, Eugenijus Matuzevičius. 1975 metų šio poeto poezijos rinktinė „Žalios metų salos“, dėl kurios jis apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija. Eilėraštis „Mus tikrino istorija“:
„Mes – XX amžiaus posūniai ir sūnūs.
Mes – XX amžiaus kraterio vaikai,
išlikę po visų gaisrų, mirčių ir bombų…
Mus tikrino istorija
Ir žmonės. Ir anketos.
Ir skirstė mus
Į teigiamus ir neigiamus.
Į priešus ir draugus.
Mums gulė ant pečių
Ne vien sunkaus ir sudėtingo laiko svoris,
Bet ir klaidų, ir sąmyšių,
Ir nuoskaudų našta – –
Apgijo žaizdos… Liko tik randai.
Bet žaizdos buvo…
Tiesa negimsta vien tik iš anketų,
Iš teisės įsakyt,
Išteisint ar pasmerkt…
Ir ne kiekvienas rinkosi
Tada
Ir tiesą, ir likimą
Vien savo sprendimu.
Mus padalijo karas,
fronto linija.
Istorija mus padalijo.
Ne kartą patys mes
Dalijome save perpus,
Ieškodami
dviejų tiesų akistatoj
vienos tiesos,
vienos vienintelės,
Kad ją galėtum įrašyti į vėliavą,
Kurią mums
Revoliucija paliko.“
Ar galima vienareikšmiškai suprasti paskutinįjį šio eilėraščio sakinį? Ar šis eilėraštis būtų „nesovietinis“ be paskutiniojo sakinio? Bet gal tuomet jis išvis nebūtų buvęs paskelbtas?
Gal galite, „sovietmečio žinovai“, paaiškinti, kodėl Tarybų Lietuvos valdžia už tokį eilėraštį poetui skyrė tarybinę valstybinę premiją?
Prieš atsakydami į šiuos klausimus, visų pirma, patys sau, „sovietmečio žinovai“, ramiai perskaitykite ir šį „sovietinį“ Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraštį „Reliatyvumo pamokos“:
„Gal ir tikrai aš teisės neturiu
Kalbėti apie daug ką.
Nes teisia mus istorija.
Ji teisia žmones, valdovus, tautas,
O kartais – net save,
Pridengusi krūtinę vėliavom kraujuotom…
Aš gyvenu. Ir aš, gal būt,
Buvau,
Esu dalelė
Ir laiko, ir klaidų, ir nerimo, ir džiaugsmo.
Istorija nemėgsta juodraščių,
Ji skuba juos greičiau suplėšyt,
O juodraščiuose lieka daug tiesos…
Kur ta riba, ta linija,
Nuo kur prasideda
Tikra, vienintelė tiesa?
Po XX anžiaus miestų
ir širdžių gruvėsiais,
Po knygų ir idėjų pelenais,
Po batais kaustytais –
Ir kapuose, ir fortuose –
Ne sykį griuvo visos tiesos.
Reikėjo rast kitas
Ir vėl jomis tikėt.
Ir teko vėjų keturių pagairėj
Sustot, svarstyt ir pasirinkt…
O gal istorija pati
Ne kartą mus klaidino,
Ir smerkdama,
Ir vėl aukštybėn keldama.
O gal jinai pati ne kartą klydo?
Šis klausimas –
Lyg deganti žaizda kaktoj.
Ir niekas tau neatsakys…
Bet aš nenoriu teisintis
Nei verst kaltės kitiems.“
Matydami, kokie virsmai šiuo metu vyksta pasaulyje, visi susimąstykime dėl šių „sovietmečio“ poeto Eugenijaus Matuzevičiaus eilių prasmės, įtaigos, svarbos. Ir atsakykime į šiuos klausimus, visų pirma, sau. Gal tam padės ir poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pratarmė jo knygai „Žalios metų salos“:
„Atsimenu ir atsiminsiu visada
Netyčia man
Likimo dovanotus stebuklus,
Kurie melsvom žvaigždėm
Į kasdienybę krinta –
Ant mano rūpesčių
Ir duonos kasdieninės,
Ant mano stalo,
knygų ir dainų…“
Nuoširdžiai, Zigmas Vaišvila
2023 10 22
Cenzūruojamas Arvydas Juozaitis !
36–45 minutės
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/cenzuruojamas-arvydas-juozaitis/
„Cenzūra suveikė žaibiškai. Penktadienį Lietuvos valstybės naujasis archyvas (LVNA) paskelbė virtualią parodą “35 metai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui”, vykusiam 1988 metų spalio 22-23 dienomis Vilniuje. Tačiau netrukus paroda… dingo. Interneto nuorodos, kurias paspausdus patekdavai į parodos puslapius, dabar informuoja, kad puslapis nerastas, arba buvo pašalintas.”
Ačiū Zigmai, puikus straipsnis ir nuostabūs eilėraščiai. Tik jie (deramam įvertinimui) reikalauja brandos. O brandos “formulė” paprasta – Tiesa pilnatvėje.
Sovietmečio “žinovai” ir “taršytojai” (teisėjai) vadovaujasi kitu (švytuoklės) principu. Tai ne brandos principas, kada iš vieno kraštutinumo švytuojama į priešingą. Šiam etapui būdingas kategoriškumas. Ir tik švytavimui nurimus, pasimato pilnatvė…
Ačiū, Gerb. Romai,
Zigmas
Straipsnis gana informatyvus.
O šiaip tai Zigmas savo stichijoje.
Jis turi savo idėją fix, kuri man nepatinka. Pasiėmęs du asmenis vis bando kažką įrodyti savaip.
Išpylus į kibirą 90% teksto, lieka poeto eilės. Tas ir gerai.
Smagu, kad perskaitėte keletą gerų eilėraščių…:)
Man keistai atrodo, kai žmogus žodį sovietmetis rašo kabutėse ir pabrėžtinai kaišioja (be kabučių) „Tarybų Lietuva“, „Tarybų Sąjunga“. Tada susidaro įspūdis, kad žmogui labai sava yra ta „Tarybų Lietuva“ ir „Tarybų Sąjunga“, ir žmogui labai nepatinka, kai antitarybiniai elementai ją pravardžiuoja „sovietine“ arba sovietmečiu. Tada atrodo, kad žmogus tapatinasi ne su Lietuva, o su SSRS ir jos dariniu LSSR.
Priklauso nuo to, ar žmogus susipažinęs su klasikinėmis taisyklėmis, kaip elgiamasi su svetimžodžiu, kada ir ar jis verčiamas, jei savo šalyje bei savo kalboje nei tokio daikto, nei tokio reiškinio ar ktk. neturima. Jei atitikmenį turi, tada paprasta – ir toliau SAVO žodžiu jį vadina. Jei neturi – su tuo svetimu daiktu ir svetimžodį priima.
Prieškariu sovietams okupavus Lietuvą, buvo vartojamas žodis „sovietai”. Patys komunistai jį vartojo. Tačiau pokariu buvome priversti okupacinę valdžios esmę pridengti žodžiais tarybų, tarybinė . Pasinaudota „svetimžodžių atsikratymu”, kad tarybine pavadinta okupanto valdžia atrodytų, lyg čia gimusi ir visada čia buvusi. Nors kitur pasaulyje jie vadinti ir tebevadinami tuo žodžiu, kokiu patys save vadino.
Sovietai – kaip telefonas (faksas, troleibusas, taksi ir t.t.) – nėra čia nei gimę, nei čia savo vardu „pakrikštyti”, todėl jų pavadinimas perimtas iš svetur toks, koks ten buvo.